Mano jausmai, jam tik žaislai

0 (0)

Foto © Jutta Klee/ableimages/Corbis

Klausimas: Sveiki, sėdžiu ant savo gėlėto linoleumo ir jaučiuosi rojuje… Beveik prieš pusmetį vienoje internetinėje pažinčių svetainėje susipažinau su vyru, kuris beveik penkeriais metais už mane vyresnis. Man 26-eri. Vedina nesėkmingos ilgametės draugystės, o galbūt smalsumo žadinama susikūriau anketą, kurioje ieškojau, tikriausiai nieko. Begalinis noras pajusti dėmesį iš vyriškos lyties. Ne paslaptis, dėmesio man nestinga, esu pakankamai išvaizdi mergina, tačiau. Atsitiko taip, kad susipažinau toje anketoje su vaikinu, ir nesvarbu, kad mus skiria miestų atstumas. Nuo pat pradžių supratau, jog mūsų bendravimas man taps kažkuo nepatirta… Nepatirta mums abiems. Viskas ėmė rutuliotis taip greitai, kad net nebe suvokiau, realybė tai ar kas.

Buvo gera jaustis kažkam įdomia, nesvarbu, kad net nenutuokiau, su kuo aš bendrauju. Susitikome realybėje. Pamačius jį norėjosi ištirpti tiesiogine to žodžio prasme. Nepamiršiu mano žodžių, pasakytų jam „su tavimi turi būti kažkas negerai”. Juokinga, tačiau toks mano nusistatymas, jog žmonės, ieškantys savo laimės internetinėse pažinčių svetainėse, jiems tiesiog kažkas negerai, jie kompleksuoti, saviti ir dar visokie kokie kitokie. Bet juk ir aš esu viena iš jų. Paradoksalu.

Nesitikėjau iš mūsų pažinties nieko, maniau susitiksime, pamatysime vienas kitą ir tuo viskas baigsis. Aš paprasčiausiai netikiu viso to rimtumu. Mano norai apsisuko prieš mane pačią. Susižavėjau pernelyg stipriai. Neneigsiu, konstatuoju pati sau naujai užgimusius jausmus. Tyrus, svaiginančius jausmus žmogui, kuriam paprasčiausiai mano jausmai, jam tik žaislai. Pradžioje minėjau, jog mūsų bendravimas keistas. Mus sieja fizinė trauka, didelė aistra, kuri, mano nelaimei, prasidėjo per pirmąjį mūsų susitikimą. Smerkiu save už tai. „Yra kaip yra”, – tai mėgstamiausia jo frazė.

Po mūsų susitikimų man paprasčiausiai virpa visas kūnas. Tačiau aš vis tiek įsitikinusi, jog tai tik žaidimas jam, o man su kiekvienu mūsų susitikimu darosi vis sudėtingiau įvertinti susiklosčiusią situaciją. Jaučiuosi žvėriškai įsimylėjusi. Ir šis jausmas mane skatina tapti tokia, kokią jis nori matyti mane savo akimis. Nesu kvaila, ir gebu atskirti jausmus, nuo neįsipareigojančių santykių. Esu giliai mąstanti asmenybė, tačiau giliai viduje jaučiu, tiesiog esu tuo tikra, jis toks pats.

Žinau keletą jo nevykusių praeities faktų, kurių tiesiog verčiau būčiau nesužinojusi. Pasakiau jam. Ir… STARTAS, prasidėjęs trenksmu jam per vyrišką ego. Psichologiškai pamyniau jo ego, pasinaudodama informacija apie jo praeitį. Norėjau įsitikinti, ar tai tiesa. Nors, po velnių, man visiškai tas pats, koks jis, nes aš jį vertinu čia ir dabar.

Viduje sau ištariu „Saule! Kaip aš tave įsimylėjau! Atsiverk man! Aš noriu žinoti viską iš tavo lūpų! Tu žmogus, kurį aš pagaliau atradau!!!…” Juokinga, argi ne. Būtent taip aš jaučiuosi. Plėšoma jo iš vidaus. Kapstausi po jo vidų, nes būtent jame aš atradau save. Norą būti artimiems. Kai būname kartu, jaučiuosi saugi po jo „sparneliu”, giliai viduje jaučiuosi mylima. Vidinis „aš” man sufleruoja, tai blefas, puikiai suvaidinta iš jo pusės. Noras jaustis reikalingai, mylimai, artimai… Manau tai natūralu. Tačiau vis tik po susitikimo pasukame vėl savo įprastomis kryptimis, nesuvokiu, kas atsitinka… Jis radikaliai pasikeičia, atsiriboja, nutolsta, prisigalvoja nebūtų faktų, neleisiančių mums pasiekti daugiau. Jis tarsi mane ir paleidžia, atsisveikina, bet tuo pačiu ir nepalieka ramybėje, rašo, kaip jam gera, kaip gaila, kaip aš turiu užaugti iki jo tariamos moters stereotipo. Aš paprasčiausiai pavargau…

Esu tikra, jis turi psichologinių problemų, nes vien mūsų seksas yra nesveikas. Po jo, mano kūnas nusėtas mėlynėmis, virpa kojos, rankos, ir, rodosi, pilvo raumenys persivertinėja… Tačiau aš tai priimu, kaip naują nepatirtą dalyką. Jo nuolankiosios vaidmuo manyje, kai mes žaidžiame mūsų lovos žaidimus. Galiu jaustis savimi, ir tuo net nesuabejoti. Bet po visko man skauda… Skauda fiziškai, bet dar labiau dvasiškai. Mūsų bendravimą aš laikau nesveiku dalyku, per kurį aš atradau save. Jis žaidžia mano jausmais, o man dėl to skauda, velniškai skauda. Jausmas jam galingesnis už mane pačią ir netgi už šį  jo žaidimą manimi.

Tik kam visa tai?!.. Juk aš tik nuoširdžiai jam jaučiau jausmus, kurių jis nėra vertas mano atžvilgiu.

P.S. Nenoriu viešinti, tačiau faktas, kurį sužinojau apie jį, tai mano pažįstama draugė, kurią jis persekiojo 8 metus, jis ją buvo aklai įsimylėjęs, nuolat jai rašydavo, nors tarp jų nebuvo nieko, norėjo ją išprievartauti, siųsdavo jai dovanas, tykodavo jos. Rašydavo jai kaip ją myli, o vėliau vadindavo ją šliundra, rašydavo jai apie tariamą vaiką, kurį jis turi, o jo žmona tariama žuvo auto avarijoje. Rašydavo jai, kaip jis dabar ant rankų maitina savo sūnų, kuris net neegzistuoja… Viskas tėra jo iliuzijos. Manau tai psichiškai nesveikas žmogus, kuriam stengiausi padėti dvasiškai, aš jo nesmerkiu. Mano pastangos nuėjo velniop, likau išvadinta ligone, bet tai realūs faktai iš jo praeities. Ta mergina, mano pažįstama, man patarė bėgti kuo toliau nuo jo. Bet… Noriu, kad įvertintumėte iš pašalies viską. Jaučiuosi sutrikusi. Mes bendraujame jau pusmetį.  Bet niekaip nesugebu priartėti prie jo giliau, o jei pasakau jam, jog viską noriu nutraukti, jis manipuliuoja mano jausmais, negebėdamas man duoti ramybę. Neleisdamas man jo pamiršti, nors bando įtikinti, kad leido.
Iš anksti dėkoju už atsaką.
Gražios dienos,
Agnė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveiki, Agne. Skaitydamas jūsų laišką kažkuriuo momentu pagavau save, lyg žiūrėčiau kokį filmą, „50 pilkų atspalvių”, „Sin City“ ar panašų, kur dominuoja juoda ir raudona spalvos, daug smurto, erotikos, nuobodulio estetikos, o dramatišką siužetą už kadro komentuojančios pagrindinės herojės balse girdima melancholija ir autoironija tarsi pabrėžia jos kietumą ir gelmę. Bet tai tik vieno žmogaus vaizdinys, o kiek žmonių, tiek ir vaizdinių [gal dar tokių prisidės ir šios straipsnio komentaruose]…

Eidamas arčiau esmės ir atsiliepdamas į jūsų prašymą, kaip suprantu, objektyviai, kiek tai apskritai įmanoma, įvertinti „iš pašalies viską” apibendrinu, jog matau nelaimingą, komplikuotuose santykiuose su savimi bei su jai patraukliu vyriškiu įstrigusią moterį, kuri, viena vertus, supranta, kad apsigavo, kita vertus ir nori toliau apsigauti, nes tai ne tik skausminga, bet ir malonu. Kita vertus, kyla nerimas, jog šis prašmatnus žaidimas gali baigtis gana liūdnai. Sykiu, tai ir tam tikras smūgis savivertei ar jūsų idealizmui, ar tiesiog apmaudas, kad negalite/nesugebate jūsų aprašomam žmogui padėti [ko, beje, jei gerai suprantu, jis jūsų ir neprašė].

Dabar konkrečiau. Pereikime prie atskirų momentų. Turbūt nemaža dalis nevilties kyla dėl to, kad, „norai apsisuko prieš mane pačią”, kaip kad rašote. Nesu visokiausių teorijų gerbėjas, nes jos dažniausiai atspindi idealią dalykų padėtį, bendrą tendenciją, kuri tikrovėje ar tiesiog konkrečiu atveju, visada bus kažkiek arba labai kitokia, ta tendencija, tačiau, jei turėsime tą reliatyvumo faktorių mintyse – pamąstymams teorijos gali pasirodyti ir visai parankios. Prisimenant R. J. Stembergo galimų meilės variacijų lentelę, jūsų aprašytam atvejui tipologizuoti tiktų: aistringa meilė, kurioje trūksta intymumo ir visai nėra įsipareigojimų. Tad pirmas įtampos šaltinis sakyčiau yra tas, kad jūs to intymumo ir įsipareigojimų visai norėtumėte, o jūsų vaikinas – ne.

Kitas akcentas – seksas. Nesu sadomazochistinių santykių ekspertas, bet ir giliai nekapstant, galima apibendrinti, kad tai santykiai kuriuose asmuo nuvertinimas iki daikto. Jis tiesiog tampa priemone poreikiams tenkinti, kaip, pavyzdžiui, didelis ir prabangus automobilis ambicijoms pasotinti arba bobutei lazda, judėjimo negalei kompensuoti ar tualetinis popierius, pati žinote kam… Kiek tyčia užaštrinu, tiesiog pamąstymui… Žodžiu, tokiuose santykiuose kalbėti apie draugystę ar tą didžiąją meilę, kaip mes ją suprantam, tikrai sudėtinga, nes tam būtinas lygiavertis žmogiškas santykis, atvirumas, pagarba, pasitikėjimas ir t. t.

„… aš turiu užaugti iki jo tariamos moters stereotipo”, vėlgi, kiek ilgai ištversite nešiodama ne savo batus, didesnio arba ne duok die mažesnio dydžio? Bet čia kalbame juk ne apie batus, o apie žmogų, jo unikalų, savitą būdą, apie jūsų laisvę ir teisę būti savimi, gal net apie kiekvieno iš mūsų pareigą, būti savimi, išreikšti savo unikalią prigimtį ir taip išties, esmiškai praturtinti save ir mus supantį pasaulį. Tokie rigidiški šablonai, kad žmogus turi būti toks ir anoks liudija apie individo nebrandumą, kuris kliaujasi ne savo supratimu ar atsižvelgdamas į partnerės/-io poreikius, kas natūralu esant abipusei pagarbai ir šviesiai galvai, bet kažkokiom klišėm, horoskopais (čia tik kaip pvz.), laikraštinėm ar kad ir knyginėm teorijom ir t. t., ir panašiai. Tačiau tai tik viena versija, gal taip išties yra tik pridengiami tikrieji poreikiai…

Čia galime paspekuliuoti psichoanalitiniu rakursu. Minėjote, kad 8 metus jūsų draugas nesėkmingai siekė moters, net norėjo ją išprievartauti. Dabar jūsų aprašomi santykiai visai atitinka išveikos modelį, kai žmogus, paprastai nesąmoningai, vis atkartoja savo praeityje patirtą nesėkmės situaciją, siekdamas ją užbaigti kaip nugalėtojas. Tai iš esmės suveikia terapiškai, to individo atveju, jis sušvelnina susikaupusią įtampą, pasijunta laimėtoju, pasijunta geriau, kažkuriam laikui,  o paskui viskas kartojasi. Čia be abejo vertėtų kreiptis psichoterapinės pagalbos, nes tokia saviveikla gali liūdnai atsiliepti, o gal jau ir atsiliepia, jums abiems.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog žmonėms apskritai yra būdinga viskam, to nesuvokiant, užmesti savo mąstymo skraistę, kas parodo dalykus ne tokiais kokie jie yra savaime, bet mūsų pageidaujamoje šviesoje. Ir kuo giliau mes į tokias iliuzijas įsijaučiame, tuo skaudžiau vėliau tenka nusivilti. Siūlau gerai save paanalizuoti, kaip čia nutiko, kad jus taip traukia tas žmogus, ką jums išties duoda toks atkaklus įsikibimas į tuos santykius? Gal tai noras kažką įrodyti sau, tarsi aidu iš praeities ateinantis santykių nesėkmės kartėlis, apie kuriuos pradžioje laiško rašėte? Gal kaltė dėl įsitikinimo, kad kažkam buvote prasta meilužė ar draugė? O gal asmeninė gyvenimo nykuma, kuri yra pasekmė to, kad gyvenate ne savo gyvenimą? Nežinau… Nenoriu griežtai pamokslauti ar kažką rekomenduoti, psichologinę ar psichoterapinę pagalbą, tačiau manau, kad radusi kažkokį mažiau skausmingą būdą kaip pažinti save geriau, tikrai ne ką te prarasite.

Edvardas Šidlauskas | psichika.eu