Mano tėvas alkoholikas

Klausimas:

Sveiki,

Manau kaip ir daugumai iš mūsų, pagalbos man reikia tik sunkioje situacijoje.

Nuo pat vaikystės gyvenau palyginus gana darnioje šeimoje, tačiau turėjome vieną problemą. Mano tėvo alkoholizmą. Jis tapdavo agresyvus ir terorizuodavo mane, mamą ir vyresniąją seserį. Ilgai su tuo gyvenome, kol vieną dieną taurė persipildė.
Išvijome tėvą iš namų, lyg ir turėčiau jaustis ramiau ir viskas turėtų keistis į gerą. Bet… Pastoviai nešiojuosi kaltės jausmą… Kaltės jausmą, kuris pamažu žudo mano vidinę ramybę ir pozityvumą. Esu jauna ir net nežinau kaip toliau tokį jausmą neštis su savimi.
Visai neseniai pamačiau tėvą po beveik metų pertraukos. Vaizdas klaikus. Jis palūžęs emociškai nors visad būdavo stiprus žmogus. Net nesuprantu, kodėl nustojau su juo palaikyti santykius. Mes norėjome, jog jis išeitų iš mūsų namų, tačiau įvyko taip, jog jį išvijome ir iš savo jausmų pasaulio. Vienam žmogui likti ko gero baisiausia, o būtent tai ir padariau, palikau tėvą vieną. Dabar šis kaltės jausmas mane persekioja visur. Sapnuose, ryte, per pietus ir vakare. Kartais net pratrūkstu verkti be jokios priežasties. Net nežinau ką daryti toliau… Paskutinio susitikimo metu pažadėjau tėčiui, jog paskambinsiu dažniau ir galėsime bendrauti. Tačiau tas keistas ir sunkus jausmas viduje nei kiek nesumažėja… Tikiuosi nors menko Jūsų patarimo. Nenorėčiau, jog mano vardas būtų minimas.
Ačiū.

Su pagarba,
Ramunė (Vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika Ramune,
Džiugu, kad nutarei pasidalinti savo jausmais, tikiu, jog kaltės jausmas ir nežinia kaip elgtis, tave labai slegia. Iš tavo trumpo pasakojimo matau, jog vaikystės slogučiai iki šiol tave persekioja ir neleidžia apie save pamiršti.

Vaikai, augę šalia smurtautojo, išgyvena didžiulį siaubą, kurio pasekmes neretai jaučia visą gyvenimą. Mūsų žmogiška pasąmonė šiuo atveju, ištiesia pagalbos ranką, neigiamos emocijos išstumiamos lauk, ilgą laiką įmanoma gyventi lyg niekur nieko, tačiau anksčiau ar vėliau, patirti negatyvūs išgyvenimai išlenda į paviršių, sukeldami skausmą. Šiuo atveju, jie išlindo kaltės pavidalu, sustiprėjo vėl sutikus tėvą, kuris ir buvo šeimos darnos griovėjas.

“Net nesuprantu, kodėl nustojau su juo palaikyti santykius.“ Nepaisant blogo tėvų elgesio , vaikai be galo prisirišę prie savo tėvų, todėl tikėtina, jog tėvo teroras, visgi reiškė jo dėmesį, o nelikus net ir negatyvios dėmesio formos, sieloje atsivėrė tuštuma. Tašiau šiuo atveju aš pastebiu, jog esi susipainiojusi tiek jausmuose, tiek praeities vertinime. Padėti tašką agresijai – būtent šis žingsnis buvo teisingas, auka šiuo atveju esi tu, tavo sesuo, mama, o ne tas, kuris skriaudė. Mini, jog negali atsikratyti persekiojančio kaltės jausmo, ką gi, norint tai pakeisti, pirmiausia reikia įsisąmoninti kas būtent įvyko šeimoje, kas kaltininkas ir kas auka.

Alkoholikui padėti gali tik jis pats, niekas nepagelbės, jei jis pats nesiims to daryti. Padėti pripažinti problemą, suteikti informaciją apie galimus pagalbos būdus – tiek tu gali, tačiau ne daugiau.

Literatūros apie alkoholizmo ligą yra be galo daug, tiesiog išsirink sau priimtiniausią, tikiu, susipažinusi su šios ligos esme, situaciją imsi vertinti šiek tiek kitaip, tuo pačiu galėsi labiau pagelbėti tėvui, suteikdama jam žinių.

Tavo tikslas – susikurti naują, pozityvų gyvenimo modelį, kuriame nebebus kaltės, kuriame atrasi vidinę ramybę.

Ieškodama atsakymų, įgydama specifinių žinių, gali padėti pati sau, tačiau nebijok kreiptis pagalbos į specialistus, drąsiai dalinkis savo baimėmis. Gal esi girdėjusi, jog egzistuoja Al-Anon šeimos grupės – tai alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Manau, ten išgirstum daug panašių istorijų, sulauktum paramos.

Linkiu tau stiprybės.
Psichologė Kristina Grigalavičienė
Londonas

Gali sudominti: Serganti šeima, Gydanti empatija