Mano vyras turi ŽIV – kaip pasielgti?0 (0)
Klausimas: Tai apie viską nuo pradžių. Mes su vyru 4 metai, buvo visko. Viską turiu omenyje, kad išsiskyrimų, kitų merginų, kol galiausiai apsišlifavome, ir mano iniciatyva susilaukėme vaikelio. Iniciatyva tokia, kad mes dar neplanavome vaikų, bet aš pati savyje pribrendau tam, ir nesisaugojau, kad tai įvyktų. Nes žinojau, kad jei ir liksiu viena – ne pasaulio pabaiga, savo vaiku pasirūpinsiu. Pagimdžiau vaikelį, vyras jį be galo myli, tiksliau – jam vaikas svarbiausias gyvenime šiuo metu.
Mėnuo po gimdymo sužinojome, kad vyras turi ŽIV. Tada jam prasidėjo emocinė krizė. Mes su lėliuku nesergame. Jis susimastęs savyje, man lengva depresijos forma, nes jis nepadėdavo auginime, galvojo, kad aš atostogauju, apie diagnozę nekalbėjo, nes manė, kad manęs tai neliečia. Gi ne aš sergu. Pasikalbėti su niekuo negaliu, tai pasipasakojau mamai..
Iš pradžių viskas buvo gerai, aš apsiskaičiau, informacijos daug susiradau, savy susivokiau, kad gyventi galima. Aišku, tapome atsargesni, budresni buityje ir higienoje. Jis, sužinojęs apie ligą, atvirai pasakius, jau save laidojo, jam gyvenime tik vaikas svarbiausias liko. Buvo atvejų, kad susipykdavome, tai pykčio metu daug skaudžių dalykų būdavo pasakoma, buvo grasinimų, kad bet kokia kaina vaikas liks su juo, o aš galiu lėkti, kur noriu… Tada pradėjo mama reikalauti, kad išeičiau iš jo. Jis šia žinia pasidalino tik su manimi, todėl ji galvojo, kad jis tuo ir naudojasi, kad niekas nežino. Tai ji laukė, kol jis pasidalins šia žinia su šeima, kol pradės kalbėti. Nesulaukusi, ji pasakė jo šeimai, prašydama pagalbos ir supratimo, kad jos dukra (aš) neturėčiau su vaiku likti vienuose namuose su juo. Bet jie, priešingai, tyliai džiaugiasi, kad esu vis dar su juo, nes kaip jo mama man vis kartoja, jam sunku…
Dar nepaminėjau, kad jo charakteris nėra lengvas, jis kaip žmogus egoistas, bet kartu ir rūpinasi tais, kurie jam rūpi. Tęsiant temą apie tėvus, tai ji, mano mama, laukė, kol jis pasikalbės ir su jais. Bet to nebuvo. Priešingai – jis ignoravo juos, teigdamas, kad mano tėvai jam visiškai svetimi žmonės, ir nemato reikalo prieš juos teisintis. Jis nesupranta, kodėl mano mama pergyvena. Esmė tokia, kad kai man buvo sunku po gimdymo, jis to nematė, nes buvo susitelkęs į save. Prieš porą mėnesių parašiau laišką, jog man reikia išeiti, nes turiu susitvarkyti psichologines problemas. Jis nesuprato kodėl, kas man blogai, juk nieko netrūksta. Po šio laiško jis tapo dėmesingas. Sakytų kiti matydami, kad aš esu nenormali, jei noriu išeiti. Šioje vietoje vis tiek apie mane galvojama mažiausiai, kalbant apie riziką. Mama ir visa mano šeima laukia mano sprendimo išeiti, ji neleis man taip gyventi, ji pasiryžusi paviešinti viską, jei jis nesuvokia, kad reikia mane paleisti. Todėl, kad taip neįvyktu, aš pati ruošiuosi išeiti, tik nežinau, kaip jam tai paaiškinti. Nes jei susėsim ir kalbėsim, žinau, kad jis perkalbės mane, o aš to nenoriu. Nenoriu sugadinti jam gyvenimo, kai jis viešame gyvenime liks vienas, jeigu būsim kartu. Nenoriu, kad visuomenė izoliuotų mano vaiką, žinodama koks yra tėtis. Nes būkim atviri – aplinkiniai to nesuprastų. Gal sunkiausia šiuo metu yra tai, kad lyg ir viskas gerai: santykiai geri. Ir sunkiausia, kad vis tiek noriu išeiti. Bet nežinau, kaip ir kada tai padaryti. Nežinau, ar viską rišliai ir aiškiai išdėsčiau, nes bandžiau trumpai papasakoti, daug faktų nutylėdama, nes tektų išsiplėsti… Kaip jūs elgtumėtės? Nesakau, kad nemyliu, bet ar aukotis dėl vaiko, rizikuojant, būtų teisinga? Ačiū.
Žermena (vardas pakeistas).
Atsakymas: Sveika, Žermena. Jūsų laiškas išdavė man Jūsų pasimetimą, jausmų sumaištį, nusivylimą – bet tuo pačiu ir viltį, kad Jūsų gyvenime tarsi iš dangaus nukritusios bėdos ir sunkumai gali būti išspręsti. Ką gi, pabandykime juos paanalizuoti.
Savo laiške aprašote keletą problemų. Aš kaip pagrindines ir sunkiausias išskirčiau dvi: vyro ligą ir Jūsų santykius.
Iš pradžių apie pirmąją: rašote, kad sužinojęs apie ŽIV, vyras pasinėrė į save, užsisklendė, Jūsų žodžiais „apie diagnozę nekalbėjo, nes manė, kad manęs tai neliečia“. Suprantu, kad Jus tai skaudino ir neramino, tuo labiau, kad našta auginti ką tik gimusį kūdikį teko Jūsų vienos pečiams. Tokiose situacijose visiškai natūralu išgyventi sumaištį, baimę, pyktį, tikėtis pagalbos ir paramos. Bet viso to nebuvo.
Nebuvo dėl vienos labai paprastos priežasties: susidūrus su sunkia liga, žmonės dėsningai išgyvena laipsniškus psichinius pasikeitimus. Kad galėtų susitaikyti ir priimti ligą, jie yra būtini, o juos išgyventi kiekvienas turi pats. Būtent todėl sunkiai susirgęs žmogus pasineria į save. Juk patys sau mes esame svarbiausi. Netgi pačiais skausmingiausiais atvejais mes pirmiausia pagalvojame apie save: kaip mums bus skaudu netekti artimo, kaip mums sunku matyti kito kančią. Ir čia nėra nė lašo savanaudiškumo ar egoizmo – tiesiog tokia jau ta mūsų psichika. Juk ir Jūs, mąstydama ir kalbėdama su mama apie vyro ligą, pirmiausia pagalvojate apie save: tai yra natūralu, ir tai atsispindi Jūsų laiške.
Sunkioje situacijoje nerasdama paramos šeimoje, kreipėtės į mamą. Visiškai natūralus žingsnis ir niekas, net vyras, neturi Jūsų už tai smerkti. Mamos ir vaiko ryšys yra pats svarbiausias pasaulyje ir tokiu išlieka visą mūsų gyvenimą. Ir kai mums būna sunku, mes visada linkę jį prisiminti, atnaujinti ir į jį atsiremti. Bėda yra tik tame, kad Jūsų mama mano galinti lemti Jūsų santuokos ir Jūsų šeimos likimą. Rašote, kad ji laukia Jūsų sprendimo, nes „ji neleis man taip gyventi“. Jaučiu, kad Jums sunku apsispręsti, kaip pasielgti. Iš vienos pusės, mylite vyrą ir norite likti su juo, turėti pilnavertę šeimą. Iš kitos pusės, baisu rizikuoti, nes liga, kuria serga Jūsų vyras, yra socialiai gėdinga. Bijote tos ligos šleifo, galinčio paliesti ne tik Jus, bet ir Jūsų kūdikį, ir kitus artimuosius. Turėkite omenyje, kad sprendimą vis tiek turėsite priimti Jūs pati. Kad būtų lengviau, pabandykite paklausti pati savęs: „Ar aš suteikiu mamai teisę nuspręsti, kaip man gyventi?“. Iš Jūsų laiško supratau, kad esate stipri ir savarankiška moteris, pvz., pati priėmėte sprendimą susilaukti kūdikio ir net neabejojote, kad sugebėsite juo pasirūpinti. Tai kodėl dabar savo likimą norite atiduoti į kito žmogaus, tegul ir labai artimo, rankas?
Ir dar apie tai, kas Jus skaudina. Iš Jūsų laiško supratau, kad jaučiatės nesuprasta savo vyro. Pvz., tikėjotės, kad jis pasikalbės su Jūsų tėvais, bet jis to nepadarė. Dabar viliatės, kad jis susivoks ir, Jūsų žodžiais tariant, „Jus paleis“, bet lūkesčiai ir lieka tik lūkesčiais. Tokiose situacijose būna labai skaudu, liūdna ir šiek tiek pikta. Visa tai išnyktų, jei pasiryžtumėte ir pasikalbėtumėte su vyru.
Mes, žmonės, labai dažnai darome klaidą, manydami, kad kitas asmuo, ypač jei jis mums emociškai artimas, susipras ir supras, ko mes norime, kaip mes jaučiamės, ko iš jo tikimės. Deja, tas kitas negali to padaryti dėl labai paprastos priežasties – jis negali „įlįsti į mūsų kailį“. Todėl kol mes nepasakome kitam, kaip jaučiamės, ko iš jo tikimės, jis to ir nežino.
Pats paprasčiausias būdas ištaisyti tą klaidą – pasikalbėti. Pasakyti situacijos „matymą savo akimis“, pasakyti kaip jaučiamės, kokios mums kyla abejonės, baimės, kas neramina. Manau, kad būtent to Jums, Žermena, abiems su vyru labai trūksta.
Prisiminkite, kaip jautėtės, kai vyras buvo užsidaręs ir nekalbėjo su Jumis apie ligą. Prisiminkite, kaip jautėsi Jūsų mama, kai vyras nekalbėjo su ja. Lygiai taip jis jaučiasi dabar, kai Jūs nekalbate su juo apie save ir savo abejones, ir lygiai taip jausis, jei priimsite sprendimą viena, be jo. Sprendimą, kuris palies ir Jūsų vaiką – žmogų, kuris turi prigimtinę teisę turėti abu tėvus ir kurį, kaip Jūs pati teigiate, Jūsų vyras labai myli.
Kaip bepasielgtumėte, kokį sprendimą bepriimtumėte, atminkite – gyvenime bus akimirkų, kai dėl jo labai gailėsitės. Gailėsitės, kad nepriėmėte kitokio, kad nepasielgėte kitaip. Deja, taip jau būna. Kai pasirenkame vieną kelią, mes visada nepasirenkame kito. Ir visada paskui abejojame, ar tikrai pasielgėme teisingai. Ir gailimės. Ir graužiamės. Visa tai yra žmogiška – abejoti, nerimauti ir svarstyti. Bet juk tam mes ir gyvename. Sėkmės Jums!
Psichologas Arūnas Norkus
Man susidarė įspūdis,kad Jūs tiesiog nepalaikėte(per mažai palaikėte) savo vyrą,kai buvo sužinota apie ligą. Tiesa sakant,man pasirodė,kad norit skirtis vien dėl tos ligos.
Jūsų santykiai geri, kaip ir mylite savo vyrą, bet vis tiek norite palikti savo vyrą? Teigiate, kad viskas tik dėl vaiko gerovės? Manote, kad vaikui geriau likti be tėvo vien dėl to, jog jis turi ŽIV? Baikite, ką Jūs norite apgauti – Jūs išsigandusi. Galbūt bijote visuomenės reakcijos į Jus, o paskui į vaiką ir žinoma – sunkumų. Man susidarė įspūdis, kad Jūs dėl jo ligos nenorite daugiau turėti jokių santykiu su juo, „prikišdama” vaiką. Suprantu, galbūt jums potrauminis stresas, kaip sakoma.
Geriausias patarimas – jei tikrai mylite savo vyrą ir vaikui linkite ko geriausio – apsilankykite rimtai pas psichologą ar psichoterapeutą, o nerašydama laišką čia psichologui, kuris tikrai Jums negali padėti ir objektyviai vertinti visos situacijos.
Jei atvirai, norit išsaugoti šeimą reikia specialistų ir pastangų, o jei nenorite išsaugoti šeimos – tada išeikite. Kam klausiate kitų nuomonės? Gyvenimas gi Jūsų! Pritarimo ir paguodos nesiekite, žmonių daug ir nuomonių daug. Čia Jūsų gyvenimas ir kai žmogus myli savo šeimą – jis stengiasi ją išsaugoti!
Linkiu nuoširdžiai priimti tinkamą sprendimą.
Tik bek salin nuo to vyro. Kaip nesupranti, kad rizikuoji ne tik savo gyvybe, bet ir vaiko. Jis vertas to? Liga pasigavo poterius kalbedamas. Zinau, kad sunkus sprendimas ir gali sulaukt kazkokio pasmerkimo is aplinkiniu, kad palieki vyra ligos akivaizdoj, bet patikek manim, sazines priekaistai, kad rizikavai vaiko sveikata ir gyvybe bus stipresni. Sekmes
Kreipiuosi į anonimą ir noriu pridurti, kad ŽIV galima užsikrėsti ne tik lytiniu būdu, bet ir per kraują. Tad jei vyras buvo ištikimas ir užkrėtė kitu būtų – tai koks tada siūlymas? Taip pat palikti?
Mam būtų labai įdomu išgirsti, apie kokią sveikatos riziką grėsmę, gyvenant su tokiu vyru, būtent kalbate? Šios ligos plitimas labai ribotas – praktiškai lytinis aktas (nenaudojant apsaugos) ir kraujas.
Galbūt aš kažką praleidau, paildykite mane?
aha, per kraują. taigi rašė, kad buvo kitų moterų. kad apskritai buvo visko.
man pasirodė, kad živ yra tik pretekstas. vyro grasinimai, kad ‘aš pasiimsiu vaiką, o tu eik kur nori’ man neprimena pagarbių santykių, kurie turėtų būti šeimoje ir partnerystėje. taip, ligą išgyventi yra sunku, bet neturi kiti žmonės tą sunkumą perimti. aš matau santykių priklausomybę (ir vėlgi živ tėra viena iš apsunkinančių aplinkybių), išduoda tokie raktiniai žodžiai „lyg ir viskas gerai”, „daug faktų nutyliu”, „nenoriu padaryti jo gyvenimo nelaimingo” (todėl aukoju savąjį), it tie patys grasinimai, galiausiai mamos spaudimas, bet ne palaikymas. ir visi lūkesčiai sudėti į jį.
dėl to vyro nesuku galvos – man jam nesukilo jokių jausmų. moteriai linkiu stiprybės ir drąsos. ir fizinės, psichologinės bei moralinės sveikatos vaikeliui ir jai.
laukia ilgas kelias.
@Tiesmuka –>
Man atrodo kad Jūs matot tai – ką norit matyt.
Visų pirma praleidot tą faktą, kad jos vyras turėjo kitų „merginų”. O tai jau daug ką pasako. Jei vyras mylėtų savo moterį – tikrai nemiegotų su kitom. Miegojo su kitom, užsikrėtė (taip jam ir reikia. Ir visiems kitiems vertybių neturintiems cheater’iams) ir taip ne tik sau apsunkino gyvenimą, bet ir užtraukė gėdą savo dabartinei šeimai.
Antra – linčiuojat moterį visiškai neobjektyviai nes :
* nenorėdama priimti skuboto sprendimo ji parašė šį laišką, tikėdamasi jog tai padės jai susigaudyti savo jausmuose ir pasielgti teisingai;
* iš jos laiško matosi kad vyras tikrai nemažai klaidų padaręs, tad teisti vien ją… čia toks Jūsų nusistatymas, ar kaip?
Taip pat matau prieštaravimą Jūsų teiginiuose „Kam klausiate kitų nuomonės? Gyvenimas gi Jūsų!” ir „apsilankykite rimtai pas psichologą ar psichoterapeutą”. Suprantu, jog turit omeny profesionalų konsultavimą, bet yra vienas didelis BET :
* kalbant apie psichologus, dalis iš jų patys turi nemažai psichologinių problemų ir darbą dirbą vien su mintim „greičiau alga”, tad rasti gerą specialistą, kuris nuoširdžiai įsigilins į žmogaus problemas ir padės jam savyje surasti teisingą atsakymą – gan sunku. Sakau tai iš patirties. Tad parašyti laišką ČIA – tikrai neblogas variantas daugeliu aspektų (pastebėjau kad į laiškus atsakantys psichologai gan neblogai susidoroja su šiuo darbu).
* kalbant apie psichiatrus – jie tik išrašo vaistus (dažniausiai), taip kad jei žmogus ieško ne vaistų, o patarimo – pirmiausia jam reikėtų kreiptis į psichologą. Vėliau, padarius sprendimą, jei vis dar jaučiamas nerimas ir kitos blogos emocijos – galima nueiti ir pas psichiatrą išsirašyti vaistų. Tai padėtų žmogui jaustis gerai ir suvokti kad sprendimas, kurį jis priėmė – yra teisingas ir išeis tik į gerą.
Dabar norėčiau kreiptis į laiško autorę.
Visų pirma siūlau Jums nekreipti dėmesio į komentatorius, kurie akivaizdžiai palaiko Jus arba Jūsų vyrą.
Kaip jau minėjau, kiekvienas iš jų stovi arba Jūsų, arba Jūsų vyro pusėje, ir tai yra LABAI neteisingas vertinimas.
Pradėt reikėtų nuo to, kad dviejų žmonių santykiai tai ne 2+2, o labai kompleksiškas procesas. Jo eigoje iškilę sunkumai – tai ne vieno žmogus „nuopelnas”, o abiejų.
Pagalvokit, jei vienas žmogus būtų idealus ir nedarytų klaidų – jis net pačio sunkiausio charakterio žmogų „prisijaukintų” taip, kad santykiai būtų kuo puikiausi.
Jūs ir Jūsų vyras esat vieninteliai žmonės, kurie turi teisę vertinti, nes tik jūs savyje nešiojate prisiminimus, kurie ir sudaro jūsų santykius.
Siūlau įvertinti viską:
* Blogąją santykių pusę:
1. Kokie blogi nutikimai Jums trukdo gyventi?
2. Kas juos iššaukė (surasti tikrąją jų priežastį)?
3. Ką būtent JŪS galėjote padaryti kad to būtų
išvengta?
4. Jei suradote jog tam tikri nesklandumai kilo iš tam
tikro Jūsų poelgio, pagalvokit, gal galit jo
atsisakyti. Tuomet ateityje tai neiššauks panašių
situacijų.
* Gerąją santykių pusę:
1. Kokius gerus prisiminimus nešiojate?
2. Kokias vyro charakterio savybes vertinate?
3. Kokie jo poelgiai jus verčia jaustis maloniai?
(galbūt visuomet atidaro Jums duris ar kavos atneša
į lovą, o gal kas kita?)
Galbūt ko nors nepaminėjau, tačiau neabejoju, kad atsakius bent jau į šiuos klausimus galėsite objektyviau įvertinti situaciją ir priimti tinkamą sprendimą.
Kad ir kokį priimtumėte – nesigailėkit. Kiekvienas pasirinkimas atneša vis kitokias blogas bei geras emocijas bei įvykius.
ps. galite užsirašyti pamąstymus ant popieriaus lapo. Taip bus lengviau nepasimesti prisiminimų ir pamąstymų jūroje.
Sėkmės!