Mintyse vis švysteli buvusių santykių šešėliai – kaip juos palikti praeityje?

5 Responses

  1. Milda parašė:

    Nustebino merginos situacija, kuri puikiai sutampa su mano… amžius, gyvenam vieta, išgyvenimai, jausmai- tie patys… na bent dalis jų.
    Patiko brandus, ramus ir labai profesionalus psichologės atsakymas (mano labai subjektyve nuomone).
    Nors pabaigoje susidaro įspūdis, kad problemos sprendimas tai yra paguoda, jos užglaistymas, galvojimas, kad blogi ir skaudūs dalykai buvo verti brangaus laiko ir energijos…
    Bet tiesa, kad laikas padeda…

  2. Sandra parašė:

    Kodėl, mes žmonės, kartais taip bijome praeities? Pasiimk iš tos praeities tik tai, kas buvo geriausia.. Prisiminimai nėra blogai, juk tas žmogus buvo tau artimas – tau nebūtina jo ištrinti iš savo atminties, širdies. Jis buvo. Prisimink tas gražias akimirkas, o tai, kas buvo bloga – paleisk. Galbūt širdyje tau sunku, nes manai, kad jis tave „pamiršo” ar jog žinai, kad jis tavęs nepastebi, nors žinai, kad mato. Galbūt kaltini jį dėl to, kad Jums teko išsiskirti, kad praradote šansą būti kartu.
    Patarčiau atkreipti dėmesį į santykius su dabartiniu vaikinu, gal šiuo metu tarp Jūsų nesiklosto viskas sklandžiai, o gal juos lygini. Tai gali turėti įtakos.
    O kartais pagalvojai, kodėl tavyje yra tos nuoskaudos? Pabandyk išsiaiškinti tikrąją priežastį – gal ji nėra tokia bloga, kaip atrodo :)
    P.s. Paskaityk daug kartų savo laišką – manau jame taip pat yra tavo atsakymas. Sėkmės! :)

  3. raminta parašė:

    Labai patiko psichologės komentaras. Profesionaliai ir subtiliai :)

  4. Saule parašė:

    Skaitant darėsi net šiek tiek nejauku… Pati būtent taip ar labai panašiai jaučiuos. Labai artimi ir pažįstami išgyvenimai. Taip pat žlugusi pirma meilė, neapsakomai sunkus atsisveikinimas, nauji santykiai. Nuo atsisveikinimo su pirma meilė praėjo jau beveik treji metai. Iš jų pusantrų metų esu su kitu, nuostabiu žmogum. Esu mylima, Myliu pati, esu laiminga. Bet ir aš labai labai dažnai prisimenu buvusį draugą. Kartais žiūriu senas nuotraukas, einu į tas vietas, kur buvom kartu. Labai smerkiau save už tai… Kol supratau, kad nereikią kovoti su vėjo malūnais. Ta meilė buvo pirmoji- tą jausmą išgyvenau pirmą kartą gyvenime. Normalu, kad jis įsirėžė atmintin ir į širdį taip stipriai, kaip tik galėjo. Žinoma gal man vis dar gaila, kad pirmoji meilė nebuvo ir vienintelė gyvenimo meilė. Dabar sakau sau, kad be tos skaudžios patirties pirmuose santykiuose, nebūtų dabartinių. Praeities klaidos leido suprasti kokio žmogaus man iš tikrųjų reika, kokie turėtų būti santykiai ir kaip jie kuriami. Tik per tą skausmą atėjo tikrųjų gyvenimo tiesų suvokimas. Manau, kad mano suvokimas yra naudingas ir šiai sutrikusiai merginai. Ir kuo daugiau laiko praeina, tuo praeities vaizdai labiau blunka…

  5. Agnė parašė:

    Ačiū už nuoširdų psichologės atsakymą, bei visų žmonių palaikymą kuriems nėra svetimi šie išgyvenimai… Kreipiausi pagalbos, nes laikas vis eina, šalia manęs jau kitas žmogus, o man vis dar skauda, dėl to jaučiuosi kalta prieš šalia esantį žmogų… Ko gero, sunkiau man paleisti praeitį nes esu uždara, sunkiai įsileidžiu žmonės į savo gyvenimą ir leidžiu jiems save pažinti, o jei žmogus išeina išsineša ir dalį manęs, mano ramybės… Pamenu mūsų paskutinį susitikimo vakarą, gražiai atsisveikinome, bet kai ėjau tolyn nuo jo buvo toks jausmas kad nebejaučiu žemės po kojomis,viduje kažkas dužo, nubėgau į vonią ir įsikibau į kriauklę, klykiau ir verkiau taip kad net nebuvo girdėti savo pačios balso, tokį skausmą jutau pirmą kart gyvenime… Su šiuo žmogumi mane sieja ne kiek geri prisiminimai, o kiek gyvenimo pamokos,deja, jos skausmingos. Ko gero reikės išmokti atleisti ir paleisti, ne tik jam, bet ir sau…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *