Moteris ant suoliuko

0 (0)

buvau zinau parašė:

kazkada galvojau, kad tik lietuvoj tokios istorijos vyksta. Mane aplankiusi mama, einant gatve, sako – „oh, ziurek, sedi viena moteris antai, kavinej, viena pati, liudna liudna..” As tik pagalvojau – „ar ji liudna, cia dar labai didelis klausimas. Kai as sedziu viena kavinej, oh, tai buna vienas nuostabesniu momentu”.

Moterys, mielos – kada jus pradesit gyventi? Ne atidelioti gyvenima, kai turesit vyra, kai turesit vaiku, kai turesit pakankamai draugiu – bet nuo siandien, pradesit gyventi, nepriklausomai, esat kam nors reikalinga a la mylima, ar ne? As pradejau. Buvau lygiai tokioj pat situacijoj, kaip aprasytoji, tik prie manes mazas berniukas neprivaziavo – lygiai taip pat, verkiau, kad „manes niekas nemyli” ir esu „niekam nereikalinga”… Daug kas pasikeite, bet perskaiciusi tokias istorijas, bandau suprasti – ar cia motinos itvirtina tokia pozicija, kad be vyro/vaiku/draugiu esi niekas, ar socialine sistema, ar pasakos, ar dar koks velnias? Mielosios, dievas dave akis, kad matytumet, rankas, kad savim pasirupintumet (po to, kai pasirupinot savim, gal ir kitais, jei labai reikia), kojas, kad keliautumet ir galva, kad stebetumet pasauli ir juo dziaugtumes. Visi kiti jame – jusu pakeleiviai, bet tik tiek, ir jais reikia dziaugtis, kol jie salia, bet paleisti, kai jusu keliai issiskiria.

Inga parašė:

buvau zinau: Fantastika! Tas pacias tiesas ir as jau sau atradau ir dabar, atvykusi i Lietuva kelioms savaitems, mane tas masinis „aukos” liunas (kuriu aplinkui apstu), absoliuciai nebeitraukia. Kokia vidine LAISVE…