Neapkęsti? Pykti? O gal atleisti? Arba kaip susijungia kraštutinumai

Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į vieną svarbų momentą, dėl kurio tenka girdėti daug neteisingų aiškinimų. Tai pykčio, keršto ir gailestingumo bei atleidimo klausimas. Patyręs skriaudą žmogus dažniausiai pasirenka vieną iš kraštutinumų. Jis arba nekenčia skriaudėjo ir gyvena trokšdamas keršto, sekindamas savo organizmą bei gadindamas savo sveikatą, o kartu ir likimą, arba prisiklausęs apie atleidimo ir gailestingumo būtinybę, užgniaužia savyje pyktį ir pats sau bei aplinkiniams aiškina, kad jis atleido skriaudėjui. Deja, šis kraštutinumas taip pat pavojingas ir kenkia žmogui ne mažiau už pirmąjį.

Taigi abu kraštutinumai neteisingi. Reikalas tas, kad atleidimas ir gailestingumas yra neatskiriami nuo tiesos ir teisingumo. Žmogus, patyręs skriaudą, privalo vienu metu (o tai nėra lengva) nejausti neapykantos skriaudėjui ir veikti taip, kad pastarasis gautų, ko nusipelnė. Juk jeigu Jus užpuolė, sumušė ir apiplėšė, Jūs būtinai apie tai pranešite policijai bei pasielgsite taip, kad plėšikas būtų sulaikytas. Tačiau patartina tai daryti be neapykantos, kadangi galite stipriai pakenkti sau.
Įmanomas ir kitas scenarijus. Skriaudėjui galima (netgi būtina) atleisti, jeigu jis iš tikrųjų nuoširdžiai gailisi ir yra pasiruošęs atlyginti nuostolius bei ateityje vengti nusikalstamų veiksmų. Įsidėmėkite – atleidimas įmanomas tik tuomet, kai nuoširdžiai atgailaujama. Kitaip tai ne atleidimas, o idiotizmas, turintis rimtų pasekmių tiek žmogaus, tiek visuomenės gyvenime.

Taip pat turite reaguoti, jei koks nors žmogus nepagarbiai ir nesąžiningai elgiasi Jūsų atžvilgiu. Jūsų veiksmai gali būti griežti ir net grubūs to žmogaus atžvilgiu (jeigu to reikalauja situacija), tačiau viduje neturite jausti neapykantos. Atvirkščiai, linkėkite jam gero. Kai Kristus sakė „mylėkite savo priešus“, Jis neturėjo omenyje, kad reikia jiems jausti šiltus jausmus ar toleruoti jų blogą elgesį. Jis turėjo omenyje tai, kad net atlikdami veiksmus, kurie padės Jums atsiriboti nuo Jums kenkiančio žmogaus arba „pastatyti jį į vietą“, Jūs nejausite jam neapykantos ir savo širdyje palinkėsite jam tapti geresniam, supratingesniam, trumpai tariant, palinkėsite jam gero.

Visos rimčiausios knygos apie vidinius, nematomus, dvasinius dalykus sudaro tarsi kraštutinumų kratinį. Netgi Šv. Rašte viename epizode Jėzus liepia atsukti kairįjį skruostą gavus per dešinįjį, o kitame pasiėmęs botagą čaižo nekaltus žmones, prekiaujančius bažnyčioje. Kitoje vietoje aiškina savo mokiniams, kad Jis – taikos ir ramybės skleidėjas, tačiau po kurio laiko jau šaukia, kad ne taiką, o kalaviją Jis atnešė pasauliui ir kad dėl Jo brolis sukils prieš brolį.

Žmogui su silpna vidine energetika sunku šiuos kraštutinumus sujungti ir išlaikyti vienu metu. Jis vieną dieną prilipęs prie vieno, kitą dieną – jau prie kito kraštutinumo. Tam ir egzistuoja dvasinės praktikos, kad Jūs, priimdamas savo gyvenime sprendimus, sugebėtumėte vienu metu išlaikyti visą informaciją – tuomet jūsų pasirinkimas bus teisingas. Tai tinka visoms gyvenimo sritims, ne tik kalbant apie atleidimą. Tuomet žmogaus gyvenime atsiranda tai, ką mes vadiname puikia intuicija, kuri tiesiog „veda“ jį kaip kelrodė žvaigždė.

Savo seminaruose aš pateikiu tokį pavyzdį, kurį ypač gerai supranta sportininkai. Žmogus, pradėjęs mokytis kovos menų, pradžioje sugeba išlaikyti tik vieną kraštutinumą – jis arba puola, arba ginasi. Ilgiau pasitreniravęs jis jau gali vienu metu būti pasiruošęs atlikti tiek puolimo, tiek gynybos veiksmus. Jam tarsi sustoja laikas, kadangi nesitreniravęs priešininkas geram kovotojui panašus į žmogų, kuris atlieka judesius tarsi sulėtintoje kino juostoje.

Tačiau tos būsenos paaiškinti neįmanoma, ji įgyjama. Taip pat neįmanoma paaiškinti, kodėl vienas žmogus turi puikią intuiciją ir gerai susitvarko savo gyvenimą, o kitas atvirkščiai – nesugeba to padaryti. Tačiau įgyti šiuos sugebėjimus įmanoma. Be šių sugebėjimų žmogus panašus į atgyvenusį kompiuterį, kuriame įdiegta pasenusi programa. Jis lėtai apdoroja informaciją ir savyje sugeba sutalpinti labai ribotą šios informacijos kiekį. Žmogus niekaip nesupranta, kodėl kitam, o ne jam atėjo puiki mintis, kuri padėjo sukurti puikų verslą, kodėl kitas, o ne jis atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Toks žmogus pradeda pavydėti ir nekęsti viso pasaulio, tuo tik dar labiau pablogindamas savo bei savo vaikų likimus.
.
Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris / laumzirgioistorijos.lt