Nebegaliu būti savimi, atrodo, viduje mirštu0 (0)
Klausimas:
Laba diena,
Jaučiuosi labai pasimetusi. Nors galvoje jau dėliojuosi mintis ir planus dėl ateities, širdis labai kenčia ir visiškai neklauso proto. Noriu viską keisti, bet stoviu vietoje ir nieko nedarau. Tiesiog leidžiu sau vysti…
Draugaujame su vaikinu dvejus metus, gyvename Anglijoje. Aš lietuvė, jis rusas. Mūsų santykiai visuomet nebuvo verti aukso. O mūsų visi vakarai prabėga konfliktuose, nes mes nemokam kalbėtis, jis manęs negirdi, o aš jam bijau pasakyti tikras savo mintis. Galvoje jų tiek daug… O rėkdamas jis mane išgąsdina ir aš pati, rodos, nebežinau ką jam bepasakyti. Imu virpėti, nervuojuosi, tyliu ir verkiu.
Pasakykit jūs man, ar su mano galva tikrai yra kažkas negerai, kaip jis man sako? Nes imu galvoti, kad tai tiesa… Jis šitaip su manimi elgiasi, o aš vis tiek su juo gyvenu… Kodėl jam leidžiu sakyti tokius dalykus?
Susigalvojo jis užsienyje pirkti namus. Juos užsirašys ant savo vardo, ir nori, kad per pusę mokėtume paskolą į banką. Aš jam paprieštaravau, kad būdami pora, nenoriu pirkti tokių pirkinių, ir pinigų dabar tokių neturiu, ir nenoriu įsipareigoti tokiems dideliems tikslams. O jis man sako, kad aš nesveika su savo tokiu mąstymu. Dar šiandien jis man pasakė, kad ruošiasi pirkti automobilį ir už jį aš taip pat turėsiu prisidėti pinigais. Nors pati nevairuoju. Kai pasakiau jam, kad tai nesąžininga, jis mane išvadino kvaile, ir tyčiodamasis nuėjo žiūrėti televizoriaus. Imu galvoti, kad nuo to mokėjimo per pusę įsivariau fobiją, tačiau ar tai tikrai šeimos norintis vyras, kai jo mergina turi prisidėti prie automobilio draudimo ar taisymo? Juk yra dalykų, už kuriuos pats turi prisiimti atsakomybę… Ar ne?
Su juo kalbėtis atrodo beprasmiška, viskas bus taip, kaip pasakys jis. Mano žodis mūsų santykiuose nieko nereiškia. Kartais jaučiuosi namuose labiau tarnaite, negu mylima moteris. O dar kartais man atrodo, kad jis manimi naudojasi ir vis nori mane „perspjauti”. Mes lyg kambariokai namie, o jis tobulas vyras, mylintis savo moterį viešumoje… Tačiau tai netiesa. Jis leidžia žmonėms susidaryti tobulą nuomonę apie jį, koks jis nuostabus vaikinas… Tačiau nuostabūs vaikinai taip nesielgia. Nežinau, kodėl jam visada norisi būti aukščiau už mane, jis nenori būti lygus su manim, o jeigu neduok Dieve, aš kažką geriau už jį padarysiu, ar susilauksiu pagyrimų, tai prieis ir visiems girdint pasakys “kaip čia dabar taip atsitiko?”
Pats mokėdamas anglų kalbą vidutiniškai, nuolat mane menkina sakydamas, kad galėtų mane pamokyti anglų kalbos. Bet esmė, kad aš ją moku. Aš dirbu kelionių agentūroje, keliauju per pasaulį, o jis vis sako, kad man dar reikia pasimokyti. Man tai labai nepatinka. Būdama su juo aš negaliu pasitikėti savo jėgomis, atrodo, kad viską darau blogai, nieko nedarau teisingai. Jaučiuosi labai silpna, ypač tada, kai verkiu, o jis tuo džiaugiasi (įrodo tai, klausydamas linksmos muzikos po mūsų konflikto), ne kartą įrodė man ir žodžiais, kad aš esu tokia…
Turėčiau jį palikti ir grįžti namo, į Lietuvą, nes, rodos, manęs jam net nereikia. Jam reikia namų, mašinos ir visų kitų gyvenimo gėrybių. Jis vienas to neišgali, tad jam reikia mano pagalbos. Tačiau mano jausmai, mintys taip ir lieka neišklausytos, ir atrodo, viduje mirštu. Nebegaliu būti savimi, niekada ir negalėjau, bet stengiausi, kabinausi, o pasirodo, viskas laikėsi visai ne ant jausmų, o ant pinigų. Kol jų bus – viskas bus gerai. Bet argi jie svarbiausi?.. Ir kokia šeima turėtų būti su šiuo žmogumi? Bijau apie tai net pagalvoti, tačiau sprendimą priimti bijau taip pat. Manau, jo kaltinimai apie sugriautus jo planus mane pražudys…
Barbora (Vardas pakeistas)
Atsakymas:
Sveika, Barbora. Ačiū, kad pasidalinai savo problema. Ji iš tiesų svarbi ir aktuali ne tik tau, bet ir nemažai daliai kitų moterų, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinio statuso ar kitų dalykų. Vadinasi ji labai paprastai – psichologine prievarta, tačiau pasekmes sukelia ganėtinai sunkias. Pabandysiu kiek plačiau apie tai papasakoti.
Pagrindinis psichologinio smurto tikslas – palaužti kito asmens valią ir jam primesti savąją. Tam naudojamos labai įvairios priemonės: užgauliojimas, žeminimas, išjuokimas, gąsdinimas, įžeidinėjimai ir t. t. Smurtautojas siekia visapusiškai gniuždyti moters (mūsų atveju) savarankiškumą, sumenkindamas jos gebėjimus pačiai priimti sprendimus, nustatydamas ir primesdamas savo sugalvotas taisykles ar normas ir kontroliuodamas jų laikymąsi. Kiekvienoje palankioje situacijoje moteriai stengiamasi parodyti ir akcentuoti, kad ji yra intelektualiai, morališkai, materialiai ir visaip kitaip prastesnė, niekam tikusi, nemokša, o smurtautojas – autoritetingas, protingas, išmanantis, gebantis ir pan. Kaip supratau iš Tavo laiško, būtent tokio pobūdžio yra jūsų su draugu santykiai.
Kas gi darosi su moterim? Vienkartinis įžeidimas ar pažeminimas mums visiems sukelia neigiamas emocijas: pyktį, liūdesį, pasimetimą. Juk taip būdavo iš pradžių, Barbora? Laikui bėgant, psichologinis smurtas pradeda veikti moters pasaulėvoką ir pakerta bazinį pasitikėjimą savimi ir aplinka. Moteris nustoja tikėti, kad kas nors gali pasikeisti, kad gali atsirasti moralinis, juridinis ir kitoks teisingumas, kad pasaulis ar kokie nors žmonės suteiks jai pagalbą, apgins ir pagelbės. Ji pasijaučia bejėgė, nebegali būti pati savimi, praranda kūnišką, psichologinę ir moralinę autonomiją. Nebėra saugios iniciatyvos jausmo, kuriame visada plati erdvė bandymams ir klaidoms: tokia moteris visada susigūžusi, visada įsitempusi ir psichologiškai laukianti – pažeminimo, keiksmų, įžeidimo.
Po truputį keičiasi ir moters savęs pačios vertinimas. Ji jau nebėra įsitikinusi, kad gali priimti tinkamą sprendimą, kad yra protinga, nuovoki, suvoki. Moteris tarsi panyra į iliuzinį pasaulį, kuriame į smurtą linkęs partneris tampa stipriu, visagaliu, ji pradeda vis smarkiau slopinti savo abejones, mintis ir vis labiau perimti partnerio įsitikinimų sistemą. Spėju, panašiai ir jautiesi, Barbora?
Netgi jei smurtas nutrūksta – moters psichika lieka smarkiai sužalota. Psichinė trauma būna tokia stipri, kad negatyvios asmenybės identiteto, pasaulėvokos, emocinės pasekmės išlieka ilgą laiką. Joms pašalinti būtina psichologo ar psichoterapeuto pagalba.
Ką gi tokiais atvejais daryti? Savaime suprantama – kaip įmanoma greičiau nutraukti psichologiniu smurtu paremtus santykius. Aš tikiu, kad Tu, Barbora, esi stipri ir protinga, kad su „tavo galva”, kaip rašei laiške, viskas yra gerai. Tikiu, kad gali atrasti savyje jėgų ir ryžto ištrūkti iš košmaro ir pradėti kurti gražesnį gyvenimą. Žemiau yra nurodyti kontaktai, kuriais gali kreiptis psichologinės pagalbos sau parankiausiu būdu. Tu gali ir, tikiu, būsi laiminga.
Psichologas
Arūnas Norkus
Gali sudominti: Septynios valdymo technikos
Nemokamos psichologinės konsultacijos internete:
psyvirtual.lt (esantiems užsienyje)
rvpl.lt
krizesiveikimas.lt
gyvensena.sveikas.lt
OMG!Tu tikrai turi proto.Tu gali gyventi geriau.Kuo greiciau nutrauk siuos santykius ir nuo tokiu zmoniu buk kuo toliau.Ir tik nesugalvok sutikt moketi uz nama ar masina is savo kisenes.jokio garanto ateiciai.paliks,nematysi nei namo,nei masinos.Linkiu visa ko geriausio.Buki laiinga;
Niekas tau negali sakyti, ko tu privalai, ir ko ne. Nei tavo draugas, nei kiti skaitytojai, nei psichologas. Esmė yra tokia, kad jei PATI galvoji, kad neprivalai, tai ir neprivalai. Gyvenim apskritai niekas nieko neprivalo. Visi yra laisvi rinktis, nori prisidėti ir tai duoti, ar ne. Gali būti, kad draugas tave psichologiniu smurtu sužlugdė iki tiek, kad tu pati mąstai, kad tavo protas nėra pajėgus nuspręsti teisingai. Bet čia ir yra jo tikslas – tik būdama nepasitikinti savimi, paklusi tokiam despotui, kaip ir jis. O jis to tik ir siekia. Bet žinok, viską išduoda tavo jausmai, jeigu tavo protas abejoja, ar tikrai neprivalai, o gal jis teisus, gal privalai ir t.t. ir pan., žiūrėk, kaip jautiesi. Jei jautiesi apie tai blogai, jausmai pasako visą esmę ir visada, net ir labai slopinami.
O dėl to, kad draugo priekaištai tave prispaus nepakeliama našta, tai žinok, kad jis taip elgiasi todėl, kad pats yra vidiniai sužalotas, gal augo labai sunkiomis psichologinėmis sąlygomis, gal jo tėvų šeimoje buvo toks modelis, kur jo niekas nepriėmė kaip normalaus žmogaus ir nepaisė jo nuomonės, kol jis nepradėjo imti viršaus agresija.
Bet tai yra ne tavo kaltė, kad jis toks. Klausimas, kuris yra TAU – kiek tu leidiesi, kad tokio žmogaus elgesys žalotų tavo psichiką ir tavo gyvenimą. Jei tu gelbėdama savo savigarbos likučius, kol jų dar yra, esi priversta didinti atstumą nuo jo, tai tavęs pačios gelbėjimo akcija. Įsivaizduok, kad pati esi gelbėtoja, kuri turi tempti skęstančią save. Negi paliktum skęstantį kitą žmogų? Leistum jam nuskęsti??? Kodėl su savim turėtum elgtis žiauriau???
Dar, atsimink, kai pradėsi savęs gelbėjimo veiksmus, agresija iš jo pusės kurį laiką padidės dešimgubai, išgirsi iš jo pusės tokių kaltinimų ir grasinimų, kokių gyvenime nesi girdėjusi. Tai jo vienintelis žinomas bendravimo būdas, ir jis, pamatęs, kad situacijos nebekontroliuoja, suaktyvins viską keleriopai. Turi tai žinoti iš anksto. Žinai, koks geriausias priešnuodis? Turėk iš anksto planą, kaip atlikti pradinį atsiskyrimą nuo jo.
Tarkim, aš turėjau sudarius planą su draugais, buvau pasiruošus šokti per balkoną (pirmas aukštas), vienas draugas, esant blogiausiai situacijai, turėjo ateiti su dujiniu pistoletu. Bet neprireikė, suveikė pradinis planas.
Geriausias priešnuodis tokiam agresoriui – matyti, kad tu nepalūžti ir esi iki galo. Žinai, kas atsitiko maniškiam, nuo kurio bėgau? Jis labai greitai palūžo ir mane dabar labai gerbia. Ir savo nuomonę reiškia atsargiai :) :) :) :)
Kai pagaliau nuspręsi išeiti, tarstelk, kad šįkart „puikus” jo anglų kalbos mokėjimas tikrai pravers ir parodyk jam šitai: https://www.facebook.com/photo.php?fbid=562882907082929&set=a.213373328700557.47642.167821829922374&type=1&theater , sėkmės:)
Storry of my life, mazule.
Na, esam atskirai jau mėnuo. Daiktai nebekrenta iš rankų, siekiu savo jau seniai užsibrėžtų tikslų (ką stabdė „tu nesugebėsi“ bei nuolatinis emocinis susijaudinimas), niekas neįžeidinėja, nesityčioja, nedraudžia- pati priimu sprendimus. Kartais klystu ar „apsižioplinu“, na tokia jau esu (ir tai nelygu durnumui!!!), bet kai nesulauki tiek kritikos- klaidas priimi kaip pamoką ir stengiesi jų nekartoti. Po truputi pamilstu save. O, žinok, meilė sau- ne ką prastesnis jausmas nei meilė kitam.
Aišku, nebuvo lengva. Daug minčių, abejonių. Bet vaizduotėj viskas atrodo šiek tiek baisiau nei yra ištiktųjų.
http://gyvenimas.delfi.lt/meile/didziausios-elgesio-klaidos-del-kuriu-jus-paliks.d?id=61921283 Visai gražiai paaiškina vieną medalio pusę. Reikia pripažinti, ir pačios jiems leidom su mumis taip elgtis dėl savo nepasitikėjimo savimi, tačiau mylintis žmogus savaime nori kažką duoti, daryti gerus darbus. O mano x ne tik kad neduodavo, dar ir atimdavo.
Nežinau, kokį sprendimą tu priimsi. Tiesiog patarsiu: kai labai sunku- išeik pabėgiot ir bėk per „negaliu“. Pamatysi, kad… gali. O jei darysi tai kasdien, pamatysi kiek daug.
*story;D