Nelaimės tvaikas, arba kaip atsiskalbti problemas?

Yra žmonių, nuo kurių tiesiog dvokia nelaime. Atrodo jie visai neblogai – patrauklūs, išsilavinę ir dažniausiai tvarkingi, tačiau nuo jų norisi bėgti. Negalvojant apie priežastis, neieškant paaiškinimų. Tiesiog nusisukti ir nebendrauti. Instinktyviai.

Tarp jų yra tokių, kurie nori tobulėti, užsiima saviugda, sportuoja ir praktikuoja jogą. Kartais jie bando apsimesti, kad viskas puiku ir stengiasi atrodyti žvalūs. Tačiau nelaimės šleifas išlieka. Jų nelaimingumas riečia nosį per kilometrą. O, kaip žinia, savo kvapo žmogus nejaučia – jį gali užuosti tik kiti.

Koks tai kvapas? Drįstu manyti – tai – pūvančių žinių kvapas.

Kai suvartojamos informacijos kiekis ženkliai viršija praktinį tų žinių panaudojimą gyvenime, tai sukelia informacinę intoksikaciją. O ji savo ruožtu sukelia energijos sąstingį ir gedimą.

Jei tu supratai. Jei suvokei visa savo esybe. Tačiau negyveni taip, ką supratai (apmąstymai, išvados ir gražūs pacitavimai laiku ir vietoje – nesiskaito!) – žinių energija užsistovi ir iššaukia vidinį disbalansą ir pastovaus nepasitenkinimo jausmą. O kur dar mūsų biologija – sugebėjimas formuoti veiksmų ir pojūčių įpročius (užtenka tą patį veiksmą/mintį kartoti vieną mėnesį). Tokiu būdu nelaimės tvaikas tampa mūsų natūralia aplinka. Todėl ir sakoma, kad sąmoninga saviugda neturi kelio atgal. Jei jau įsileidai žinias, būk malonus jomis ir vadovautis.

Poveikio stiprumas priklauso nuo to, kaip giliai įsisavinote informaciją. Jei informacija „nuskaityta“ paviršutiniškai – nieko tokio. Kitas dalykas, jei ją įsisavinote tikrai giliai – galima sakyti, jog toks procesas – negrįžtamas.

Savo laiku ir man teko atskalbti savo vidinę ašį nuo visos bjaurasties, užaugusios per visus tuos metus, kai beviltiškai mėginau užtraukti realybę ant mano lūkesčių karkaso, ir šiandien į pasaulį žiūriu išimtinai užduodama klausimą: „kaip?“

Kaip atsiskalbti nelaimingumą ir nebeskleisti kančios dvoko?

Ši bjaurastis gydoma kompleksiškai, nes greta tiesioginių priežasčių čia galioja pakankamai stiprus įpročio faktorius – kūno mechanikos „protingomis išvadomis“ nepakeisi. Reikalingi tikslingi veiksmai, kurie pakeistų nusistovėjusius elgesio šablonus.

0. Nelaimė smirda, ir aplinkiniai jaučia tą dvoką

„Nulinis“ punktas – fazė, kurią praleidus visi kiti veiksmai praranda prasmę. Pirmiausia svarbu suvokti (taip, būtent – įsileisti šią informaciją į save), kokia tai šlykštynė ir bjaurastis – būti nelaimingu žmogumi.

Juk jus traukia patenkinti ir ramūs žmonės?Jie taip pat mėgsta būtent tokius. O nelaimė pritraukia tik dar didesnę nelaimę, kaip įrodymą, kad mano nelaimė dar ne pati nelaimingiausia. Tik žmogus, labai stipriai panorėjęs išeiti iš užburto rato ir liautis būti nelaimingu, gali praeti šį apsivalymo veiksmu kelią.

1. Skundai – pagrindinė nata šioje kvapų puokštėje

Bendravime su nelaimės virusu užkrėstais nelaimėliais, daugiausia laiko užima įvairaus plauko skundai. Skundžiamasi pasauliu, savimi, tuo, koks neteisingas šis gyvenimas. Jiems iki skausmo gaila savo likimo, nors jie ir kankinami neprisipažins to net patys sau. Jiems neįtinka ekologija, viešasis transportas, prezidentė, eilinis facebook draugo komentaras. Sudėtingesnės personos atranda subtilesnių būdų painkšti, visus argumentus įsprausdamos į griežtos logikos korsetą, tipo va dabar aš jums argumentuotai įrodysiu, koks tas pasaulis beširdis ir neteisingas mano atžvilgiu.

Tokiems „negera“ būna dėl įvairiausių priežasčių. Būdingas bruožas – jie būtinai jus apie tai informuoja.
Tokius žmones pateisina tik tai, kad patys jie to, kaip taisyklė, nepastebi.

Tavo pasaulyje yra tik tai, į kur nukreiptas tavo dėmesys. Jų dėmesys nukreiptas į savo vidinio skausmo pateisinimą. Ir jie jį visada suranda.

Ką daryti?

Rauti lauk su kraujais – nustoti skųstis ir reikšti nepasitenkinimą. Visai. Visiškai. Net kai jis teisėtas. Net kai „galima ir reikia“. Iš pradžių psichika priešinsis, juk jūs trauksite ją iš jai įprastos aplinkos.

Pirmas dvi savaites gali rastis begalės „tikrų priežasčių“ skundams. Taip vyksta sąmoningos permainos – jūsų sąmonė paersitvarko, ir jei atsilaikysite, audra ims rimti, ir po mėnesio įvyks persilaužimas. Idealiu atveju – po 21 dienos.

Čia kaip sporto salėje – raumenis skauda, vėliau skausmas praeina. Kūnas transformuojasi per skausmą, vadinasi tai – geras ženklas – vadinasi, tai veikia.

Darbas su skundais – kaip ir raumenų treniravimas – ne mėnesiui, o visam gyvenimui. Tai – begalinis permainų kelias, tačiau jau po pusmečio galima pasijusti visai kitu žmogumi.

2. „Tu man skolingas“, – vos jus išvydęs kažkodėl nusprendė nelaimėlis.

Yra žmonių, su kuriais bendraudamas pasijauti, tarsi būtum jiems skolingas.

Iš tiesų jie netyčia. Tiesiog taip jau nutiko, kad jiems visi skolingi. Iš pradžių tėvai, po to sutuoktiniai, vaikai, viršininkai, valdžia be abejo. Argi tai ne natūralu? Tėvai „privalo“ mylėti ir suprasti, kaip ir sutuoktinis, vaikai – mylėti ir būti paklusnūs, viršininkai – mokėti atlyginimą ir rodyti pagarbą, valdžia – užtikrinti laimingą ir turtingą gyvenimą. Ar gali būti „teisingiau“?

Todėl ir jūs, dėl visa ko, kažką jiems privalote. Ir pajuntate tai jau per pirmas dešimt pažinties minučių.
Tarkime, taip mąsto netekėjusi mergina, kai susipažįsta su nauju vaikinu – ir niekaip nesupranta, kodėl ir vėl nepavyko. Nes atsidavusio ir alkano šuns žvilgsnyje seksualumu net nedvelkia.

Problema tame, kad nelaimingas žmogus tikisi, kad jis nebebus nelaimingas, kai kiti žmonės jam ką nors duos. Dažniausiai – meilę, pinigus, bendravimą ir saugumą. Taip yra todėl, kad žmogus nesugeba pats tapti laimingu ir dalintis su kitais tos laimės pertekliumi. Todėl ir vaikšto išvertęs bambą, amžiais ieškodamas, prie ko prisisiurbti dar vis veikiančia bambagysle, iš ko pasisemti laimės – vietoj to, kad pagaliau susipažintų su pačiu savimi.

Jums niekas nieko neskolingi. Niekas neprivalo jūsų nei mylėti, nei gerbti, nei atjausti, nei duoti jums pinigų. Ką jūs galite duoti tokiam žmogui, savo artimiesiems, kolegoms, draugams ir net prezidentei, kad jums atsakytų tuo pačiu?

Sakykite, šventasis tėveli, ar tiesa, kad seksas be meilės – nuodėmė?
Tiesa. Viskas, kas daroma be meilės – nuodėmė.

Fundamentas, ant kurio statomi visi šio pasaulio procesai slypi viename trumpame sakinyje.

MEILĖ – VISADA VIENPUSĖ.

Meilė – tai gatvė su vienpusiu eismu. Tai TIK TAI, ką ATIDUODI.

Jūsų gyvenime egzistuoja tik tai, ką duodate jūs. Jei aplink vien priežastys jaustis nelaimingam – vadinasi, tai jūs spinduliuojate į pasaulį nelaimingumą. Vienintelis būdas tai pakeisti – neieškoti nieko kituose, o pakeisti tai, ką spinduliuojate.

Nes GYVENIMAS TAIP PAT YRA GATVĖ SU VIENPUSIU JUDĖJIMU.

Pagal: Olesia Novikova / re-self.ru

Į lietuvių kalbą vertė Audra Maksvytienė

Nukreipti išorinius skundus naudinga linkme mokomės seminare „Veidrodžių karalystėje“.
Patiko straipsnis? Geriausia padėka – pasidalinkite juo su draugais socialiniuose tinkluose!