Nerimas: modernaus gyvenimo pasekmė?
Praėjusiame amžiuje žinomas psichologas Willimas Jamesas pastebėjo, kad modernumas mus izoliavo nuo mirtinų pavojų taip puikiai, kad „civilizuotame pasaulyje daugumai žmonių visai įmanoma pragyventi nuo lopšio iki pat grabo lentos, nepatyrus stipresnio baimės virpulio”. Dėl to Jamesas išties nustebtų, sužinojęs, kad kuo „civilizuotesni” mes tampame, tuo aukščiau pašoka nerimo rodiklis.
Visi pasirodančių tyrimų rezultatai rodo, kad besivystančiose pasaulio šalyse nerimą jaučia tik nedidelė dalelė populiacijos, palyginti su moderniųjų valstybių duomenimis: 2002-aisiais atliktu pasaulinės psichikos sveikatos tyrimu buvo nustatyta, kad amerikiečiai visais laikais yra beveik penkis kartus labiau linkę pasiekti medikų dėmesio reikalaujantį nerimo lygį nei Nigerijos gyventojai. Ir kreivė vis dar stiebiasi viršun. Psichologė Jean Twenge savo knygoje „Mano karta” (angl. Generation Me) pasakoja apie pribloškiantį nerimo augimą tarp jaunimo: „Nerimas išaugo taip smarkiai, kad paskutinįjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį vidutinis studentas nerimavo labiau 85 proc. studentų šeštąjį ir 71 proc. studentų aštuntąjį dešimtmetį.”
Nuo 1957-ųjų iki 1996-ųjų, kaip rašo Twenge, amerikiečiai ėmė net 40 proc. dažniau teigti, kad per pastaruosius metus jie buvo atsidūrę ties nervinio išsekimo riba.
Psichologai laikosi skirtingų nuomonių, dėl ko modernus gyvenimo būdas kelia nerimo lygį. Vienu iš kaltininkų yra laikomas per didelis informacijos srautas. Šiuolaikiniame sekmadienio laikraštyje yra tiek neapdorotos informacijos, kiek ankstesniais amžiais žmonėms tekdavo per kelerius metus, ir ši informacijos lavina yrapavojų skanduojančio, migdolinį kūną kaitinančio pobūdžio.
Jei per žonias nepranešama apie kokį nors žiauresnį nusikaltimą, laidos vedėjas šiurpina istorijomis apie grėsmę, slypinčią jūsų pačių namuose. „Žiniasklaida daro mums poveikį, – teigia Evelyn Behar. – Nuolatos pranešama, kad šitas sukelia vėžį, o anas gali nužudyti. Gyvename kultūroje, kur baimė naudojama motyvacijai didinti.”
Kita vertus, baimės tyrėjas Michelas Davisas pabrėžia, kad modernioje visuomenėje trūksta tvirtų bendruomenės arba šeimos santykių. „Kei nebendraujate su tolimesniais šeimos nariais ir atsiribojate nuo bendruomenės, jūsų artimųjų ratas yra gana siauras, todėl jus dažniau ims nerimas”, – teigia M. Davisas.
Tačiau yra ir dar viena teorija, teigianti, kad tapome aukomis „pozityvaus mąstymo” – tikėjimo, kad blogas emocijas reikia sunaikinti, kontroliuoti arba ištrinti prarijus tabletę. Dėl to tampame kvaišomis žmogiškosios tikrovės akivaizdoje, nes kartais gyvenimas tiesiog būna sunkus. Nesvarbu, kuria teorija tikite (galima tikėti jomis visomis), bet kokiu atveju išvada lieka ta pati – modernūs įpročiai ir nerimas eina išvien.
Santrauka pagal: Taylor Clark „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą”. Vilnius: Sofoklis. 89-91 psl.