Nežinau ką daryti su gyvenimu: mokslai nesiseka ir man niekas nepatinka
0 (0)

Klausimas: Ką aš darau ne taip ir kaip man tobulėti? Taigi, norėčiau pradėti nuo savo vaikystės. Turėjau sunkią mamą, tad nesukūrėme gerų santykių, taip pat ir su tėčiu. Neturėdavau kam išsipasakoti, tiesiog užsidarydavau savyje. Taip ir liko iki šiol, galvoju, kad niekas manęs nesupras, na ir šiaip niekam neįdomios mano problemos, juk ir savo turi per akis.

Tokiems žmonėms yra svarbu patiems viską išsipasakoti, bet kai ateina laikas išklausyti, negirdės nė žodžio, ką sakai, tad nusprendžiau, kad lengviau butų niekam nepasakoti.

Turiu viena geriausią draugę, bet dažnai nesusitinkame. Mokykloje taip pat yra draugių, bet nėra jos tos tikrosios draugės. Ir šiaip nelabai bendraujantis žmogus esu , ne todėl, kad nenoriu, tiesiog neturiu ką pasakyti. Ir labai norėčiau tai pakeisti, bet nežinau kaip. Taip pat didelė klasės dalis kalba man už akių, vėlgi, nelabai suprantu kodėl, nes stengiuosi būti maloni, bet vis vien neįtinku.

Turiu vaikiną, nors iš tiesų jau nebe suprantu ar jis mano vaikinas. Jis didžiąją dalį laiko praleidžia su savo geriausia drauge, pasidarė įžūlus ir šiaip jokio artumo nebeliko. Kartais jaučiuosi kaip jo žaisliukas, nori – žaidžia, o kai atsibosta – tiesiog numeta. Blogiausia yra, kad einam į tą pačią klasę ir net nepasistengia pasakyti labas. Bandžiau kalbėti su juo apie tai, bet jis pasakė, kad viskas „ok“ ir žino, kad mane tai skaudina, nieks nesikeičia. Draugė sako, kad geriau man be jo, bet esu kvaila ir man vistiek atrodo kitaip. Ir jis dar nori būti su manimi. Kaip pagerinti tokius santykius?

Mokslai nesiseka, tėvai spaudžia mane, nori , kad greičiau atrasčiau savo sritį, bet kaip man ją atrasti, kai man niekas nepatinka. Niekas nebeteikia džiaugsmo, neturiu jokių tikslų. Jau trečia savaitė, kuomet grįžtu namo ir tiesiog verkiu, mažai valgau ir vos atsikėlus laukiu kada vėl eisiu miegoti, nes sapnai – geriau už realybę. Stengiuosi atrasti kas man patinka bandžiau groti, piešti, rašyti, šokti, bet niekas neatitraukia nuo blogų minčių. Nebeišmanau ką daryti su gyvenimu, tikiuosi padėsite.

Arielė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Lora Šapailienė

Dėkui už klausimus, o labiausiai – už norą būti išgirsta ir išklausyta. Suprantu, kaip buvo nelengva pasiryžti parašyti apie tai, kas liūdina, skaudina, nevyksta taip, kaip norėtųsi. Visi turime lūkesčių sau ir savo gyvenimui, todėl jaučiamės nusivylę, įskaudinti ar pikti, kai lūkesčiai neišsipildo – net ir stengiantis, nepavyksta sukurti norimo savęs ir savo gyvenimo. Natūralu, kad kyla klausimas – kas su manimi ne taip? Ką daryti su savo gyvenimu?

Bandykime išskirti pagrindinius sunkumus: pirma – nuomonė apie save yra gana prasta, antra – sunku užmegzti tinkamus ryšius (gerus santykius su tėvais, mokytojais, draugais). Siekiant užmegzti gerą kontaktą, reikia mokytis pasinaudoti visomis savo galimybėmis: pojūčiais, kūnu, jausmais (suvokti juos ir išreikšti), protu. Kai visa tai veiks kartu, turėsi puikias priemones geram ryšiui su savimi ir pasauliu sukurti.

Siūlau pradėti nuo mokymosi pasitikėti savimi, tai dar vadinama savasties (savęs pajautimo) stiprinimu. Vidiniai teiginiai apie save, kitų žmonių nuomonė, elgesys leidžia tau suvokti save ir savo vietą pasaulyje. Kaip tik šis suvokimas ir stiprina savastį, tai dėl jo keičiamės – pasikeičiame tada, kai vis labiau tampame tuo, kas esame, o ne tada, kai bandome tapti tuo, kuo nesame. Tavo laiške nemažai informacijos apie tai, ko kiti žmonės nori iš tavęs, kaip sieki patikti kitiems, būti maloni, ir mažai rašai, ko pati nori, kas patinka, miela, džiugina ir panašiai. Gal dabartinėje būsenoje tai ir nelengva suprasti, pajausti, bet būtų gerai pradėti nuo mažų žingsnelių savęs link. Pradėk nuo labai aiškių dalykų: Ką labiausiai mėgsti ir ko nemėgsti? Prisimeni, kaip filme „Amelija“ pagrindinė veikėja vardijo labiausiai mėgstamus ir labiausiai nemėgstamus dalykus: savo, mamos, tėčio. Vėliau gali pereiti ir prie sunkesnių atsakymų: Ar nori būti žaisliukas savo vaikino rankose? Jei tai kaina už jūsų santykius, ar nori ją mokėti? Ar iš tiesų nori būti maloni klasiokams, kurie kalba tau už akių? Kaip žinai, kad kitas žmogus tave supranta arba nesupranta? Kokie žmonės tau yra įdomūs? Kai skaitai atsakymą į tavo laišką, jauti, kad tavimi rūpinasi, apie tave galvoja ar ką nors kita?

Neretai mūsų kūnas viską sužino greičiau nei protas. Vaikai sako tiesą jaučiantys pilve, o kai atsakymas neteisingas, jausmas kyla aukščiau, maždaug krūtinės srityje. Jei sunku pajausti kūno signalus, galima sukurti pasirinkimų dialogą: pabūk kiekvieno savo pasirinkimo vaidmenyje ir patyrinėk, kaip būnasi. Kur tau geriau būti, koks buvimas yra labiau apie tave?

Gyvendami patiriame įvairiausius jausmus: džiaugsmą, liūdesį, baimę, pyktį, apmaudą… Tu gali slėpti savo liūdesį nuo kitų žmonių arba nuo savęs, manydama, kad verkti yra negerai, bet iš tiesų liūdėdama nori: išreikšti save, priimti pagalbą arba jos prašyti, būti pastebėta, būti suprasta. Liūdėdama nori, kad kiti žmonės tiesiog būtų ir išklausytų tave, leistų liūdėti, paguostų. Leisk sau tai pajausti, būk sau atvira, neskubėdama pasislėpti sapnų karalystėje.

Kartais tu pyksti ir dėl to gali jaustis kalta, pradėti nerimauti ar bijoti. Nerimui stiprėjant, gali jaustis bloga, verta pajuokos, viską daranti ne taip. Siekdama nuslopinti ar paslėpti savo pyktį, gali iš tiesų net nesuvokti, kad pyksti. Reikėtų nepamiršti, kad pykčio išraiška kartu yra ir savasties išraiška, todėl neišreiškus pykčio, tavo savastis silpnėja. Mūsų visuomenėje pyktis labiausiai maskuojamas, nes yra mažiausiai toleruojamas jausmas. Tiesa ta, kad pyktis yra sveikas, įprastas jausmas, kurį visi kartais jaučiame. Jis nei geras, nei blogas. Leisk sau pastebėti, kada esi pikta, priimti savo pyktį, nes pykti yra normalu. Drąsiai priėmusi savo pyktį, gali sąmoningai pasirinkti, kaip jį išreikšti – tiesiai ir atvirai ar privačiai, asmeniškai savaip: piešdama, parašydama apie savo pyktį, surašydama visus piktus žodžius, kokius tik sugalvoji, į skutelius plėšydama popierių, šokinėdama, kumščiuodama pagalvę…

Būk atvira visiems savo jausmams, nes visi jausmai turi teisę būti ir tu nesi atsakinga už tai, koks jausmas kyla. Gyvenimas ne kasdien bus lengvas ir paprastas, greičiau – priešingai, tačiau jis tikrai yra įvairus ir spalvingas. Ir tu pati gali jį kurti ! Yra tokia knyga – Chiara Gamberale „Dešimt minučių. Romanas, kuris keičia gyvenimus“. Ji įkvepia ir padeda suprasti, kad gyvenimas yra gražesnis bei įdomesnis, nei kartais galvoji, paskendęs kasdienių rūpesčių, eilinių nesėkmių, smulkiausių problemų begalybėj. Pabandyk ją perskaityti, manau, tikrai surasi bent kažką, kas tiks ir tau.

Lora Šapailienė | lora.sapaile@gmail.com,
medicinos psichologė, psichoterapeutė
Iliustracija: Foter.com

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

2 Responses

  1. Andrius parašė:

    Laba Ariele. Atkurk santykius su teciu ir mama. Cai slypi problemu saknys. Isnaikini saknis ir viskas problemu nebera.
    PADEKOTI ATSIPRASYTI ATLEISTI
    Buk ne tik protinga bet ir supratinga.
    Is tevu visada sklinda energija-meile! Mes jos neisileidziam todel labai kenciam. Nelauk kol pati tapsi mama ir tada praregesi. Suprask savo mama dabar ir gyvenimas apsivers nuo galvos ant koju.

  2. Dziamila Zulfijeva parašė:

    Laba vakara.
    man tai visiskai tas pats kaip ir Arielei. Bet man tik 11 metu ir tevai mano, kad as labai daug aiko praleidziu telefone ir kompiuteryje. Bet kad man nera ka veikt. Vis bandau gerai mokytis vis labiau ir labiau kalu i galva kas parasyta vadoveliuose, bet man niekas neisimena. Gaunu septynetus, bet tevams tai lygu kaip dvejetas. Kiekviena diena jau bijau eiti namo. Jiems net kai gaunu desimtukus blogai. Kiekviena nakti svajoju arba ryte nebe atsikelti arba tiesiog mirti. Jeigu nemirsiu tai nezinau kaip as istversiu situos septynis metus. Jau viena karta net bandziau oabegti is namu, bet netekau drasos. Dabar issipasakoju tik savo pliusiniui zaisliukui nes nikam negaliu issipasakoti. Tevam geda eiti i teve susirinkimus del manes. Klaseje is manes saiposi kad pas mane ant ranku auga mazi plaukuciai, bet tai gi normalu pas kekviena auga. Prasau patarkit ka man daryt.

Komentuoti: Andrius Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.