Nežinau ko noriu iš gyvenimo0 (0)
Klausimas: Kreipiuosi, nes jaučiuosi labai pavargusi ir nebežinau į ką kreiptis pagalbos.
Man 26-eri metai, turiu neblogai apmokamą darbą, esu sveika, turiu draugų, pažįstamų ir šeimą, kuriai rūpiu, bet pastaruoju metu visiškai neturiu noro gyventi – tiksliau nematau prasmės. Niekas nebedomina – anksčiau labai mėgau bėgioti, tačiau dabar ir tai nebedomina, į darbą išvis vos prisiverčiu nueiti. Nežinau ko noriu iš gyvenimo, bet pavargau gyventi „per prievartą”… per pastaruosius metus pakeičiau 3 darbo vietas (sąlygos vis geresnės, tačiau tas man įdomu tik kelis pirmus mėnesius, ir vėl noriu kažko naujo)… Žinau, kad problema ne darbe, bet manyje, tik nesugebu jos surasti… niekas nedomina, atrodo kad negyvenu, o tik stumiu dienas… kartais atrodo, kad norėčiau viską mesti ir keliauti, arba susirasti paprastą darbą, kur nereikėtų sėdėti viršvalandžių, nes pastaruosius kelis metus neturėjau atostogų – tik nuolatinis darbas, stresas, iššūkiai, o norėdama nuo to pabėgti keičiu darbą kur vėl tas pats ir dar sunkiau nes viską turi pradėti iš pradžių – vis gi nauja vieta.. jaučiuosi labai pavargusi ir nežinau kaip vėl atgauti jėgas ir norą kažką daryti.
Neringa (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Neringa.
Svarbu, kad mums parašei, vadinasi tau rūpi, kaip jautiesi. Ir tai yra labai gerai. Pirmasis tavo sakinys rodo, kad aplink tave yra daug gerų dalykų. Sveikintina, kad tu tai pastebi. Deja, nors atrodo ir viską turi, kartais noras gyventi tiesiog ima ir dingsta. Iš tavo laiškelio atrodo, kad, nors ir pavargai, bet tau vis reikia naujo stimulo, kad gyvenimas būtų įdomus. Taip nutinka su įvairiomis veiklomis: iš pradžių būna pasimetimas, tada tarsi euforija, „Skraidymas ant sparnų”, tada būna nusivylimas, o tada, po kurio laiko, priėmimas, susitaikymas. Kaip suprantu, keiti darbą tada, kai priėmimo stadija dar būna neatėjusi.
Dėl nenoro gyventi arba, kitaip tariant, prasmės nematymo, gal reikėtų pergalvoti sau keliamus lūkesčius? Gal yra keliami labai dideli reikalavimai sau? Sakai, kad darbe jauti stresą, būna iššūkiai. Siūlau pabandyt galvoti, kad niekas nenutiks, jei ir nesusidorosi su kokiu nors iššūkiu. Kartais, kai leidi sau nestresuoti, ramybė ir prasmė ateina savaime.
Sėkmės.
Psichologė Aistė Jankauskaitė
Iliustracija: Ghost Presenter / pexels.com
Labai atmestinai atsakytas :psichologes komentaras tikrai nekoks..
Pritariu, kad atmestinai. Čiap anašiai kaip horoskopai – tą patį atsakymą copy-paste būtų galima pridėti vos ne bet kam.
Sveika sveika, buvau ir dar kažkiek esu panašioje situacijoje, jei reikia žmogaus apie tai pakalbėti, galim apsikeisti kontaktais, gal išsikalbėjusi ir gavusi patarimą iš visiškai nepažįstamo žmogaus pagerės.
Nesiparink, visi taip pagalvoja. As tai, kai man liudna, sedziu facebooke, einu sportuoti, zaidziu futbola. Ir siaip faina savaitgaliais iseit i miesta. Galim eit kartu :) djv3ga@gmail.com
Noras gyventi dingsta, kai darai tai ko tau nereikia, dažniausiai iš aplinkos primesti stereotipai, kaip turi gyventi, ir sukelia tai. Mano nuomone, vienintelis kelias būti laimingam ir tikrai sėkmingam yra daryti tai ką jauti savo viduje, kas padarytu tave laimingu ir sėkmingu. O apie susitaikymą, priėmimą, manau, tai yra pagrindinis visų žmogaus bėdų šaltinis, nes tada užmarinuoji savo vidaus balsą ir tampi sistemos sraigteliu ;)
https://www.youtube.com/watch?v=tZ7Y1-0bNeQ puikus video ta tema, gal pades kam
Tikrai psichologės atsakymas nieko vertas, pats esu 18 metų, retkarčiais užmetu čia akį, nes ir pats jaučiuosi nežinantis ko noriu, nesuprantantis gyvenimo prasmės. Na, bet grįžtant prie atsakymo, tai ne pirmą kartą pastebiu, kad iš tokio atsakymo jokios naudos žmogus negauna, atrodo per prievartą kelias eilutes surezgė ir tiek.. Na, bet ką aš čia pasakoju, esu varganas abiturientas, dar „nieko” nesuprantantis :) ar ne?
Siūlyčiau mažiau dėmesio skirti darbui, kuris varo stresą ir jokių viršvalandžių. Būtina pailsėti, nurimti savyje ir tuomet išsikelti savo asmeniniu iššūkius ir tikslus. o tada jau žiūrėti kokio darbo reikia ir kuris dera prie mano asmeninių tikslų. Gal iš tiesų paprastesniame darbe galėtumėt būt laimingesnė. O netinkamas darbas, stresas ir svetimi iššūkiai ir dar viršvalandžiai tikrai prie nieko gero neveda. Žmogus taip išbalansuojamas, kad jam nepadeda net didesni pinigai. Jis tik vykdo kitų planus… už tai ir atsiranda nelaimingumo jausmas.
Labas,
manau tu esi nuotykių ieškotoje ir gal būt vieniša. Yra toks tipas žmonių, kurie negali pakęsti pastovumo, rutinos ir monotoniško darbo. Kaip ir rašei, po kelių mėnesių naujo darbo prarandi įdomumą. Taigi susirasti naują darbą tau yra įdomu ir į jį įsivažiuoti taip pat įdomų- susipažinti su naujais žmonėmis, perprasti darbo sistemą ir pan. O kai tai įvykdai, nebėra tos apkrovos ir jaudulio, pasidaro viskas įprasta. Lieka tik darbas ir kiekvieną dieną nieko naujo tavo vidiniam gyvenime. Tada atsiranda poreikis kažką keisti, kad vėl atsirastu nauji nuotykiai. Tu renkiesi ieškoti kito darbo. Taip pat pagalvoji apie keliones, o kelionėse kiekviena valanda atrodo tarsi nuotykis, labai daug potyrių, dažniausiai visada išėjimas iš komforto zonos. Turėtum išdrįsti pakeliauti, pasikrautum daug geros energijos ir pažiūrėtum į viską iš kitos pusės.
Spėju, kad esi labai gabi, nes sugebi susirasti kita darbą su vis geresnėmis sąlygomis. Tai yra nuostabu, bet yra kita medalio pusė. Kai tai ko sieki ateiną pakankamai greitai, taip pat greitai ir atsibostą. Taigi manau turėtum išsikelti kuo didesnį ir ilgalaikį tikslą, kad būtų kur tobulėti kiekvieną dieną ir būtų jaudulio per akis. Pvz. drąsiai įmtis verslo susijusio su kurybine veiklą. Ir nesukt galvos dėl pasekmių. Vienu ar kitu atvėjų, tai išeis į naudą. Aišku, tai gali būti nebutinai verslas, bet turėtu būtį kurybinė sritis, kurį reikalautu pastoviai tobulėti ir ieškoti kažko naujo.
Yra dar vienas dalykas, dėl ko taip jautiesi- neturi artimo sielai draugo ar draugės. Kurie būtų tavo bendražygiai su kuriais siektum bendrų tikslų ir kūrie tavimi didžiuotųsi ir skatintu visada judėti pirmyn. Nekalbu apie šeimą ar pražystamus, kalbu apie tuos žmonės su kuriais tavo požiūris į gyvenimą ir tikslai būtų panašus. Pavyzdys-bėgiojimas, kai turi su kuo bėgioti, tai neatsibostą. Kadangi vienas kitą išjudint, taip pat atsiranda draugiška konkuriancija bei didesnė motyvaciją pasiekti geresnių rezultatų. Išsykėlus tikslą nubėgti 10km, nukeliauti į pietų ameriką per ateinančius metus ar sukurti kąžka nepaprasto ir didelio per 10 metų – su bendražygiais yra daug lengviau to siekti, o svarbiausia malonumas siekiant tikslų yra daug kartu didesnis. Bet reiktu paminėti ir tai, kad norint pasijusti jog esi gyvas ir gyveni kiekvieną dieną, tikrai nebūtina plaukti per atlantą su valtim ar statyti piramindes. Kiekvieną dieną, jai turi tikra savo sielos draugą, tai kavos puodėlis ir prasmingas pokalbis, vėl pastatys ant kojų. Labai užjaučių , jai neturi tokio draugo ar draugės.Bet neverta nervintis, visada yra išeitis, eik kur trauke širdis ir ten atsiras tokių kaip tu.
P.s. ne esu psichologas, tačiau pastebėjau tavo mintis ir kadangi buvau panašioje situacijoje, nusprendžiau parašyti iš patirties ir praktikos pusės.
Fantastika, ačiū labai visiems pakomentavusiems – tikrai nesitikėjau sulaukti tiek gerų minčių. Labai praskaidrinot mano dieną ir nuteikėt pozityviai.
Jurginai – įkvepiantis video su dar gražesne muzika :)
O Andrius apibūdino mane tiksliau, nei pati būčiau…
būtų labai įdomu su visais pabendrauti gyvai – juk teisybė, kad žmogų geriausiai įkvepia nuoširdus pokalbis su bendraminčiais. Pati nesu iš tų, kur daug kalba ar kalba kai neturi ką pasakyt, todėl vis dažniau renkuosi vienatvę. O kartais tikrai reikia tvirto bendražygio šalia :) mano kontaktas rasaamb@hotmail.com, jei kam įdomu, mielai pabendraučiau.
Ačiū visiems!
Kiek daug bendraminčių :)