Niekas nežino, kokia aš viduje tuščia

0 (0)

Klausimas:

Šiuo metu turiu daug bėdų. Laikui bėgant, jaučiu kaip visas tas „pasitikėjimas savimi” pereina į neviltį. Niekada negalvodavau apie gyvenimo prasmę, „kodėl aš čia?” „kodėl aš gyvenu?”. Nemoku vertinti žmonių, kaip ir jų elgesio. Žiūriu į kitus, bet nepasižiūriu į save. Darydama kitam kažką blogo, jaučiu, kaip viskas pareina man atgal… Bandžiau daryti gerą kitiems, manydama, kad viskas (visas geras padarytas) sugrįš atgal… Bet dėja, man neišeina ir nebemanau, kad išeis pasikeisti. Jau kelerius metus bandau su tuo kovoti, bet nebežinau, kaip save pakeisti. Ne kartą esu girdėjusi iš kitų žmonių, kokia aš savanaudė, bet niekada apie tai nesusimąsčiau. Žinoma, aš kaip ir visi žmonės, turiu keletą draugų. Tačiau apie save šnekėti nemėgstu. Niekas nežino, kokia aš viduje tuščia. Dažnai atrodo, kad esu visiškai viena, be jokio palaikymo. Kad gyvenu tarp keturių sienų, kurios prisikaupusios labai daug blogos energijos. Kiekvieną vakarą eidama miegoti anksčiau galvoju, kad ateis kita diena, kad man bus geriau, kad nebejausiu tos tuštumos savyje, kurią jaučiu vos ne kiekvieną dieną. Dieną miegu tam, kad nematyčiau pasaulio, jo spalvų. Miegant niekas nesvarbu, tu užmiegi, ir visos problemos užmiega su tavimi. Naktimis, kai kankina nemiga, ašaros ateina į pagalbą. Verkimas dėl visko, kartais net nesuprantant kas tas „viskas”, su kiekviena diena tampa įpročiu. Gal dėl to, kad viską laikau savyje? Kad viskas perpildyta, niekas nebetelpa, o ašaros… joms riedant, visas skausmas, liūdesys, neapykanta išrieda su jomis? Tada norisi kažkam pasiguosti, su kažkuo pasikalbėti, tačiau nėra su kuo. Eini per adresų knygą ir nežinai, kam rašyti. Norėjau hipnoterapijos, apsilankyti pas psichologą, bet mano tėvai nesutiko su šituo, o kadangi mano tėvai labai griežti, tenka su tuo taikytis (man 17 metų). Kiekvieną dieną užduodu sau daug klausimų, į kuriuos nerandu atsakymų. „Ar pasaulis iš tikrųjų toks juodai baltas?” „Ar man verta save keisti, o gal geriausia pasitraukimas?” Ar aš rasiu tokį žmogus, su kuriuo galėsiu apie viską kalbėtis, kuris pakeis mane viduje. Apie savižudybę dažnai galvoju, bet nesu iš tų žmonių, kurie galėtų pakelti ranką prieš save. Save myliu labiau už viską, bet nemoku susitvarkyti savo gyvenimo. Šitame ir yra bėda. Gyvenimas be prasmės – ne gyvenimas. Gal visa tai, ką aprašiau, vadinama depresija? Aš pati nebesuprantu, kas su manimi darosi. Jau vienu momentu buvau atsigavusi. Jaučiau gyvenimo prasmę, nes atsirado rimtesnis vaikinas (perėjau per daug vaikinų, kartais pagalvoju, o gal gyvenimas man neatsiųs mano išrinktojo?), su kuriuo norėjau būti visą gyvenimą, apie kurį galvojau dienų dienas, neliko laiko mąstyti apie patį savo gyvenimą… Tačiau vaikinas susirado kitą. Po šio įvykio jaučiuosi dar silpnesnė. Verkiu mėnesį, kiekvieną dieną galvoju apie savižudybę. Prieš tą mėnesį buvau tvirtai įsitikinusi, kad negalėčiau pakelti prieš save rankos, viskas pasikeitė. Esu toks žmogus,kuriam sunku susitaikyti su pasikeitimais… Kartais pagalvoju, gal likimas nenori, kad būčiau laiminga, jausčiausi gerai? Gal man nelemta turėti žmogaus, kuris man padeda..?

Ineta (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Ineta. Ačiū už Tavo laišką, kuriame be savigraužos, pajutau vienišumą, liūdesį ir nusivylimą gyvenimu ir pačia savimi. Rašai, kad jautiesi tuščia viduje, nejauti gyvenimo prasmės, ir abejoji, ar Tau lemta būti laimingai, ar rasi žmogų, kuris Tave supras ir priims tokią, kokia esi.

Puikiai Tave suprantu. Kartais dėl įvairių aplinkybių taip susiklosto, kad mes nesijaučiame gyvenantys pilna jėga – tarsi mūsų per mažai būtų šiame pasaulyje.

Išoriškai sėkmingas atrodantis žmogus yra tarsi puikūs rūmai, papuošti kolonomis, lipdiniais ir vitražiniais langais. Tuomet įsivaizduojame, kad ir viduje viskas labai gražu: menės apstatytos nuostabiais raižytais baldais, ant grindų priklota persiškų kilimų, sienos išpuoštos freskomis ir meno kūriniais, saulės šviesoje žybsi veidrodžiai, o porcelianinėse vazose primerkta kvapnių gėlių. Kaip nustebtų pašalinis stebėtojas, jei sužinotų, kad viduje nieko nėra. Kad ten tik plikos tinko sienos ir betoninės grindys, nuklotos sluoksnio dulkių.

Tačiau taip gyventi yra labai sunku, beveik neįmanoma. Norisi užpildyti tą tuštumą kažkuo, kas leistų pajausti gyvenimo pilnatvę. Kas leistų pajusti, kad manęs šiame pasaulyje yra žymiai daugiau, ne tik fasadas. Norisi tarsi padidinti, įpasaulinti save.

Ir tada, genami to kankinamo troškimo, dedame į save tai, kas lengviausiai prieinama. Vieni pila į save alkoholį, kiti prikrauna narkotikų, dar kiti – daiktų, pykčio, agresijos ar nuoskaudų. Bet ko, kas leidžia bent trumpam, bent keletui valandų pasijausti gyvenančiam pilna jėga.

Parašiau trumpam, nes toks savęs, savo vidaus užpildymas yra laikinas ir greit praeinantis. Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų leidžia užpildyti save ir pajausti gyvenimo prasmę, yra santykiai. Šilti, gražūs, nuoširdūs santykiai su kitais žmonėmis. Kaip supratau iš Tavo laiško, būtent tokių santykių ir trokšta Tavo vidus, Ineta.

Kaip gi kuriami tokie santykiai? Yra keletas pagrindinių santykių kūrimo (nes jie neatsiranda savaime) principų.

Pirmasis iš jų teigia, kad santykiai vystosi, kai mes kažką duodame kitiems: kai rūpinamės žmonėmis, kai mums svarbu ne tik, kaip patys jaučiamės, bet ir kaip jaučiasi kiti žmonės. Kai atiduodame savo vidinę šilumą kitiems ir leidžiame jiems atsakyti tuo pačiu. Kai atskleidžiame kitiems savo vidų ir priimame kitus neteisdami ir suprasdami jų kitoniškumą, unikalumą. Kaip nebūtų keista, bet toks savęs davimas kitiems gimdo prisirišimą ir meilę.

Kitas santykių kūrimo principas yra toks svarbus, kad įrašytas net Dekaloge: „Mylėk savo artimą, kaip pats save“. Jis reiškia, jog tik tada, kai mes išmokstame vertinti ir mylėti patys save, mes galime mylėti ir vertinti kitus ir leisti jiems atsakyti tuo pačiu. Mylėti ir vertinti save nereiškia egoizmo. Priešingai – tai reiškia savo asmenybės išskleidimą.

Pagalvok, Ineta, ar leidi savo asmenybei, savo vidui išsiskleisti, atsisakydama, kaip Tu rašai, „pasaulio spalvų“ ir saulės šviesos, užgniauždama savyje jausmus, o ne dalindamasi jais, tegul ir skaudžiais, su savo artimaisiais?

Manau, kad Tu turi ką padovanoti pasauliui ir kitiems žmonėms, tad kodėl to nepadarius jau dabar? Gilūs išgyvenimai, kokie jie bebūtų, yra Tavo bagažas – pasidalink juo su kitais. Ir kuo daugiau duosi kitiems, tuo daugiau gausi pati. Štai tuo gautuoju ir reikia užpildyti save. Ir tada pajausi, kiek daug Tavęs yra šiame pasaulyje ir kokia Tu pilna.

Psichologas
Arūnas Norkus