Nieko nebenoriu, nieko nebereikia. Kaip išsivaduoti iš apatijos?

4 (10)

Iliustracija: rawpixel.com

Ar būna taip, kad vis dažniau susimąstote, kad niekas nebedžiugina, niekas nebedomina, niekas nebesužadina jūsų smalsumo? Ar pastebite, kad veiklos, kurios anksčiau teikė malonumą, dabar atrodo pilkos ir neįdomios? Ar kyla mintys, kad nėra ko laukti iš ateities, nes gyvenimas yra ir bus toks pat pilkas ir beprasmis, kaip dabar? O gal pastebite, kad didesne laiko dalį leidžiate vegetuojant prie TV ar beprasmiai naršant internete, nors ir žinote, kad galėtumėte užsiimti kažkuo produktyvesniu? Ar jaučiate, kad negalite imtis ir iki galo atlikti nieko – jokios veiklos ar tikslo? Ar būna, kad net nekyla rankos kažko imtis, nes… o kam?

Žmonės, kurie išgyvena užsitęsusią apatiją, su tokiomis mintimis susiduria kone kasdien. Apatiją gan sunku apibūdinti – tai nei liūdesys, nei neviltis, nei nerimas ar depresiškumas, nors ji gali žengti koja kojon su šiomis emocijomis. Apatija labiau panaši į vidinį tuštumos jausmą, abejingumą arba „nieko nejautimą“. Į apatiją galima žvelgti ir kaip į vidinę nuostatą, kad niekas nesvarbu ir niekas nerūpi, ši būsena neretai reiškiasi kaip atsiribojimas, atsitraukimas, atbukimas, nesidomėjimas niekuo. Be to, apatija neretai išgyvenama kaip energijos ir motyvacijos stygius, prasmės trūkumas, valios kažko imtis nebuvimas. O jei viduje tuščia ir veiklos nesužadina jokių emocijų, tai logiška, kad žmogus realiai ir nenori nieko imtis – tam tiesiog nepakanka vidinės stimuliacijos. Kitaip tariant, apatija tarsi suparalyžiuoja žmogų.

Aišku, apatiją kartais išgyvena kone kiekvienas žmogus. Tačiau yra žmonių, kurie su šia būsena gyvena ilgą laiką, kartais net ir nuo vaikystės. Kai kurie žmonės yra tiek apatiški, kad net į savo apatiją žvelgia abejingai ir retai tesusimąsto, kad tai yra kažkas, ką verta „taisyti“. Vis tik yra ir tokių žmonių, kurie kenčia dėl savo apatijos ir nori jaustis kitaip, „gyvesni“, „užsidegę“. Kaip sau galima padėti ištrūkti iš užsitęsusios apatijos? Kokios yra apatijos priežastys?

Apatijos priežastys

Jei apatija atsirado staigiai ir netikėtai, verta apsilankyti pas gydytoją, kad atliktų pagrindinius sveikatos tyrimus. Kartais dingusi motyvacija, energijos stygius ir abejingumas gali signalizuoti apie fizines ligas. Vis tik dažniausiai apatiją sukelia psichologiniai veiksniai:

• pesimizmas dėl ateities (šiuo atveju gali kilti tokie apmąstymai, kaip „kam vargintis į kažką įsitraukti, jei tam nėra prasmės?“);
• neigiamos mintys apie save (pvz., “man nepavyks”, “aš nesugebu”, “mane atstums” ir pan.);
• perdegimas (pvz., ilgai užsitęsęs per didelis krūvis darbe);
• vaikystės traumos ir patirtys (pvz., mano profesinėje patirtyje pasitaikė nemažai atvejų, kai žmonės turėjo tiek sutrikdytą vaikystę, kad ir
• suaugę negali laisvai funkcionuoti, jaučia, kad nežino, ko nori, nemato prasmės ir stokoja energijos ko nors imtis);
• gyvenimo sunkumai ir skausmingos patirtys (pvz., didelis stresas dėl artimojo netekties ar ligos, nutrūkę santykiai, prarastas darbas gali
• iššaukti užsitęsusią apatijos būseną);
• užsisukimas džiaugsmo neteikiančioje rutinoje (pvz., nuolatinis sukimasis mažai prasmės teikiančiose veiklose, nelabai patinkantis darbas, kažkur „pamestas“ gebėjimas džiaugtis gyvenimu).

Apatija kartais gali būti ir sudėtingų psichologinių sutrikimų dalis – ji neretai reiškiasi kartu su kai kuriais asmenybės sutrikimais, depresija, nerimo sutrikimais.

Kaip sau padėti?

1. Neatsiribokite nuo bendravimo su žmonėmis. Izoliacija nuo aplinkinių tik didins apatijos jausmą. Įsitraukite, kiek išeina, į bendravimą, bet tuo pačių ir persvarstykite, ar bendraujate su tinkamais žmonėmis. Pvz., toksiški, energiją siurbiantys žmonės iš apatijos išsivaduoti tikrai nepadės (ir gal net trukdys), bet buvimas su palaikančiais, padrąsinančiais artimaisiais ar draugais be galo svarbus norint nepasiduoti apatiškumui.

2. Įneškite į savo gyvenimą naujovių. Net ir nedidelės, bet malonios ir naujos veiklos keičia smegenų neurochemiją, stimuliuoja ir sužadina. Net jei atrodo, kad kažko naujo ėmimasis sudarys sunkumų, išsiurbs energiją ir dar labiau apsunkins, dažniausiai būna kaip tik priešingai. Susidarykite planą nedidelių pasikeitimų ir pamėginkite juos įgyvendinant stebėti savo savijautos pokyčius – gal pradėsite nuo naujos šukuosenos, neskaityto žurnalo išbandymo ar mėginimo keltis pusvalandžiu anksčiau ir mankštos. Svarbiausia, nepasiduokite pirminiam į galvą šovusiam įsitikinimui „nebandyk, nes vis tiek nepatiks/nepavyks/neprasmina“.

3. Sportuokite. Sportas yra natūralus antidepresantas, aktyvina ir gerina tiek fizinę, tiek emocinę savijautą. Jei iki šiol nesportavote, pradėkite nuo nedidelio fizinio aktyvumo, pvz., 30 min. pasivaikščiojimo kasdien. Jei sportuojate, bet sportas jau neteikia džiaugsmo, pamėginkite sportuoti kitaip – kitoje salėje, kitą sporto šaką ar su kitais žmonėmis.

4. Maitinkitės pilnavertiškai. Atrodytų, labai akivaizdus dalykas, bet nepilnavertė mityba gali išsiurbti energiją, o jei nėra energijos, tai ir motyvacija kažkuo užsiimti gali būti mažesnė.

5. Susidarykite savo „bucket list“ – sąrašą mažesnių ir didesnių tikslų, ką norėtumėte nuveikti gyvenime. Tai gali būti ir visai nedideli dalykai (pvz., paragauti juodų ledų) ir labai dideli, gyvenimą keičiantys dalykai (pvz., mesti darbą ir metus pasavanoriauti užsienyje). Tikslai gali būti įvairių sričių – susiję su karjera, asmeniniu tobulėjimu, naujų įgūdžių įgijimu, kelionėmis, sveikata, bendravimu. Labai gerai permąstykite, kas jums yra (ar praeityje buvo) svarbu ir susirašykite tai, ką norėtumėte padaryti, patirti, pasiekti. Pradėti įgyvendinimą galite nuo to, kas atrodo šiuo metu realistiškiausia. Gali skambėti banaliai, bet tokio sąrašo turėjimas tikrai gali „ištraukti“ iš apatijos. Jei norisi idėjų, tai man asmeniškai labai patinka tam dedikuotas tinklalapis https://www.bucketlist.org

6. Savanoriaukite. Telefoninės pagalbos linijos, gyvūnų prieglaudos, įvairios visuomeninės organizacijos nuolatos ieško žmonių, kurie prisidėtų įgyvendinant jų misiją. Savanoriavimas ir pagalba kitiems paprastai suteikia nemažai prasmės jausmo, o prasmės jausmas yra puikus „priešnuodis“ apatijai.

7. Keiskite aplinką. Kartais pats geriausias „vaistas“ nuo apatijos yra darbo pakeitimas į labiau patinkantį (ar bent mažiau varginantį), apsisprendimas nebebendrauti su toksiškais žmonėmis, o kartais net ir persikraustymas į naują vietą ar kardinalus savo gyvenamos aplinkos persitvarkymas.

8. Išbraukite iš dienotvarkės tai, ką darote VIEN TIK iš pareigos jausmo. Gal yra darbai ar dalykai, kuriuos galite deleguoti kitiems? Gal kai kurias nemalonias pareigas galite pakeisti šiek tiek malonesniais dalykais? O gal skęstate beprasmėse, rutininėse veiklose, nes nemokate pasakyti „NE“ jas jums užkraunantiems žmonėms?

9. Liaukitės lyginti save su kitais. Lygiavimasis į kitus, perdėtas jautrumas numanomam atstūmimui ar kritikai gali iššaukti įsitikinimą, kad ką bedarysiu, padarysiu ne taip, nepakankamai gerai, nepakankamai teisingai, tai kam tai daryti iš viso. Jei kyla impulsas kažko imtis, pamėginkite „patildyti“ kritišką balsą galvoje ir paklauskite savęs, „Ar nesiimu dalyko dėl to, kad bijau neprilygti kitiems? Ar nesiimu dėl to, kad bijau nesėkmės? O gal nesiimu, nes tikrai nuoširdžiai nenoriu?“. Jei nesiimate kažko vien dėl to, kad galvojate, ką apie tai pasakys kiti, tai… gal verta vis tik pabandyti? Juk ne visada aplinka tokia kritiška, kaip atrodo. Dažniausiai didžiausias kritikas būna žmogus pats sau.

10. Kreipkitės į specialistus – psichologą ar psichoterapeutą. Jei užsitęsusi apatija trukdo gyventi, o šalia jos jaučiate ir kitus sunkumus (tokius, kaip pokyčiai apetite, mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, nerimas arba neviltis), būtinai ieškokite pagalbos. Be to, psichoterapija gali padėti giliau ir išsamiau pagvildenti apatijos priežastis ir prisidėti prie ištrūkimo iš „paralyžiuojančios“ apatijos.

Psichologė – psichoterapeutė Kristina Paradnikė | www.psicentras.lt | fb.me/paradnike