Norite pradėti sportuoti: užsibrėžkite realius tikslus

0 (0)

Norite pradėti sportuoti, tačiau vis atidėliojate? Apie dažniausias kliūtis ir kovą su tinguliu kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Konsultavimo ir mokymų centro psichologe Ieva Vasionyte.

– Kodėl taip sunku prisiversti išjudėti ir pradėti reguliariai sportuoti?
– Pagrindinė priežastis paprastai būna motyvacijos stygius arba aiškaus tikslo, priežasties neturėjimas, kodėl man to reikia. Jaučiant aiškų poreikį ir suvokiant, kodėl reikia sportuoti, žymiai lengviau pradėti tą daryti. Juk kada paprastai žmonės meta rūkyti, pradeda sportuoti? Deja, kada sveikata jau rimtai suriečia. Tada atsiranda ir laiko, ir noro, ir būdų, kai išspręsti problemą. Taigi pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą, kodėl aš tai darau. Kitas dalykas – neretai žmonės stokoja informacijos, kaip tai padaryti, ypač jei anksčiau niekada nesportavo. Nežinoma, kokius pratimus daryti, nuo ko pradėti, kokia sporto rūšis tiktų geriausiai.

Be to, yra tvirtinančių, kad jie nemėgsta sportuoti. Bet čia galima pastebėti, kad greičiausiai pati sporto samprata būna iškreipta. Greičiau reikėtų kalbėti ne apie sportą, o fizinę veiklą, kelti klausimą, kaip galėčiau daugiau judėti. Tada sportavimas suprantamas daug plačiau – juk galima ir vaikščioti, eiti šokti, nebūtinai pumpuoti raumenis sporto salėje.
Kartais trukdo ir tai, kad ėmusis veiksmų trūksta palaikymo iš aplinkos. Jei aplinkui esantys žmonės yra sportiškai neaktyvūs, vienam pradėti tą daryti yra labai sunku. Ypač sunku, jei esama neigiamo šeimos nusiteikimo – galbūt tai tiesiogiai neišsakoma, bet leidžiama suprasti, kad gal geriau daugiau laiko skirtų šeimai, o ne naujai veiklai, sportui. Taip pat stabdo ankstesnės nesėkmės. Jei anksčiau bandžiau sportuoti ir dėl kokių nors priežasčių nepavyko to padaryti, su kiekviena nesėkme tikimybė, kad vėliau vėl mėgins to imtis, mažėja.

– Patarkite, kokie turėtų būti pirmieji žingsniai, kad noras būti fiziškai aktyviam greitai neatšaltų? 
– Pirmiausia vertėtų pabandyti pasiremti ankstesne patirtimi – paklausti savęs, ar buvo kada nors toks epizodas gyvenime, kada sportavau ir man sekėsi? Jei taip yra buvę, pravartu būtų paanalizuoti, kas tuomet padėjo, paskatino, kaip sportavau, kokia tai buvo veikla, gal tą dariau su draugais ir panašiai.
Taip pat labai svarbu išsikelti tikslą formuoti judėjimo įprotį. Jei judama su tikslu numesti gydytojo rekomenduojamus penkis kilogramus, o po to, galvojama, galėsiu vėl ramiai sau gyventi, nutiks taip, kad greito rezultato sulaukti nepavyks ir motyvacija mažės. Juo labiau taip bus, jei numesti kilogramai vėl sugrįš. Taigi apsisprendimą pradėti sportuoti turi lydėti mintis, kad tai bus naujasis „aš“, žmogus, kuris sportuoja. Nereikia užsibrėžti nerealių tikslų. Jei niekada nesportavęs žmogus nuspręs, kad dabar kasdien vaikščios po valandą į sporto salę, tai bus per didelis pokytis gyvenime ir tai padaryti bus sunku.

Geriau pradėti nuo to, kad, pavyzdžiui, grįždamas iš darbo 15 minučių apeisiu ratą aplink namus ir tik tada eisiu į butą. Naują įprotį lengviau formuoti, jei jis yra susietas su senu. Jei kiekvieną dieną einu į parduotuvę, galiu į ją eiti ilgiau, jei važiuoju kas vakarą prižiūrėti anūkų, galiu nusibrėžti, kad prieš tai ar po to nueisiu į kokią mankštą ir panašiai. Natūralu, kuo žmogus vyresnis, tuo stipresni susiformavęs įsitikinimai, įpročiai. Pavyzdžiui, teko susidurti su tokiu atveju: taksistas patyrė infarktą ir jam gydytojas patarė daugiau judėti. O kaip jam tai padaryti, kai keturiasdešimt metų jo pagrindinis judėjimas buvo išlipti iš mašinos parūkyti? Taigi įpročius reikia keisti palengva, mažais žingsneliais.

– Sportas stiprina ne tik fizinę, bet ir emocinę sveikatą. Kaip tai veikia?
– Sporto metu išsiskiriantys tam tikri hormonai (dopaminas, serotoninas, endorfinai), kurie suteikia motyvacijos ir pasitenkinimo jausmą. O tai tiesiogiai susiję su žmogaus emocine būsena. Judėjimas yra pirmas vaistas, kurį specialistai rekomenduoja žmonėms, sergantiems depresija ar nerimo sutrikimais. Nekontroliuojantiems pykčio žmonėms jį lengviau suvaldyti per sportą, taip išlieti energiją.

Dar vienas svarbus psichologinis momentas – sugebėjimas pradėti sportuoti suteikia pasitikėjimo savimi jausmą, kad ką nors darau dėl savęs, sugebu ką nors daryti. Taigi tai yra gera pradžia, motyvacija lengviau atlikti ir kitus darbus.
Tačiau bet kuriuo atveju reiktų nusiteikti, kad tikrai bus tokių momentų, kai nesiseks, nesinorės kelti iš lovos ir eiti sukti ratus aplink namą. Įpročio keitimas natūraliai susijęs su sunkumais. Ir čia yra vienas kontrakto, kurį su savimi tenka pasirašyti, punktų – numatyti, ką darysiu tokiais momentais. Reikia suvokti, kad ir jei pertrūko įprastas judėjimo tvarkaraštis, to nereikia priimti kaip pasaulio pabaigos, tai nenubraukia visko, kas buvo pasiekta iki to.

Aigustė Tavoraitė | lsveikata.lt
Iliustracija: Wokandapix / pixabay.com