fbpx

Noros gyvenimo istorijos: noriu mylėti ir būti mylima
0 (0)

laiskaiGrįžau į tuščius namus… jau lipdama laiptais, jaučiau kad kojos neklauso, lyg turėčiau būti kažkur kitur, bet neturėjau jėgų pasiduoti impulsui – pasakiau sau – tik nusimesiu aukštakulnius, išgersiu arbatos… ir pirmyn… į pavasarį… eisiu kur akys veda. Arba išbandysiu tokią vieną girdėtą techniką, kai eini ten, kur užsidega žalia šviesoforo šviesa. Kai drauge pasakojo, galvojau, kad visiška nesąmonė – eiti nežinia kur ir nežinia ko – neturint jokio tikslo. Mano supratimas buvo kitoks – noriu apsipirkti – einu į parduotuvę, noriu…ko noriu? Užstrigau, nes negaliu prisiminti, kur aš dar eidavau. Tiesa, aš visur važiuodavau. Kur visur? Į darbą, pas tėvus į Kauną, kartais į kino teatrą, kai atsirasdavo, kas eina drauge…O vaikščiodavau, kur aš vaiščiodavau..? Tiek to, nesuksiu sau galvos… nes joje visai dar neseniai taip gerai skambėjo mano naujoji mantra „noriu mylėti ir būti mylima“. Tikrai nepajaučiau, kaip grižau į savo rajoną… “atsibudau“ tik laiptinėje, paskui automatiškai pasukau raktą galingoje spynoje… ir mano namų durys atsivėrė. Pirmą kartą pajutau, kad durys tokios sunkios (neįsivaizdavau, kad būčiau pasirinkus kitokias nei „Šarvo“ duris)… ir įėjau į savo namus lyg pirmą kartą… Numečiau rankinę, sutrinksėjo raktų krūva ir dar kažkas, kas nuriedėjo tiesiai į kambarį… Įžengiau į svetainę ir sukniubau ant grindų – norėjosi tiesiog nusileisti ant žemės ir išsitiesti visu kūnu… Vat taip – pirmą kartą išsitiesiau visu kūnu savo namuose…Gulėjau ir kartojau, dabar jau garsiai „noriu mylėti ir būti mylimaaaa… noriumylėtiiiiii ir būtimylimaaa…“ ir toks graudulys užspaudė gerklę… akimirką maniau, kad uždusiu.., taip ir baigsis mano meilės istorija… mirtis pasirodė taip arti, kad iš baimės pradėjau kosėti, springau ašaromis, o siaubas vis didėjo… pradėjau giliai ir tankiai kvėpuoti… Verkiau ir kvėpavau, kvėpavau ir verkiau, kol pavargau ir užsnūdau…
Net nežinau, ar tai buvo sapnas ar gilaus išgyvenimo vizija… bet gal ne tai svarbu…Pabandysiu su tavim pasidalinti, gal ir man bus aiškiau… Kai tai pasakiau, supratau, kad pirmą kartą kreipiuosi į Tave, tą, kuris klausosi manęs, kuris galbūt kažkuo panašus į mane, o gal visiškai skirtingas… Bet pradėjau jausti Tave… kas tu bebūtum – moteris, kuri mane supranta ar vyras, kuris gali mane pamilti (kažkodėl tokį tave įsivaizduoju), jei jau pradėjau tave jausti, noriu likti šiame iliuziniame ryšyje. Taip man lengviau išgyventi ir rašyti, kai manęs Kažkas klausosi… Tai gi, mano sapnas…
„matau save raudonojoje dykumoje… aplink nieko – nei žmogaus, nei medžio, nei paukščio…nieko…tik smėlis ir aš… jaučiu kaip guliu ant raudonos masės, kuri po truputį mane užbarsto, dengia mano kojas, suknią, pripildo plaukus raudonomis smiltelėmis… pajudėti negaliu, nors labai karšta… noris rėkti, šauktis pagalbos, bet negaliu prasižioti – lūpos sudžiūvusios nuo karščio, baimės.. skauda visą kūną ir ,rodos, dar giliau… noris verkti, bet nėra ašarų…visur – viduj ir išorėj sausuma…dykuma…pasiduodu. ..viskas dingsta…ir aš dingstu…“
Kitas epizodas „Kažkas šaukia iš toli – „Nora, kur tu? Noraaa!” Girdžiu labai artimą vyrišką balsą „Noraaaaaaa“ – jau visai arti… Negaliu prisiminti, kur girdėjau šį balsą… Noris paklausti „Kas tu?“. Nepavyksta, vis dar suskeldėjusios lūpos – nuo saulės ir karščio… Ir staiga pradėdu tave jausti, prisimenu tavo buvimą… Neįtikėtina…ši tiek metų tavęs negirdėjau ir nemačiau.. Ir dabar nematau.. Prašau – pasirodyk… Širdį užplūsta jausmai, švelniai pabyra ašaros…jos tokios geros ir lengvos… viskas atgyja, pradedu judint rankas, sudrėksta veidas, galiu šypotis… Bet tavęs nematau. „Pasirodyk“ – kartoju. Jau galiu kalbėti, atmerkiu akis ir vėl užmerkiu… Bijau pamatyti, bijau, kad tai sapnas…“Alex, tai tu?“. Jaučiu, kad tai tu, jaučiu tavo šypseną… „Labas, mano mažyte…“ – įdedi man kažką į delną – „pameni?“ – sakai.
Nubundu. Guliu kambary – vidury svetainės – oranžinis kilimas, minkšta ir gera… lyg kažkas būtų šalia. O delne akmenėlis… tas, kur iškrito iš mano rankinės… toks brangus priminimas meilės, kurią pamiršau… Tai Jis man įdėjo į delną… prieš 20 metų ir šiandien – sapne… Nieko nesuprantu, bet noris dar pabūti toje būsenoje, pasigriebiu lapą, rašiklį ir rašau… laišką Jam:

…labai pasiilgau Tavęs, gerasis mano žmogau
Taip pasiilgau, jog nubundu su Tavo vardu lūpose…
Pramerkiu akis, nusišypsau ir tariu „labas rytas“ – TAU. Lyg tu girdėtum.

Dienoje mane paveja sapnas.
…mes artėjame vienas link kito mažais žingsniukais… kurį laiką einame greta…jaučiu atstumą, kuris mus vis dar skiria… bet jaučiu ir erdvę, kuri jau jungia mus.
Einu nuleidus akis, nes bijau į tave pažiūrėti (nes labai noriu)… O bijau… kad… pradingsi… Jaučiu tave kaip meslvą debesį, plaukiantį šalia. Sulaikau kvėpavimą, kad nenupūsčiau šio savo sapno, šito pajautimo –
tu taip arti. Tu čia. Su manimi.
 Kartais savo kūnu jaučiu, kaip mano rūbo kampučiai, plėvesuodami, užkliudo tavo kūną. Tiksliau – prisiliečia.
Nubėga šiurpuliukai…
Kur mano kūno ribos? Kur mano pradžia ir kur pabaiga?
Du paukščiai pakyla į dangų…
Ir aš skrendu.
O tu?
Kur tas kraštas, nuo kurio mes pasileidžiame savo skrydžiui?
Kiekvienas savo?
Kur toji erdvė, kurioje mes susitinkame sparnais – kad pakiltume bendram skrydžiui – aukščiau už paukščius…
Aš laukiu.
Šiandien pučia pietryčių vėjas. Man tai permainų vėjas…galbūt…

Ranka. Tavo ranka staiga paima manąją.Tai nerealu!
Aš ką tik pagalvojau apie tai… ir tu…
Tu – realus! Tu tikrai esi.
Gal tai ne tik mano sapnas!
Ar tu tiesiog svečiuojiesi jame?

Tu vedi mane. Lyg vestum per nematomą ribą tarp praeities ir ateities.
Aš peržengiu ją! – aš dabartyje,
kur jaučiu tavo ranką – taip paprastai ir tvirtai mane laikančią.

Tu turbūt nežinai, ką laikai savo rankoje…
Tu laikai mano žinojimą –
„aš taip eičiau su tavimi toli… nesvarbu kur… kad tik kelias nesibaigtų…“

Poezija… Taip, bet tai mano gyvenimo poezija.
Aš branginu ją – akimirka po akimirkos.
Nes daugiau nieko ir nebėra.
Tik ši akimirka.
Tik aš ir tu joje.
Dabar.

..ir ta erdvė tarp mūsų delnų – kur pirštai susipynę šoka –
Pasitikėjimo, švelnumo ir gerumo šokį.
Ir aistrą…
Karšta… Norisi numesti viską – rūbus, gal ir abejones – klausimą-
„nejaugi tai tik mano sapnas?“
…Norisi patirti tave VISĄ. Norisi patirti SAVE visą!
Norisi atsikąsti savo sapno, pajust jo skonį, kvapą…
Suvirpa šnervėse pirmosios žolės kvapas, nudažo lūpas žemuogių spalva…
Pasauly visa susilieja – ir tu ir aš taip pat…

Norisi šokti, noris dainuoti…“

Vauuuu!!! Parašiau. Super! Rašydama prisiminiau visą sapną, detales, jausmus… Kokia galinga pasąmoninė sistema. Sapnai – kaip realybės nematoma pusė. Brač… kas man pasidarė… Taip niekad negalvojau, nebuvau nei filosofiška, nei poetiška. Net neįsivaizdavau, kad moku rašyti vat tokius laiškus. Pirmą kartą savo gyvenime parašiau laišką, kuris man pačiai patinka… jau perskaičiau pora kartų ir negaliu patikėti, kad tai aš… Juokas ima.
Na, manykim, kad tai stebuklinga mantros galia. O gal čia ta psichologe mane užbūrė… Žodžiu, keista. „NO -RIU MY – LĖ – TI IR BŪ – TI MY – LI – MA?“ Kažkas čia ne taip. Reikalauja korekcijos… nes jausmas toks dabar, kad ESU MYLIMA IR MYLIU. Sunku patikėti… tiek to… palikime laikui.
Einu pasivaikščiot, kol neapėmė kliedesiai… Pirmyn į pavasarį!

Iki, mano mielas drauge, tas, kuris skaitai šias eilutes. Rašyk ir Tu. Lauksiu laiškų!

Ramunė Jaliniauskaitė
patyrimoratas.lt

Pirma dalis: Pakeliui pas psichologę

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]
Dalintis:

You may also like...

2 Responses

  1. Eride parašė:

    Nuosatbu…

  2. Daiva parašė:

    Nuostabu…
    Ramune, Tu esi tokia didelė siela, kad Tau prilygstančių vyrų pasaulyje yra mažai… Vyrų ego didelis ir jautrus, sunku būti jiems šalia Tavęs – Tu jiems kaip gyvas priekaištas apie jų netobulumą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.