Pasakėčia apie samurajų
0 (0)

Japonijoje, vienoje gyvenvietėje, netoli sostinės, gyveno senas išmintingas samurajus. Kartą, kai jis vedė savo mokiniams užsiėmimus, prie jo priėjo jaunas kovotojas, garsėjęs savo grubumu ir žiaurumu.

Mėgiamiausia jo gudrybė buvo provokacija: jis išvesdavo priešininką iš kantrybės, tada tas, apakintas įniršio, priimdavo metamą iššūkį ir taip, darydamas klaidą po klaidos, pralaimėdavo kovą.

Jaunasis kovotojas ėmė įžeidinėti senį: mėtė į jį akmenis, spjaudė ir keikėsi šlykščiausiais keiksmažodžiais. Senis išliko ramus ir tęsė užsiėmimą. Galų gale, suirzęs ir išsekęs, jaunasis karys nudūlino sau.

Mokiniai, nustebę, kad senis iškentė tiek įžeidimų paklausė:
– Kodėl neiškvietėt jo į dvikovą? Negi išsigandot pralaimėjimo?
Senas samurajus atsakė:
– Jei kas nors priėjęs įteiks jums dovaną, o jūs nepriimsite jos, kam priklausys dovana?
– Pirmajam jos šeimininkui, – atsakė mokinai.
– Lygiai taip yra ir su pavydu, neapykanta ar keiksmais. Kol jų nepriimi, jie taip ir lieka dovanotojui.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

4 Responses

  1. Anonimas parašė:

    na japonai visada garsejo savo ismintimi

  2. benas parašė:

    patiko

  3. Eglė parašė:

    Labai patiko. Tikra tiesa :)

  4. s2 parašė:

    Budistai irgi turi pasakojimą, kaip vienas vienuolis ėmė visus mokyt savo atradimo — stebėt kvėpavimą ir atsikratyt sunkumais. O vyriausiasis miesto šventikas, pamatęs, kad jo visa šeimyną nieko beveik nedaro, į pamaldas nevaikšto, o tik stebi kvėpavimą, taip supyko, kad nutarė įžeist tą jauną vienuolį. Bet žinojo, kad jis išmintingas, todėl treniravosi pakankamai, kol prisigalvojo efektyvių įžeidimų.

    Nuėjo ir iš tolo vos pamatęs jau pradėjo įžeidinėt. Vienuolis iš pradžių linksmai pasisveikino, bet išgirdęs įžeidimus tik juokėsi ir sakė:
    — Gerasis žmogaus, štai Tau atėjai pas mane su šūdų kibirėliu:). O aš nepriimu šitos Tavo dovanos=). Pasilik ją sau:D

    Mat pas juos yra tradiciška nepriimti dovanos, jeigu ji netikusi.

    Ir tas šventikas staiga nustėro:
    — Koks Tu protingas! Juk mūsų bėdos iš to, kad gyvenime vienas kitam dovanojame šūdų kibirėlius. Tu man vieną, aš Tau dešimt. Tu man dešimt, aš visą vežimą. Kaip Tu toks jaunas taip supratai?

    Kaip baigėsi istorija, gal ne tiek svarbu, kiek tas prastos dovanos atstūmimas:) — nebylus ar žodiškas, bet su vidine šypsena ir supratimu:)

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.