Pasakėčia apie vinis
5 (6)

Moviephoto / Freepik.com


Karta gyveno labai temperamentingas jaunas žmogus. Jo tėvas davė jam maišelį su vinimis ir liepė kiekvieną kartą, kai jis nesuvaldys savo pykčio, įkalti vieną vinį į tvoros lentą.

Pirmą dieną tvoroje buvo 37 vinys. Kitą savaitę jaunuolis išmoko suvaldyti savo pykti, su kiekviena diena vinių skaičius ėmė mažėti. Vaikinas suprato, kad lengviau yra valdyti savo temperamentą, nei kalti vinis.

Pagaliau atėjo ta diena, kai jaunuolis nebeprarasdavo savitvardos. Jis papasakojo apie tai savo tėvui, ir šis nutarė, kad kiekvieną dieną, kai sūnui pavyks susitvardyti, jis gali ištraukti iš tvoros po vieną vinį.

Bėgo laikas. Atėjo diena, kai vaikinas galėjo pranešti tėvui, kad stulpe nebeliko vinių. Tada tėvas paėmė sūnų už rankos ir nusivedė prie tvoros:
– Tau gan gerai sekėsi, bet matai, kiek tvoroje liko skylių. Ji jau niekada nebus tokia, kokia buvo. Kai pasakai žmogui ką nors pikta, jam pasilieka toks pat randas kaip šios skylės. Nesvarbu, kiek kartų po to atsiprašysi – randas išliks.

Įvertinkite!
[Balsavo: 6 Vidurkis: 5]

11 Responses

  1. Anonimas parašė:

    jei nuosirdziai atsiprasai ir zmogus nuosirdziai atleidzia rando nepalieka, o rysys tampa gilesnis ir tvirtesnis.

  2. Asta parašė:

    Jei žmogus nuoširdžiai atsiprašo ir kitas nuoširdžiai atleidžia, tai reiškia rando nebelieka, nes ryšys vėl atnaujinamas pasitikėjimu dar gilesniu ir stipresniu.

  3. kupiskis parašė:

    Zaizdos(randas) visa gyvenima lieka,prisiminimu blogu neistrinsi nors ir nuosirdziausiai atleistu zmogus,mano isvada butu tokia kad pries darant bet koki veiksma, apgalvoti ar neliks ilgalaikiu pasekmiu,visada galime siekti tobulybes…

  4. optimistas parašė:

    Randai-puošia. Jei atsiprašai, tai randas lieka, bet jau kitoj formoj. Tada jis tampa savotiška pagarba žmogui, kuris jį padarė. Niekas iš tikrųjų negerbia tų, kurie nuolat save kontroliuoja ir elgiasi taip, kad tik neįžeisti kitų. Jei nekali vinių į tvorą, tu tvorai-niekas, jei kali vinis ir jų neištrauki, tu jai-niekšas, o jeigu kali vinis, bet juos vėliau ištrauki, tuomet tvora pamato koks gali būti, o vėliau, kad vis dėlto ją gerbi ir tuo pačiu ji ima gerbti tave. Ir visgi žmogus nėra tvora. Svarbiausia kaip dabar su juo elgiesi. Jei dabar sugebi padaryti taip, kad jis jaustųsi fantastiškai, tai tuo metu jam tikrai nerūpės, ką tu pasakei prieš dešimt metų, o kartais netgi, vakar, jei tu atvirai pripažinai klydęs ir prisiėmei atsakomybę už savo veiksmus. Bet dažniausiai pas mus pačius lieka didesni randai nei pas tą, kurį įžeidėme. Mums būna gėda prisipažinti, kad tai buvo mūsų silpnumo akimirka ir dėl to kalti mes. Todėl nesugebam padaryti to žmogaus laimingo dabar. Reikia tik nebūt skystablauzdžiu ir lygiai taip pat kaip nesitvardei pykdamas, nesivaržyt atsiprašant ;)

  5. Ema parašė:

    Visu 100% pritariu paskutiniam komentatoriui.

  6. Jolanta parašė:

    randai nepuošia, ypač moterų…. moteris randai užgrūdina ir iš minkštos medinės tvoros jos ilgainiui tampa tvirtomis akmeninėmis gynybinėmis sienomis….
    Todėl žodis neturėtų būti kaip vinis, jis turėtų būti kaip prieskonis, kuris gali tiek pasaldinti, tiek apkartinti tą akimirką, bet nesužeistų širdies ilgam …

  7. as parašė:

    Randas lieka visada, ir kiek nori gali atsiprasineti, nuoskauda prisiminsi daugeli metu.

  8. Sigita parašė:

    Jei randas lieka, vadinasi dar neišmokot atleisti :)

  9. Greta parašė:

    Atleisti nereiškia pamiršti. Atleisti ir pamiršti, mano nuomone, yra dvi skirtingos sąvokos. Nereikia stengtis pamiršti. Kaip tik, jei stengiesi pamiršti tai, kas buvo, tai tik parodo, kad tu negali susidoroti su tuo, kas buvo padaryta ir stengiesi nustumti į giliausius sąmonės kampelius, į pasąmonę, kad galėtum toliau gyventi „be randų”.
    Atleisti, bent jau man, reiškia tai, kad tu nejauti pykčio ar pagiežos, nuoskaudų ar kitų neigiamų emocijų, tu to poelgio neprisimeni tau naudingu ginčo momentu, neprikiši. Aš atleidžiu. Nuoširdžiai atleidžiu žmogui, tačiau tai, kas buvo, niekada nebūna pamiršta.

  10. Anonimas parašė:

    Nebloga pasakecia sakyciau, kartais galeciau priskirti sau, bet nekalti viniu i tvora, kiekvienas mes klystame ir iskaudiname kazka, tad tinka ne tik man bet liaudziai, kuri megsta vieni kitus izeisti ar iskaudinti.Taciau ne manau kad randai puosia zmogu, nei tiek vyra, nei tiek moteri,visi norime buti grazus:-)))) Kazkas rase, kad atleisti nereiskia pamirsti,nemanau taip kuo labiau prisimeni tuo labiau ilgiau gyja tavo sruvanti zaisda…Visupirma reikia atleisti ir kuo greiciau uzmisti nemalonumus arba juos tiesiog issiaiskinti ir uzmisrti, mastyti apie gerus ir malonius dalikus…Ir nesusitelkti ties nuoskaudom ir preitimi zengti i prieki….O jeigu randai liko, vadinasi neatleidote,galvojate ir nepamirsote nuoskaudu…

  11. Polcherija parašė:

    Pamąstymui visi komentarai geri ir tiesa,bet prieš 20 metų susipykom,prieš 10 metų susitaikėm,bet tokio nuoširdaus pasitikėjimo,koks buvo nebėra. Įsitikinau 100 procentų,kad randai lieka visam gyvenimui.Dabar supratau,kad gyvent reikia p/g taisyklę:nesielk su kitu taip,kad nenorėtum,kad su tavim elgtusi.

Komentuoti: as Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.