Pastebėjau, kad kolegos ima manęs negerbt, ką daryti?

Klausimas:

Na mano problema nėra labai didelė, bet susimasčiau ar gerai elgiuosi, gyvenu. Esu paprasta panelė, turiu be galo nuostabų vaikiną, gerą šeimą. Esu ganėtinai išvaizdi ir pasitikinti savimi. Tame ir problema, ar gali būt per daug pasitikėjimo savimi? Domiuosi psichologija, nebijau būti kitokia nei visi, drąsiai kalbu tiek su suaugusiais tiek su jaunais, tiek naujoj aplinkoj, tiek darbe, esu savikritiška, nebijau iš savęs pasijuokt, ir dažnai, iš savo išvaizdos , gyvenimo (gal kartais net per daug) na atrodo ir kas čia tokio, bet kartais pamatau, kad taip juokdamiesi su kolegom jie ima manęs kaip ir negerbt, maždaug pasijuokim vistiek viskas čia gerai. Bet ar nėra taip, kad aš kalbu, kritikuoju save, vien dėl to kad bučiau dėmesio centre? Ir dar ar nėra per didelė mano savimeile, nes kartais aš taip giriu save, kad iš pradžių sakau, kad juokauju kokia aš nuostabi, bet paskui pagalvoju na tikrai aš nuostabi, kas čia per mintys. Gal dėl to, kad vaikystei buvau ne tokia graži, stambesnė ir truputi užgauliojama, o dabar sulaukiu žymei daugiau dėmesio?
Goda.

Atsakymas:

Sveika,
Ačiū, kad pasidalinai savo problema. Rašai, kad ,,problema nėra labai didelė“. Problemos mastas ir reikšmingumas priklauso nuo to, kaip Tu ją pati vertini, kiek jinai Tau trukdo. Pati sau pabandyk įsivertinti problemą 10 balų skalėje, kur 0 – problemos nėra, 10 – problema pakankamai ryški ir trukdanti gyventi.

Skaitant Tavo laišką, būtų galima pabandyti įžvelgti, kad jautiesi šiek tiek pasimetusi, tarsi abejoji ,,susimąsčiau, ar gerai elgiuosi, gyvenu“. Galima kelti prielaidą, jog esi linkusi analizuoti save ir reflektuoti.

Skaitydama Tavo laišką, jame randu daug Tavo pačios išskirtų savo stipriųjų pusių: nuostabus vaikinas, išvaizdumas, gera šeima, pasitikėjimas savimi, drąsa, humoras. Šaunu, kad gebi save pastebėti, paanalizuoti ir surandi savas stipriąsias puses. Tačiau pagrindine problema, kaip galima suprasti, pati išskiri, kaip galimai per aukštą pasitikėjimą savimi. Iš to seka, kad kartais jautiesi, jog kolegos juokiasi iš Tavęs (kartu su Tavimi) ir jautiesi lyg ir mažiau gerbiama.

Man kilo tokia mintis, galbūt nėra aiškių ribų, kas galima kolegoms, o kas – ne? Iš ko juokiatės visi, o iš ko – ne? Kita vertus, koks Tavo pačios santykis su kolegomis? Ar tikrai jie tie žmonės, kurie visada viską turi žinoti ir krizenti kartu? Humoras taip pat gali rodyti asmens gynybą. Ką galėtų maskuoti Tavo humoras?

Kaip ir pati išanalizavai, tikėtina, kad dabar vyksta kompensacija už tuos laikus, kai buvo kartais pasityčiojama iš Tavęs, galbūt išgyvenai dėl išvaizdos, dėmesio stokos. Tikriausia buvo kažkoks momentas, kuris lėmė pokyčius, kad pasitikėjimas savimi augtų. Pasitikėjimas savimi yra labai reikalingas kiekvienam… Tai , manau, turėtų būti mūsų gyvenimo palydovas.

Ir apskritai, noriu paklausti Tavęs, ar jautiesi patenkinta savimi? Ar priimi save tokią, kokią esi: drąsi, šmaikšti, mokanti pasijuokti ir kt.? Vienaip mes galime matyti save, antraip – mus mato kiti. Minčių, kad esi nuostabi nereikėtų bijoti, juk tikriausia galėtum įvardinti už ką tokia jautiesi.

Sėkmės!
Psichologė Rasa Baležentytė