Patarkit kaip nugalėti depresija, kaip vėl pamatyti gyvenimo spalvas?

liudesysKlausimas:

Tai va, esu psichologijos studentė ir nors atrodo, kad pats mano mokslas turėtų mane gydyti, tačiau kaip sakoma „kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių”. Šiuo metu išgyvenu labai didelę gyvenimo krizę. Visas gyvenimas atrodo beprasmiškas. Visiškai nėra nuotaikos, bloga nuo gyvenimo ir rutinos. Nenoriu nei mokytis, nei dirbti, nei gyventi. Visi seniau iškelti tikslai atrodo beprasmiai ir jei ankščiau bent jau mačiau kažkokius kelius, kurie vestų mane per gyvenimą, dabar atsiradau akligatvyje. Neturiu jokių tikslų gyvenime, nieko iš jo nenoriu, neturiu ko siekti. O padėtį apsunkina tai, jog manęs niekas nesupranta. Visiem žmonėm kuriem rūpiu atrodo, jog blogos nuotaikos priežastis gali būti blogas oras, nepalanki mėnulio fazė ar pervargimas nuo mokslų.
Kad man gyvent bus sunkiau nei kitiems, žinojau dar paauglystėje. Kaip žmogus visada buvau labai daug mąstanti, kitaip negu kiti, viską apgalvoju kelis kartus, visada bandau suprasti priežastis, įvertinti pasekmes. Galbūt neesu labai protinga (sunkiai įsimenu istorijos datas, ar mokslinius faktus), tačiau gyvenimiškos išminties turiu tikrai ne pagal savo amžių. Visada norėjau kažko daugiau nei paprastas eilinis žmogus. Man neužtenka kažko kasdieniško. Noriu kažkaip įprasminti savo gyvenimą, Tikiu, kad žmonės gimsta ne be priežasties. Kiekvienas turi kažkokią misiją šiam gyvenime. Galbūt vieno misija gydyti žmones, kito nepriekaištingai dažyti tvoras ar pjauti žolę, o mano? Vat čia ir yra mano galvos skausmas. Noriu daryti tai kas man patinka, bet nežinau kas tai yra. Nesugebu išsikelt tikslų, arba išsikeliu juos kosminius, kur vargu ar iš vis įmanoma tokius pasiekti. Taip pat vertėtų paminėti, kad turiu problemų su pasitikėjimu savimi, menkavertiškumo kompleksą dėl savo išvaizdos, t.y. svorio. Padėtis iš tiesų nėra bloga, nesu nutukusi, tik savo kūnu nepatenkinta mergina. Tačiau čia yra paslėptas kabliukas – 6 metus kovoju su savo svoriu ir niekada nepakakdavo valios pasiekti savo tikslo. Viduryje proceso viską mesdavau ir grįždavau į dar blogesnę padėtį nei buvau prieš pradėdama. Kiekvieną kartą savimi nusivildavau vis labiau, tai per 6 metus galima įsivaizduoti kiek nusivylimo savimi ir savo valia prisikaupė. Manau tai nepasitikėjimo savimi priežastis.
Žinau esu didelis problemų ir surikimų paketas, kuriam išnagrinėti reiktų tikrai ne vienos ar dviejų valandų, bet bent jau patarkit kaip nugalėti depresija, kaip vėl pamatyti gyvenimo spalvas, nes jau pačiai neramu darosi, kai vos ne kasdien kyla įvairios mintys apie savižudybę.
Iš anksto dėkoju ir labai laukiu Jūsų atsakymo.

Atsakymas:

Dažnas psichologas ar psichoterapeutas patraukia į tavo pasirinktą profesiją norėdamas atrasti sielos ramybę pats. Psichologiją studijuoti, greičiausiai, pasirinkai neatsitiktinai (nebūtinai sąmoningai). Gal tikėjaisi, kad besimokydama žmogaus psichikos paslapčių, atrasi būdų kaip išgydyti savo pačios sielą? Rašai: tau trūksta savivertės, sunku valingai siekti tikslų, o dar, štai, prasidėjo depresija bei mintys apie savižudybę.

Ar galėčiau tau padėti, parašydamas tiesų atsakymą? Žinoma, kad ne, nes jo nežinau. Vienintelis žmogus, galintis tau padėti esi tu pati. Joks psichoterapeutas, vadovėlis, draugas ar užsiėmimas tavęs neišgydys.

Nesiginčysiu, jie gali būti puikūs pagalbininkai tavo kelionėje, padedantys nueiti iki išgijimo, tačiau visą kelią tau reikės nukeliauti pačiai. Sakoma: tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio. Koks jis galėtų būti tau? Paprasčiausias atsakymas būtų: „ieškok pagalbos pas psichinės sveikatos specialistą.“ Bet… gal yra ir kita išeitis?

Pradėkime nuo to, kas, man atrodo, labiausiai tave vargina – niūrios nuotaikos ir tikslo nejautimas, apatija, suicidinės fantazijos, o tiksliau – depresija. Pati diagnozė nieko nereiškia, tačiau kai žinai, kas su tavimi vyksta, gali pradėti veikti savo būsenos pokyčių labui. Depresija – kaip uždaras ratas: jautiesi nelaiminga, išsekusi ir pavargusi, todėl nesinori nieko daryti. Nenorint nieko daryti ateitis atrodo miglota ir betikslė. Kai ateitis atrodo betikslė – gyvenimas nedžiugina, jis tampa sunkia, kasdiene rutina. Štai ratas ir užsidarė. Kad jis nutrūktų, reikia tavo pastangų. Pradžiai, bent vieno, nedidelio tikslo, palaikysiančio tave brendant iš depresijos. Koks jis, geriausiai žinai tu, gal tiesiog negalvojai apie tai… Pati pirmiausia užduotis – pačiai atrasti bent nedidelį tiksliuką, kurio galėtum siekti ir kuris tave nors kiek džiugintų ir motyvuotų. Pateikiu pavyzdžius (tik tam kad būtų aiškiau, o ne rinktumeis iš jų): užbaigti mokslus, susitaupyti atostogoms, pradėti ir užbaigti terapiją, išmokti piešti, pradėti bėgioti ir treniruotis įveikti norimą distanciją, suburti muzikinę grupę, išmokti dirbti PhotoShop…

Nebūtinai kiekvieną dieną privalai siekti užsibrėžto tikslo ir neprivalai jo pasiekti. Laikui bėgant tikslas gali pasikeisti. Svarbiausia kad jis būtų šiam kartui, kol lipi iš depresijos, ir kad tave motyvuotų bent kažką daryti gyvenime. Sėkmė ar nesėkmė čia niekuo dėta, treniruoji ne valią, o kuri depresijos įveikos techniką.

Kitas žingsnis – pradėti terapiją arba saviterapiją (kaip tik šviežiai atsirado straipsnis apie saviterapiją šiame portale). Depresija nepasitrauks šiaip sau. Ji kyla dėl giluminių priežasčių, todėl jas būtina atrasti per darbą su savimi. Lengva nebus, užtat bus vertinga. Pirmiausia dėl savijautos, antriausia dėl savęs pažinimo. Jei planuoji dirbti psichologo ar psichoterapeuto darbą, savo emocines problemas turėsi išsispręsti, kodėl nepradėjus to anksčiau?

Rašai, – niekas tavęs nesupranta. Užjaučiu dėl to, ir tave suprantu aš (žinoma, tai nelabai gelbsti). Vien, faktas, kad tavo aplinkoje nėra tavas emocijas priimančių žmonių, leidžia manyti, kad tau sunku būti priimtai. Jei taip buvo ilgą laiką, nenuostabu, kad jautiesi prastesnė, mažiau vertinga už kitus ir … nepriimi pati savęs, tokios, kokia esi. Ilgą laiką kovojai su viršsvoriu, nes tau atrodo, –išvaizda yra tavęs vertinimo mato vienetas. Būsi lieknesnė – labiau patiksi žmonėms (vaikinams), tave labiau mėgs ir dėl to jausiesi vertingesnė. Bet juk svarbiausia, kaip vertini save pati!

Tau svarbu, ką apie tave mano kiti. Tai atsiskleidžia savo pačios intelektiniame nu(si)vertinime: „Galbūt neesu labai protinga (sunkiai įsimenu istorijos datas, ar mokslinius faktus)…“ ir iš karto po to iššokančiame bandyme pačiai sau įrodyti, jog yra kitaip: „tačiau gyvenimiškos išminties turiu tikrai ne pagal savo amžių.“ Taip, tikrai esi protinga, daug supranti, tačiau be patvirtinimo iš aplinkinių tau pačiai sunku priimti tą vertę.

„Ne protokolui“: faktų žinojimas yra visiškai bevertis, jis tik parodo, kad gali atsiminti datas ar faktus, bet neatveria žmogaus gebėjimo logiškai mastyti ir naudotis turima informacija. Taigi, nenuvertink savęs dėl to, kad neatsimeni kokios datos ar mokslinio tyrimo detalės.

Tai, jog pasakau, ką tu ir taip (greičiausiai) žinai, nepadeda. Bet šioje vietoje persipina keletas gijų iš tavo laiško – žema savivertė neprisideda prie geros savijautos, o depresija yra savivertės žudikas. Laiške nerašei, tačiau spėju: dar dažnai jauti ir nuolatinį (lėtinį) kažkur giliai viduje užslėptą jausmą: gal nerimą, gal tuštumą, o gal liūdesys, persekiojantis tave dabar, buvo nuolat, o sustiprėjo tik pastaruoju metu? Gal nesuklysiu sakydamas, kad valgymas tau buvo ir yra nusiraminimo priemonė, būdas bent akimirkai užkimšti tą viduje žiojinčią žaizdą. Po to – vėl atsirandantis savęs niekinimo jausmas; tai kitas lazdos galas, trenkiantis per savivertę.

Gerda, kalbant apie gyvenimo tikslą (skundeisi, kad jo neturi), jis neprivalo būti kažkoks herojiškas, didelis, nepasiekiamas. Gyvenimo tikslas (ar prasmė) gali būti ir labai paprastas – tiesiog noras gyventi, ir tai jau pakankamai gerai. Tokį tikslą turi dauguma mūsų planetos gyvų organizmų. Mes, – tik viena rūšis iš milijardų kitų, galinti siekti ir didesnių tikslų, tačiau, šio nepasiekus, sunku siekti ko nors daugiau, tiesa?

Pabaigai, noriu dar kartą trumpai suminėti svarbiausius dalykus, tau padėsiančius: susirask savo tikslą, tą kuris džiugintų tave (ne ką nors kitą) ir kurio norėtum siekti. Jis neturi būti kilnus, madingas ar didingas. Pradėk saviterapiją arba terapiją, žiūrėk į save smalsiai ir atlaidžiai, kaip į mažą vaiką, kuris dar tik mokosi gyventi ir auk kartu su juo. Nebausk savęs ir nepersitempk. Laikykis, Gerda, sėkmės!

Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt

11 Responses

  1. Kaonashi parašė:

    Jeigu man reikėtų aprašyti tai, kokios mintys man kiekvieną dieną neduoda ramybės, tai dauguma dalykų atitiktų tuos, kuriuos įvardijo ši mergina.
    Tačiau paskaičius psichologo komentarą man pasidarė tik dar liūdniau. Kuomet laikai save mąstančiu daugiau nei kiti, tau neužtenka kasdieniškų dalykų ir rutina kelia tuos slegiančius jausmus. Kiekvieną diena keli sau aukštesnius tikslus, taigi paprastas tikslas išgyventi dar vieną dieną, kaip dauguma kitų ratelyje bėgančių pelyčių, netenkina. Išsikeli sau tuos mažus tikslelius, jų laikaisi, bet su laiku ir jie ima nelabai džiuginti, nes imi galvoti, kad taip tik pats save apgaudinėji, švaistai laiką ir energiją ir galų gale vis vien priklausai daugumai.
    Kartais imi galvot, kad esi šiaip sugadintas žmogus, nes puikiai suvoki, kad vertybės, kurias tau diegia visuomenė, yra šlykščios ir paviršutiniškos. Lyg ir norėtum pabėgti, negalvoti apie materiją, statusą ir nepriekaištingai nušlifuotą fasadą tuščių ir šaltu vidumi, bet supranti, kad visi tie praleisti metai šioje aplinkoje į tave įsismelkė taip giliai, kad vienintelis būdas nuo jų pabėgti yra izoliuoti save nuo visos šitos pūvančios visuomenės. Bet, kad ir kaip bebūtų gaila, žmogus yra socialus ir jam reikia bendravimo su kitais. Į Pietų Amerikos džiungles nuo civilizacijos irgi nepabėgsi, nes tarp tenai gyvenančių čiabuvių vis tiek jausiesi kitoks. O nuo modernaus pasaulio visiškai nepavyks savęs izoliuoti. Taigi nori, nenori, vis vien keli sau kažkokį aukštesnį, nepasiekiamą tikslą. Nors iš tikrųjų to tikslo esmė įrodyt sau, kad esi kitoks, kad nesi visuomenės dalis, kad esi išskirtinis ir turėdamas tvirtą tikslą, gali pasiekti daugiau, nei bet kas kitas šiame pasaulyje. Tada lyg ir įsiklausai savo vidinio balso, susidėlioji prioritetus, vertybes ir norus, atskiri tai, kas tau juoda, o kas yra balta, pradedi judėti į priekį, tau viskas puikiai sekasi. Kol galų gale apima sunkumai, imi abejoti, galvoti, kad gal reikėtų pabandyti kažką kitą, o dar visi kiti tau draugiškai primena, kad tau galbūt su tokiais norais reikėtų eiti pailsėti į kambarėlį su baltomis sienomis, dar tas nuolatinis smegenų plovimas internete, televizijoje, prekybos centre, gatvėje ir šiaip lauke… Visa tai vėl įvelia chaosą galvoje, patiki visu tuo ir tikslas vėl pasidaro nebemielas.
    Tada knyga į rankas, tiesiausiu keliu į mišką, sėdi ant minkštų samanų po medžiu ir medituoji, išsivalai mintis, pasisemi teigiamos energijos, atrandi vidinę ramybę, supranti, kad deja tau laikas grįžti, nusiteiki tam ir grįžti į miestą, kur tau dėdė psichologas pasako, neišisikalinėk, geriau būk toks kaip visi. :) Nesvarbu, kad mažus tikslus ir šiaip sau keli, o saviterapiją taip pat atlieki, vis viena kažkur paslysti turi ir pykstasi tavo smegenų pusės abi, todėl tu ir laimės niekaip nerandi.

  2. love parašė:

    kaip keista rodos kad mano rasytas laiskas butu. as lygiai taip pat jauciuosi diena is dienos nuo pat ankstyvos paauglystes.

  3. vilkas parašė:

    as siulyciau tesiog uzsiimti kokia nors veikla, geriausia butu protine, bet gali tikti ir fizinis darbas. kuo daugiau dirbi ir maziau ileidi pasalines mintis tuo geriau. aisku reikia ir mintis kreipti link pozityvumo. man paauglysteje padejo matematika ir geras miegas. skype:ropka212

  4. Agnė parašė:

    Iš tiesų, labai daug dalykų atpažįstu šitame laiške, turbūt tokių žmonių yra ne vienas ir ne du. Pati su depresija kovoju jau antrą kartą. Pirmą kartą pavyko įveikti, tai vėliau suteikė daugiau pozityvumo gyvenime, tačiau depresija vėl sugrįžo. Lankau terapiją ir apskritai šiuo gyvenimo periodu suprantu daug naujų dalykų apie save bei kodėl ta depresija vėl sugrįžo – vidinis konfliktas pirmą kartą išspręstas nebuvo. Sutinku su prieš tai rašiusiu komentatorium, kad visuomenė bruka šlykščias vertybes nuo kurių norisi bėgti, bet … nuo savęs net ir Pietų Amerikos džiunglėse nepasislėpsi. Pati bandžiau, nepavyko. Ir tikriausiai dėl to, kad iki galo nesupratau, nuo ko iš tikrųjų bandžiau bėgti, kokia yra tikroji mano motyvacija… Neišspręstas konfliktas manyje tik augo, kol vėl susidūriau su depresija. Ir ką gi, ieškau atsakymų, ieškau, nes ir matau, kad toliau taip gyventi negaliu. Pati lankau psichoterapiją. Ir nors ji padeda man atsakyti į kai kuriuos klausimus, vis tik teisybė, kad dirbti reikia pačiai. Ir depresijos įveikimui taip pat pastangų reikia, kad ir kaip paradoksalu būtų kai esant depresijoje nesinori daryti nieko.
    Man šiuo metu padeda įvairios literatūros, straipsnių skaitymas ar video žiūrėjimas (kad ir kaip kartais būna sunku prisiverst kažką daryt, kai nieko nesinori..). Skirtinga literatūra, skirtingi paaiškinimai apie depresiją ar tiesiog žmogaus psichiką bei elgesį. Aš galėčiau parekomenduoti vieną knygą, Arline Curtiss Brain Switch:Kelias iš depresijos, kurioje atsakymų gal ir nerasit, bet tenais yra gerų patarimų emocijų valdymui (nors aš irgi esu viena iš tų analizuojančio tipo asmenybių, tai skaitant tikrai netikiu, kad viskas taip paprasta). Bet aš šioje knygoje aprašytus patarimus labiau laikau kaip nuskausminamuosiuos, kurie padeda sumažinti nerimą, liūdesį, beviltiškumą, o tuomet šiek tiek blaivesne galva jau galima ir kažką bandyt daryt, imtis veiksmų laimingesnio gyvenimo link.
    Laikykimės, mes įveiksim depresiją :)

  5. hm... parašė:

    o galbūt antra pusė jums padėtų? Gal vienišumo jausmas kele depresiją… ?

  6. Agnė parašė:

    Nemanau, kad antra pusė padėtų. Netgi manau, kad gelbėtis nuo depresijos antra puse gali būti pražūtinga – kas bus, kai su ta antra puse kils konfliktas ar net išsiskyrimas? Dar gilesnė depresija. Žmogui reikia vidinės stiprybės, o ne išorinės. Ir apskritai: depresijos priešingybė nėra laimė/džiaugsmas. Depresijos priešingybė yra gyvybingumas.

  7. Marius parašė:

    Na tai visiska suprantama…pritariu atsakymui…na mano nuomone taip pat daugumai zmoniu padeda raw food diet, saule, pasivaiksciojimas gamta…Maistas pilnas B grubes vitaminu , ginger,rosemary. Na taip pat joga meditacija ar malda…

  8. kita Gerda :) parašė:

    Sveika Gerda, perskaicius tavo laiska, man kilo intuityvus noras susipazinti su tavimi ir pasidalinti savo isgyvenimais, kurie yra isties labai panasus… man lygiai taip pat truksta zmoniu, kurie suprastu mane ir palaikytu. Todel butu puiku turet galimybe pasidalinti mintimis bei pojuciais…Parasyk man i: g.budryte@gmail.com. Lauksiu. Gerda

  9. Vidmantas parašė:

    Primena mano situacija, tik dar truksta socalines fobijos, saves neapkentimo ir dar bala zino ko..:)

  10. Laura parašė:

    Nors man patiko psichologo atsakymas, tačiau suprantu, kad jis nebūtinai gali padėti konkrečiam žmogui. Jūs prašote patarti, tai patarsiu tai, kas manau, gali padėti. Kadangi esate žmogus, linkęs viską analizuoti ir ištirti, ieškoti atsakymų į daugialypius gyvenimo klausimus, galvoju, kad jums galėtų padėti religija. Bet ne dogmų rinkinys, kurias privalu kartoti nemąstant, o pabandykite prisijungti prie protestantiškų bažnyčių artimiausiame jums rajone. Paieškokite atsakymų ten į egzistencinius klausimus, kur žmonės gyvai tuo domisi, paanalizuokit. Pati esu protestantė. Nesu labai išsilavinusi bei pajėgi patarti psichologui, bei žinanti atsakymus į visus klausimus, pati ieškau, bet mano gyvenimas stovi ant tvirto tikėjimo pamato ir pasitikėjimo Dievo palankumu, meile ir geranoriškumu man. Pasiremsiu šv.Raštu: Jėzus sako: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos.“
    Evangelija pagal Matą 7, 24–25
    Todėl pabandykite įsiklausyti į Jėzaus žodžius, įsiskaityti, atmetus visas klišes ir nusistovėjusį supratimą, pabandykite suprasti apie ką jis kalba. Ir trumpai išdėstysiu Evangelijos (linksmos žinios) esmę. Nesu itin iškalbinga, tad pasakysiu paprastai: Nuo seno žydų tauta turėjo tikėjimo tėvus, tai yra tuos žmones, kuriems Dievas leido save šiek tiek suprasti, pažinti ir kuriems darė gera. Tai yra Abraomas, Jokūbas ir jo sūnūs pagal giminės eilę. Tie žmonės kažkiek pažino Dievą savo aplinkoje, laikmetyje. Kiekvienas su juo turėjo santykį. Tie žmonės, kuriems Dievas apsireiškė, jog Jis yra. Kadangi Dievas negalėjo laiminti (daryti gera) žmonių dėl nuodėmių, (nes už nuodėmes žmogus turėjo būti nubaustas, o ne apdovanotas), jis davė būdą, kaip jis galėtų juos laiminti: Šventykloje už žmonių nuodėmes buvo papjaunamas gyvulys ir tai buvo tarsi atlyginimas už nuodėmę vietoj žmogaus krito ant gyvulio (mažo avinėlio) ir žmogus nesusilaukė Dievo rūstybės, o Dievas galėjo jam daryti gera. Tokia buvo sandora senoji. Nors ji buvo netobula, bet visgi. Kodėl to reikėjo? kadangi žmogus buvo nuodėmingas, o už nuodėmės pasekmė yra mirtis, atlygis už ją yra mirtis. Toks yra teisingumas. Tačiau Dievas, būdamas ne tik teisingas, o ir labai mylintis ir gailestingas, davė žmonėms šitą būdą ir veikė žmonių gyvenimuose toje tautoje. Tačiau, atėjus laikui, davė kitą būdą: savo sūnų, Jėzų kristų, kurį mes vadiname Dievo avinėliu, paaukotu už mūsų nuodėmes. Kadangi žmogus labai stipriai nuodėmingas ir toji nuodėmė labai gili, žmogus nesuvokia savo viso nuodėmingumo, tiesiog neišgali jo pamatyti. Kodėl Jėzaus atėjimas ir mirtis yra linksma žinia? Atrodo, mirė Dievo Sūnus, nieko linksmo. Bet katalikai neperduoda savo mokyme esmės: linksma žinia todėl, kad dėl tos mirties, mes galime turėti gerų dalykų:1)amžinasis gyvenimas; 2) Dievo darymas gera kiekvienam patikėjusiam jau nuo pat Kristaus priėmimo akimirkos, Žmogaus gyvenimas nustoja ristis į prarają. Štai kodėl ji yra linksma žinia. Todėl kad jis, mirdamas ant kryžiaus, tapo tuo avinėliu, permaldavimu Dievo už mūsų nuodėmes, kuriuo, jei tik patikėsime, jis taps mūsų asmeniniu gelbėtoju. Nes tikėjimas yra kažkas asmeniško, kažkas širdyje, viduje, ne išoriško, nematomas. Šventasis Raštas teigia: kad tikėjimu į Jėzų Kristų šiandien dovanojamas teisumas (t.y.)turėjimas teisę atsistoti ir kreiptis į Dievą kaip į savo Dievą ir tėvą ir būti išgirstam savo maldose, gauti iš jo pagalbą, t.y. leisti jam daryti tavo gyvenime GERA arba laiminti tave. Dievas be sandoros nieko nedaro. Ir ši, naujoji sandora, yra tokia: kas tik patikės ir išpažins Kristų savo gelbėtoju (iš nuodėmės, kuri atėjo per kraują mums net nieko nepadarius, kuri yra prigimtinė) ir išpažins Jį savo gyvenimo Viešpačiu, Raštas kalba: bus išgelbėtas. Nuo ko? Nuo pasmerkimo į pragarą visų pirma. Antra: galėjimas kreiptis į Dievą, pakelti savo galvą be kaltės ir pasmerkimo, atverti maldoje jam savo širdį, išpasakoti jam savo mintis ir prašymus, reikmes, poreikius ir visa visa yra tai, ko Dievas nori, nes jis dėl to paaukojo savo Sūnų. Kai, mirus Kristui ant kryžiaus, plyšo šventyklos uždanga, kuri skyrė Šventyklos kambarius vieną nuo kito ir kur joks žmogus negalėjo įeiti, nes Dievas pažadėjo ten būti. Tai yra ten buvo Dievo buvimas. O kur yra Dievas, negali būti nuodėmingo žmogaus. Ten galėjo įeiti tik vieną kartą per metus kunigas, kuris turėjo prieš tai atlikti ritualus (papjauti avinėlį), kad Dievo rūstybė jo nenužudytų dėl nuodėmių. Kai tai buvo padaroma ir visi kiti apsivalymai atlikti buvo, tuomet tik įeidavo kunigas į kambarį, kuriame buvo Dievo buvimas ir nemirti. tai vat ta šventyklos uždanga Jėzui mirus perplyšo pusiau. Tai reiškia, kad Jėzaus mirtis atliko tą nuplovimą krauju nuo žmogaus, kuris juo tiki ir Dievas jau nebegyvena žmonių rankomis pastatytose šventyklose, o žmonių širdžių šventyklose. Kai maldoje ateisit pas Dievą, jūs ir tarsi įeinat į savo širdies kambarėlį, kuriame daugiau nieko nėra, tik jūs ir Dievas ir kalbate jam slapčiausius dalykus, kurių jokiam galbūt žmogui negalite pasakyti. Ir o laimė! dėl Kristaus mirties ir tikėjimo ja, Dievas kreipia dėmesį į šias maldas ir jas išklauso, atsako ir būna šalia jūsų, jis atidus jums, nes būtent dėl to, kad įeitų į jūsų širdies slaptąją, jis labai daug paaukojo-vienintelį sūnų, kurį mylėjo. Apie tai kalba Šventasis Raštas labai daug, tiesiog neatsirenku netgi ką cituoti, geriausia būtų jums pačiai jį atsiversti, bet labiausiai, kas mane guodžia, tai šventojo Rašto žodžiai, kad mes turime tikrą viltį. O ji tikra, ne tuščia, nes Dievas nėra melagis, juo, kitaip nei žmogumi, galima visiškai pasitikėti.
    Atleiskit, kad labai padrikai parašiau, tačiau viliuois, kad šis faktas nesukliudys pamatyti esmės ir viso Jums kuo geriausio!
    Įdėsiu labai gerą G. Saulyčio straipsnį apie tiesos ieškojimą ir patarsiu pasiklausyti pamokslų internetu, tarp kurių ypatingai paminėsiu Šiaulių bažnyčios pastorės Anželikos Krikštaponienės tinklaraštį \\\”Ramios lankos\\\”, bei, jei kalbate angliškai, mano manymu, daug gerų pamokslų yra pasakęs pamokslininkas Paul Washer, pavyzdžiui, įkeliu nuorodą (nors daug yra ir kitų): https://www.youtube.com/watch?v=AXzRXb0fHik
    Tai tiesos, apie kurias verta pamąstyti.
    Linkiu jums visokeriopos sėkmės. Ir įkeliu straipsnį pasiskaitymui ir pamąstymui: https://www.youtube.com/watch?v=AXzRXb0fHik

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *