Pavydas. Pavydo priežastys ir pasekmės

0 (0)

“Gamta sukūrė žmogų pavydų. Norėti jį pakeisti, vadinasi, norėti, kad jis liautųsi mylėjęs save. “( Helvecijus, „Apie žmogų“)

Dantės “ Dieviškoje komedijoje” už pavydą žmonės kenčia pragare. Šis jausmas sukėlė aibę karų, revoliucijų, pastūmėjo atrasti Ameriką, skatino kultūrinį, socialinį, ekonominį ir techninį mūsų civilizacijos vystymąsi.

Taigi, pavydo jausmas atlieka dvi funkcijas: skatina teigiamą konkurenciją, dėl to atrandami nauji technikos pasiekimai, laimėjimai. Tarpasmeniniuose santykiuose pavydo sukelta konkurencija leidžia tobulintis savo srityje, pasiekti aukštų rezultatų darbe ir tobulėti ne tik savo profesijos srityje, bet ir keisti neigiamas asmenybines savybes, kad susilaukti aplinkinių dėmesio ir būti tobulesniam, nei šalia jo esantis kolega ar draugas.

Tačiau psichologijos terminų žodyne pavydas apibūdinamas labiau neigiamai, nei teigiamai. Pavydas – tai nemalonus, neretai kankinantis jausmas dėl kito žmogaus pranašumo, pasisekimo, gerovės. Kartu su pavydu žmogus jaučia ir priešiškumą tam, kuriam pavydi. Apsidairykime – kiek šalia mūsų yra žmonių, kurie negali džiaugtis gražiais ir protingais bendradarbiais, šauniomis idėjomis. Pavydima net bendradarbio amžiaus. Kaip dažnai kolektyvuose tenka išgirsti vyresniųjų kolegų pasakymus: aš turiu praktikos, daug metų dirbu šioje srityje, aš geriau žinau kaip tai atlikti. O tu dar jaunas, be patirties. Žodžiai lyg ir teisingi, tačiau savimi pasitikintis žmogus, kiek metų jam bebūtų, garsiai nebandys sumenkinti savo kolegos: nes jis turi metų patirtį, o jaunas darbuotojas- daugiau įsisavinęs naujovių, plačiau susipažinęs su naujomis technologijomis, naujais darbo metodais. Kai kurie psichologai šį fenomeną bando aiškinti labai paprastai- vyresni darbuotojai tiesiogiai pavydi ne geresnių darbo rezultatų, o jaunystės ir jaunatviško entuziazmo.

Pavydo priežastys

Psichologų P. Solovey ir J. Rodin tyrimai parodė, kad labiausiai pavydūs yra nepakankamai save vertinantys žmonės, kurie išgyvena menkavertiškumo jausmą, mano, kad kiti yra pranašesni už juos.

Tyrimai parodė, kad pavydas kyla tik tokiose situacijose, kuriose kitų žmonių kompetencija, kitos savybės ar įgūdžiai kelia grėsmę savimi nepasitikinčių žmonių savigarbai ar socialiniam statusui.

Kita svarbi pavydo priežastis- perfekcionistiniai asmenybės bruožai. Nuo mažens toks žmogus buvo mokomas konkuruoti su kitais, jis privalėjo visose srityse pasiekti aukštų rezultatų, būti pats geriausias. Ir todėl perfekcionistas negali leisti, kad kolektyve yra tokių pat protingų ar net protingesnių konkurentų.

Pavydo slėpimo būdai

Pavydas išgyvenamas kaip nemaloni, gėdinga būsena, todėl pavydus žmogus priverstas apsimetinėti, maskuoti savo pavydą. Pavydą nuslėpti nesunku. Esame įvaldę pakankamai rafinuotų, diplomatiškų pavydo slėpimo būdų, kurie padeda, kada negalime prisipažinti, kad pavydime kitiems.
Dažniausiai pasitaikantis pavydo slėpimo būdas- kaukė “ nežinau, nematau, negirdžiu.”

Tai kito žmogaus pasiekimų, laimėjimų, pranašumų nematymas, nutylėjimas, ignoravimas. (Didelio čia daikto, kad parašei šį straipsnį- niekam tai nerūpi, o be to nieko naujo jame nėra).

Sekantis pavydo slėpimo būdas (laikomas primityviu būdu)- savęs aukštinimas, o kitų menkinimas. Pavydus žmogus demonstruojasi kaip gėrio, grožio, išminties etalonas ir kaltina kitus, kad jam nesuteikia reikiamų sąlygų pritaikyti savo sugebėjimų. Toks žmogus gali priekaištauti, šmeižti, šantažuoti, grasinti, svaidytis paslaptingomis ir dviprasmiškomis užuominomis (“ Jei visi būtų elgęsi taip kaip aš, mes būtume įgyvendinę savo idėjas. Jei vadovas būtų apsukresnis ir protingesnis, mes pasiektumę aukštų rezultatų.”)Užimantis vadovaujančias pareigas žmogus, dažnai nelaukia kolektyvo įvertinimo, o pats stengiasi pabrėžti savo pranašumą- “aš padariau, aš stengiausi, aš iškovojau ir tt. Tuo tarpu garsiai kolektyvo akivaizdoje bando pabrėžti kitų darbuotojų trūkumus, pastebi net ir mažiausias klaideles. Taip stengiamasi susilaukti kolektyvo pritarimo.

Pavydo pasekmės

Pavydus žmogus tampa kerštingas, agresyvus, piktas. Pavyduolis pernelyg kritiškai vertina aplinkinius ir skleidžia paskalas, įtarinėja, skundžia kitus, kuria planus, kaip pakenkti ar atkeršyti už kito sėkmę ar kaip pažeminti konkurentą. Tačiau ilgainiui, kolektyvo nariai perpranta savo kolegą ir žmogus netenka autoriteto, kolektyvo nariai šalinasi, riboja tarpasmeninius santykius.

Pavydų žmogų kankina nuolatinis nerimas ir stresas. Jis negali džiaugtis kitų pasiekimais. Todėl jis būna prastai nusiteikęs, irzlus, įsitempęs. Ne veltui sakoma, kad pavydas trumpina gyvenimą, kad pavyduolis “ džiūsta dėl kito laimės”.

Todėl tokie žmonės besirūpindami kaip pakenkti kolegai, pažeminti kitą žmogų, neturi laiko džiaugtis savimi, savo gyvenimu. Jie nemato kaip pateka ir leidžiasi saulė, neišgirsta vieversio giesmės, nesuvokia kas yra džiaugsmas. Ir galiausiai susivokia, kad didelėje patalpoje (savo gyvenime) stovi vieni, aplink aptrupėjusios sienos ir ištarus žodį, pasigirsti tik didelis aidas…Belieka užmerkti akis ir pravirkti, nes nieko niera baisiau, kai suvoki, jog nugyvenęs ilgą gyvenimą- esi vienišas.

Medicinos psichologė dr. Viktorija Grigaliūnienė
KPPK direktorė www.kppk.lt

Iliustracija: gasa / pixabay.com