Pedagogų perdegimas: ką gali padaryti mokytojai ir mokyklos, neprašydami valstybės paramos

Neadekvatūs atlyginimai, nutolintas pensijinis amžius, per didelis moksleivių skaičius klasėje – tai skundai, kuriuos tenka girdėti ir viešuose, ir asmeniniuose pedagogų pareiškimuose. Nors daug kalbama apie objektyvias priežastis bei konkrečius pokyčius, kurių siekia pedagogai, nuošalyje paliekama kita problemos pusė – mokytojams, kaip ir kitų profesijų, kurių darbas reikalauja didelių emocinių išteklių, atstovams, būdingas perdegimas. Su profesiniu perdegimu susijusi ir motyvacijos stoka, ir psichinis, ir fizinis nuovargis.

laima_abromaitienėValstybiniu lygmeniu sunku pakeisti priežastis, veikiančias pedagogų perdegimą (atlyginimai nedidės, mokyklų mažės), tačiau individualiame bei organizacijos lygmenyje tai įmanoma ir realu, ir netgi vyksta.

Žmonės, kurių profesija reikalauja rūpesčio, išeikvoja savo emocinius resursus

Perdegimo sindromas – tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Jis ypač būdingas tų profesijų atstovams, kurių darbas susijęs su intensyviu, ilgalaikiu bendravimu. Žmonės, kurių profesija reikalauja rūpintis kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo emocinius resursus ir nebegeba priešintis stresams. Jei tokia būsena tęsiasi ilgai, galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas, o tai keičia motyvaciją, požiūrį į darbą bei elgesį darbe ir asmeninėje aplinkoje.

Pastaraisiais metais įvairių šalių tyrėjų dėmesio centre atsidūrė pedagogų darbo psichologiniai aspektai, padaugėjo tyrimų apie stresą darbe, imta domėtis pedagogų pasitenkinimu darbu, vis dažniau kalbama apie profesinio perdegimo sindromo išplitimą šioje srityje.

Dideli reikalavimai, tačiau menkas atlygis

Pedagogo profesijai keliami itin dideli reikalavimai: nuolat tobulėti, plėtoti savo kompetencijas, įsisavinti naujus metodus, technologijas, taigi, norintys dirbti pedagoginį darbą turi dėti nuolatines pastangas, kad jame išsilaikytų.

Tačiau mokytojo profesija visuomenėje nėra nei prestižinė, nei patraukli. 2013 m. Tarptautinio mokymo ir mokymosi tyrimo duomenimis (TALIS), daugiau kaip 80 proc. Europos Sąjungos šalių mokytojų jaučiasi nevertinami.

Lietuvos mokytojų darbe daugėja iššūkių

Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis, mokytojai darbe patiria specifinių sunkumų: tenka dirbti nuolatinių reformų bei pokyčių sąlygomis, pakelti dėl mokinių ir mokyklų mažėjimo augančią konkurencija. Sudėtinga socialinė situacija lemia tai, kad vis daugėja darbo su mokiniais iš socialinės rizikos šeimų, emigravusių tėvų paliktais vaikais, ekonominį nepriteklių išgyvenančių šeimų vaikais. Jiems reikia skirti daugiau dėmesio ir laiko. Su ugdytinių socialine įvairove susiduria ir ikimokyklinių ugdymo įstaigų, ir bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai.

Šalia objektyvių profesinių iššūkių, tokių, kaip didelis darbo krūvis, ugdytinių skaičius klasėse ar darželio grupėse, ilgos darbo valandos, nedideli atlyginimai, prisideda emociniai sunkumai, tokie kaip autonomijos stygius darbe, sudėtingi santykiai su kolegomis, moksleivių elgesio problemos, augantis mokinių smurto lygis, pasireiškiantis ir per patyčias mokyklose. Dėl nuolatinio intensyvaus bendravimo kyla „persisotinimas“ socialiniais kontaktais. Visos šios priežastys sukelia profesinio perdegimo sindromą, didina mokytojų nesaugumo bei nepasitenkinimo darbu jausmą.

Siūloma kelti kvalifikaciją, bet ne rūpintis savimi

Tarp didžiuosiuose miestuose pedagogams siūlomų kvalifikacijos programų yra nedaug akredituotų programų, skirtų pedagogo asmenybės saviugdai, profesinei pagalbai. Tai rodo, kad pedagogų kvalifikacijos tobulinimas orientuotas į profesinių kompetencijų plėtojimą t. y., ką dar turėtų išmokti pedagogas, kad galėtų geriau mokyti vaikus ir tobuliau dirbti savo darbą – tokio pobūdžio seminarų ar mokomųjų renginių pasiūla tikrai gausi. Daug rečiau galima rasti atsakymą į klausimą: kokia pagalba reikalinga pačiam pedagogui kaip asmenybei, žmogui, kad jis galėtų geriau dirbti?

Svarbu nesiekti šimtaprocentinės sėkmės

2014 m. parengtas ir internetinėje erdvėje nesunkiai randamas Ugdymo plėtotės centro filmas apie mokytojų perdegimą. Jame profesionalūs ekspertai padeda suprasti, kaip pedagogai gali keisti įpročius, požiūrius, priimdami individualius, nuo jų pačių priklausančius sprendimus. Svarbu saugoti asmenį laiką, brėžiant ribą tarp darbo ir asmeninių poreikių, kokybiškai ir įvairiai leisti laisvalaikį, būti fiziškai aktyviems. Ypač svarbus gebėjimas nebūti mokytojo vaidmenyje nedarbo metu, nesiekti šimtaprocentinės sėkmės savo profesinėse veiklose, nes pedagogo darbe šiandien tai yra neįmanoma.

Tai vertingi patarimai, kuriuos realiai taikant galima sumažinti profesinę įtampą. Taip pat siūloma kreiptis pagalbos į kolegas, galbūt netgi kuriant pedagogų tarpusavio paramos sistemą.

Teisingumo stoka organizacijoje didina įtampą

Labai svarbu ieškoti profesinio perdegimo problemų sprendimų ir organizacijos lygmenyje, būtent organizacijoje šias problemas galima spręsti kompleksiškai, ne vien individualiai.

2013–2014 m. kai kuriose ikimokyklinio bei mokyklinio ugdymo įstaigose apklausus darbuotojus bei vadovus, tyrimo rezultatai parodė, kad reikšmingas organizacinis veiksnys turintis įtakos pedagogų profesiniam perdegimui yra darbuotojų patiriama teisingumo stoka organizacijoje. Teisingumo jausmą darbe lemia gaunamas finansinis bei socialinis atlygis, laisvė veikti, galimybė savarankiškai priimti sprendimus, profesinis įvertinimas. Tačiau kartais į pedagogų poreikį savarankiškai veikti, dalyvauti, priimant organizacijos sprendimus ne visuomet atsiliepiama, vadovai netgi siūlo šią problemą spręsti darbo keitimu. Tai rodo demokratijos, kolegialumo stoką švietimo organizacijose.

Tyrimai rodo (TALIS 2008), kad Lietuvos švietimo organizacijose vyrauja išorinis bei administracijos vertinimas, mažai skiriama dėmesio kolegų atsiliepimams, savo darbo reflektavimui, tai nėra įprasta pedagogų darbo kultūroje. Vis dėlto profesinio perdegimo prevencijoje labai svarbu, kad pedagogai turėtų galimybę aptarti kylančias problemas ar tiesiog kalbėti apie savo savijautą darbe ir su kolegomis, ir su administracija.

Supervizija ir ugdomasis konsultavimas

Pedagogų bendruomenei jau yra žinomos tokios profesinės praktikos konsultavimo formos kaip supervizija ir ugdomasis konsultavimas (angl. coaching). Ugdymo plėtotės centro vykdytame projekte „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“, 2011–2013 m. pedagogams pasiūlyta grupės supervizija. Daugiau nei 700 Lietuvos pedagogų išbandė šią profesinės praktikos konsultavimo formą. Jos pagrindas yra supervizijos dalyvių realių profesinės praktikos atvejų analizė ir refleksija, dirbant kartu su profesionaliu supervizoriumi, tačiau siekiant, kad pats problemą įvardijęs žmogus rastų jam tinkamiausią problemos sprendimą. Supervizija ypač prasminga tose profesinėse srityse, kuriose darbo sėkmė priklauso nuo dalykinių santykių (darbuotojų, vadovų ir organizacijos klientų tarpusavio bendradarbiavimo).

Pasaulinėje praktikoje supervizija pripažįstama ir kaip viena iš kvalifikacijos kėlimo formų. Tai reiškia, kad supervizijai skirtos valandos, analizuojant savo profesinius santykius, savo profesinio vaidmens ar atsakomybių ribas, patiriamas problemas ir kitus profesinius klausimus yra tolygios kvalifikacijos tobulinimui. Šio profesinio tobulėjimo rezultatas – pakitęs požiūris, naujas suvokimas, įgytas žinojimas, ar atsiradęs aiškumas, kaip pakeisti įsisenėjusią pasikartojančią probleminę situaciją ar santykius. Kai kuriose Lietuvos aukštosiose mokyklose supervizija yra studijų programų (socialinio darbo, socialinės pedagogikos) dalis, ji vyksta kaip supervizuojamoji arba reflektuojamoji praktika. Tai padeda rengti būsimuosius profesionalus, gebančius kritiškai analizuoti savo darbo atvejus.

Nuo perdegimo gelbsti darbo kultūra, grįsta tarpusavio parama

Visa tai gali būti sėkmingai taikoma pedagogų profesinio perdegimo prevencijoje. Po pirmojo projekto etapo 2012 m. atlikus žvalgomąjį tyrimą paaiškėjo, kad pedagogai, dalyvavę grupės supervizijoje, įžvelgia supervizijos teikiamą asmeninę, profesinę, pažintinę naudą, vertina jos teikiamą emocinį bei profesinį palaikymą, galimybę rasti tinkamą problemų sprendimo būdą. Pedagogai įvardijo tokius pokyčius savo profesiniame gyvenime: „ramiau reaguoju į problemas“; „atsirado pozityvesnis požiūris į darbą“; „ėmiau racionaliau mąstyti, daugiau pasitikiu savimi“; „atsirado daugiau emocinio stabilumo, pusiausvyros bendraujant su kitias pedagogais“; „ugdytiniai tapo atviri, draugiškesni“.

Nors Lietuvos pedagogai susiduria su rimtomis profesinėmis problemomis ir profesinis perdegimas jiems pažįstamas, tai nėra neišsprendžiama problema. Tiesa, valstybiniame lygmenyje ši problema reikalauja kompleksinių ilgalaikių sprendimų, tačiau individualiame bei organizacijos lygmenyje tinkami sprendimai ir pokyčiai realūs ir galimi.

Minėti pedagogų profesinio perdegimo prevencijos bei įveikimo būdai yra prieinami. Švietimo organizacijose – ir darželiuose, ir mokyklose, ir aukštosiose mokyklose – ypač svarbu kurti darbo kultūrą, grįstą tarpusavio parama, atvirumu, gebėjimu kalbėti apie kylančius sunkumus be baimės būti pasmerktam, sulaukiant kolegų palaikymo ar profesionalios pagalbos iš šalies. Tuomet tikimybė pedagogui atsidurti ant profesinio perdegimo ribos gerokai sumažės, o jei taip ir atsitiks – jis neliks vienišas.

Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių ir humanitarinių mokslų ir menų fakulteto
Edukologijos katedros docentė
dr. Laima Abromaitienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *