Plepesnės už moteris – tik knygos0 (0)
Egzistuoja kažin kokios jėgos, kurios pastūmėja knygą ir žmogų vienas kitam į glėbį. Tie, kurie degino ir degina knygas gerai žinojo ir žino už ką. Jei jau žmogus „nusirito iki knygos“, tai šis nuopuolis paprastai trunka visą gyvenimą.
Žinoma, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra periodas, kuomet knygos yra tuo kalnu, kuris keliauja pas Mahometą. Būdami vaikai daug energijos iššvaistome slapstymuisi nuo knygų, o užaugę bandymui surasti knygą ir ją įgrūsti į rankas savo vaikams.
Tikri skaitymo išminčiai ir knygų kolekcionieriai sako, kad kiekvienai knygai savas laikas, kad kiekviena knyga turi savo skaitytoją, o kiekvienas žmogus savo knygą. Jie pataria: leiskite subręsti skaitytojui, leiskite, kad knygos ir skaitytojo augimo tempai susilygintų, kad jie kartu galėtų dalyvauti „to paties svorio kategorijos pokalbyje“ ir draugystė vienas su kitu nevirstų, kaip kad rašytojas M. Tvenas sakė, „klasika“. Klasika, anot jo – tai geros knygos, bet, deja, jų niekas neskaito.
Knygos, net ir jų neskaitančio žmogaus gyvenime egzistuoja, pavyzdžiui, kaip privalomų skaitinių programa mokykloje. Knygos mus migdo, vaikystėje būtinai supykdo, pasitaiko tokių, kurios „apsuka galvą“, o būna tokios, kurios nuvilia, yra ir tokių, kurios geriau būtų negimusios. Vienos iš jų mus moko, kitos prisipažįsta, dar kitos mūsų akis išplečia, o kai kurios verčia jaustis nepatogiai.
Pasirodo, kad jos turi dar vieną savybę – knygos itin plepios. Teigiama, kad pati išmaniausia žmogaus išdavikė – jo skaitoma knyga. Nėra labiau išprususio ir labiau intelektualaus išdaviko už knygą. Būtų galima pridurti, kad tai naivus išdavikas, kuris nežino, ką daro.
– Ar turite namuose knygų? – klausia asmeninis psichologas.
– Ar skaitote knygas viešose erdvėse?! – stebisi tas pats specialistas.
– O gal dar ir kitiems skolinate?! – klausia jūsų ir čia pat nusišaipo nuoširdžiai abejodamas, kad galėtumėte taip neatsakingai elgtis.
– Bet bent jau neleidžiate kiekvienam kaišioti nosies ne į savo lentynas? – klausia jau abejodamas jūsų atsargumu patarėjas ir čia pat priduria, kad jam labai reikia žvilgterėti į tą erdvę, kurioje laikote savo knygas. Tuo pačiu priduria, kad galiausiai tai ir lems jūsų bendro darbo sėkmę.
Kaip įdomu būtų išgirsti jūsų atsakymus į prieš tai užduotus klausimus, į kuriuos mintyse ką tik atsakinėjote. Kiekvienas iš mūsų perskaitęs klausimą pateikė atsakymą. Sakysite, kad yra tokių, kurie neskaito knygų. Tikrai yra. Tačiau nėra nė vieno, kuris nėra nieko skaitęs. Kiekvienas iš mūsų turi skaitymo patirties. Jei vaistų receptą skaitėte nuo pradžios iki galo, jei renginio programą skaitėte kada nors nuo pradžios iki galo, tuomet drąsiai save galite vadinti skaitytoju, net jei neturite tai patvirtinančio dokumento – skaitytojo bilieto. Receptas, renginio programa, darbo knyga – jie tokie pat plepūs, kaip knygos, žurnalai, laikraščiai, kalendoriai ir pan.
Ko gi taip veržiasi tie žmonių žinovai prie jūsų knygų lentynos? Šiuolaikinės psichologijos naujos kryptys atskleidžia, kad toks smalsumas ne iš malonumo ir ne iš dyko buvimo. Jūs esate tik dar viena paslaptinga žmogiškosios magijos knyga, kurią norėtų perskaityti kiekvienas profesionalas tikėdamas tuo, kad tik šitoje knygoje slypi atsakymai į visus klausimus. Tačiau, kad galėtume ir įstengtume perskaityti knygų knygą – Žmogų, turime pradėti nuo kur kas lengvesnių veikalų, kad ir nuo tų, kuriuos skaito didysis protas – Žmogus.
Tad įsileidę į savo namus „svetimą specialistą“, kuris su malonumu kaišioja savo ilgą nosį į jūsų knygų lentynas, prisiminkite, kad ką tik jis įveikė pirmuosius Žmogiškosios Komedijos puslapius. Jis jus perskaitė, kaip bejėgę knygą, kuri paprastai negali pasirinkti skaitytojo. Visa paslaptis slypi tame, kad mes galime pasirinkti knygą, kurią skaitysime ir būtent ši laisvė – galimybė pasirinkti mus ir išduoda. Prievarta kalba apie tą, kuris verčia, laisvė pasakoja apie tą, kuris renkasi pats. Tai didysis laisvės paradoksas. Tokiu būdu mūsų pasirinkimas pasakoja apie mūsų pomėgius, charakterio savybes, patirtis, siekius, silpnybes, kasdienybę, socialinį statusą, raštingumo lygį, visuomenines prievoles ir pan.
Tai kas gi tie jie, kurie jus perskaitė ir kaip tai nutiko? Tie jie – profesionalai, kurie tiki tuo, kad sužinojus tai, kokias knygas jūs skaitote galima sužinoti apie tai, kokie jūs esate. Mūsų klasiko M. Mažvydo raginimas: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit“, pralenkė laiką savo išmintimi, gelme ir įžvalga apie „skaitytojo psichologiją“. Drąsiai galėtume sakyti, kad jis – šio žmogaus pažinimo instrumento pradininkas. Nustebote? Tuomet paklausykite apie tai, kaip psichologai dirba taikydami šį metodą.
1. Jie išsiaiškina tai, kokias knygas klientas skaito;
2. Jie perskaito knygas, kurias jis skaito;
3. Jie stengiasi apibūdinti žmogų skaitantį tokio pobūdžio knygas.
Štai ir žmogaus pažinimo formulė: IMKITE-SKAITYKITE-PERMANYKITE. Apie ką gi iš tikrųjų kalbėjo pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo“ autorius? Apie knygą ar apie žmogų? Mokslininkai pasakytų, jog visas priklauso nuo to, kokį pažinimo metodą pasirinksi – dedukciją ar indukciją.
Kaip visada norisi kalbėti išmintingosios liaudies žodžiais. Juk visi žinome „su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi“ arba „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu esi“, o ir šitaip sakoma: „pasakyk, kokias knygas skaitai, pasakysiu kas esi“. Ar ir apie knygas, kaip apie draugus kalbėti galima? Aktorius R. Kazlas kartą pasakė, kad jei viešoje erdvėje (troleibuse, gatvėje, parke ant suolelio) skaito knygą, tuomet ją būtinai šūsnim vyniojamo popieriaus aplenkia, apvelka ją, „kaip vaiką drabužiu“.
Po to priduria „negerai, kai kiti mato, kokią knygą skaitai“. Jis tikrai pritartų naujosios srovės atstovams, kurių „profesinės liaudies“ patarlė turėtų skambėti štai taip: „kuomet kiti mato knygos pavadinimą, kurią skaitau, tuomet aš visada jaučiuosi, tarsi nuogas“.
Kodėl gi mus galima taip lengvai „perkąsti ir krimsti“? Viskas priklauso nuo to, kaip mes skaitome knygas. Tad kaip mes knygas skaitome? Skaitome taip, „kaip skaitosi“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes skaitome taip, kaip suprantame, skaitome tai, ką mėgstame, skaitome be jokių pastangų. Vengiame tokio skaitymo, kurį mums bando primesti: tėvai, mokykla, universitetas, darbovietė ir pan. Tą knygą, kurią skaitant reikia sunkiai triūsti ir stengtis, padedame į šoną, tarstelėdami apibendrinantį, mūsų skaitymui tašką padedantį žodį „nesąmonė“, „kliedesys“ arba „tai, tiesiog, ne man“, arba „nematau prasmės, kokia man iš jos nauda“, arba „čia kažkoks kosmosas“, ar panašiai.
Taigi, pasakyk, ką skaitai ir aš pasakysiu, kas tu esi. Beje, kokias knygas mėgstate? Koks stilius jums patinka labiausiai? Drama ar komedija? Poezija ar proza? Fantastinė literatūra ar biografijos?
Ką gi jūsų atsakymas pasakytų apie jus? Psichologai teigtų, jog dar ir kaip pasakytų ir net daugiau nei, kad jūs galite įsivaizduoti.
O dabar dėmesio! Štai pavyzdys, kurį pateikia psichologas Kristin Neperud Merz. Jis teigia, kad galima atlikti pirminę asmenybinę analizę, atsižvelgiant į tai, kokias knygas asmuo skaito.
Prieš pradedant skaityti, prisiminkite, žmonės knygas skaito dėl įvairių priežasčių: (a) studijos/darbas, (b) aktuali situacija; (c) susidūrimas su konkrečia problema, (d) knygos – dizaino detalė, (d) knygos mane „padaro protingesniu“ ir pan.
O juk dažnai skaitome įvairaus pobūdžio knygas. Tad ar įmanoma atsakyti į klausimą, kurios knygos tiksliausiai apibūdina mus? Specialistai sako, kad taip. Vandenyje daugiausia šlapių akmenų, o mūsų lentynose daugiausia tų knygų, kurios mes dažniausiai skaitome. Net „plika akimi“ ir vienu akimirksniu jūs suprasite, kokio pobūdžio knygų namuose daugiausia, ir kuriuose namuose knygos – tik keistas atsitiktinumas arba dailus suvenyras, mielas niekutis.
1. Bestseleriai. Šias knygas renkasi tie, kurie itin socialūs. Aplinkiniai jiems turi daugiau įtakos, nei, kad patys linkę manyti. Patikėkite, jie tikrai žino, kas yra mada. Jie stengiasi neišsiskirti iš kitų. Žino, kas kuo kvėpuoja, turi pakankamai informacijos apie svarbiausius šiuolaikinio pasaulio įvykius. Tuo pačiu tai žmonės konformistai. Visas pastangas deda tam, kad neišsiskirtų iš kitų. Jie turi savo nuomonę, tačiau linkę pasilaikyti ją sau. Tai asmenybinis tipas, kuris vengia bet kokio rimto konflikto. Jo gyvenimo moto turėtų skambėti, kaip garsioji tokio pat garsaus katino frazė: „vaikai, gyvenkime draugiškai“! Tuo pačiu tai paprasti, tolerantiški žmonės, geri pašnekovai, pro jų ausis nepraslysta jokia sensacija, naujiena, įdomybė. Jie visada turi, ką pasakyti, gali palaikyti pokalbį, todėl, kad yra gerai informuoti apie visa tai, kas vyksta pasaulyje.
2. Biografijos/autobiografijos/atsiminimai. Skaitantys tokio žanro knygas žmonės stengiasi pažinti ir suprasti kitą. Jie visada mano, kad yra ko pasimokyti iš kitų. Tai asmenys, kurie gerbia autoritetus, kurie geba prisiminti, kurie geba perduoti ir saugoti tradicijas, kolektyvinę išmintį. Jie puikūs klausytojai. Tai žmonės, kurie puikiai atlieka gerbėjų vaidmenį. Tokios asmenybės turi vieną trūkumą – jie per menkai pasitiki savimi. Visada laukia, kad kiti pritartų. Laukia, kol į jų užduotus klausimus atsakys kas nors kitas. Tai žmonės, kurie nesiims iniciatyvos. Jie visada bus tie, kurie jus praleis pirma savęs. Jei norite, kad jie jumis pasitikėtų, tuomet mokydami, aiškindami, parodydami visuomet pridėkite: „taip sakė, taip mokė, taip darė…įžymusis…“ Tai tobuli – asmenybių kolekcionieriai.
3. Vaikiškos knygos. Psichologai teigia, kad šio pobūdžio knygas dažniausiai skaito tie, kurie turi vaikų, kurie ketina susilaukti vaikų, tie, kurie dirba su vaikais. Jei nutiko taip, kad jūs nesate nei vienas, nei antras, nei trečias, tuomet jūs esate tas žmogus, kuris kalbatės su savo vidiniu vaiku. Tai nuoširdūs, linksmi, atlaidūs, geraširdiški, atlapaširdžiai, atviri žmonės. Teigiama, kad šis asmenybės tipas – kiekvienos asmenybės siekiamybė. Tai žmonės, kurie pasaulį mato, kaip gėrį, stebuklą, paslaptį, žaidimų kambarį. Tai žmonės, kurie turi patį aukščiausią laimės koeficientą. Jie yra tie, kurie nesuka sau galvos dėl to, ką pasakys kiti. Tai yra tie, kurie dažniausia realizuoja save, atranda save ir leidžia sau nedovanotiną prabangą būti savimi.
4. Klasikinė literatūra. Tai žmonės, kurie nekenčia paviršutiniškumo, jie niekada neišsisukinėja, neieško lengvesnio kelio. Tai žmonės – skruzdės. Jie ne tik dirba, jie labai gerai dirba. Kartu šios asmenybės visada siekia tobulumo. Kaip ir visi, taip ir jie turi vieną trūkumą – jie pernelyg rimti. Tokie asmenys prioritetą teikia: normoms, taisyklėms, etiketui. Jie – formalūs ir oficialūs. Tokie žmonės nesugeba atsipalaiduoti. Patikėkite nėra nieko, na beveik nieko, ko jie negalėtų įveikti. Jie iš karto atpažįsta tikrą talentą. Pasaulį jie suvokia, kaip vietą, kurioje gyvena dvi žmonių rūšys: „rašytojai“ (kūrėjai, talentai, asmenybės iš didžiųjų raidžių) ir „grafomanai“ (menkas rašytojas, netalentingas asmuo, asmuo, kuris „sėdi ne savo rogėse“). Reikėtų paminėti, kad šiam tipui priklausantys asmenys nėra linkę keistis, jie sunkiai priima naujoves, skausmingai išgyvena pokyčius. Tai – tradicijų sergėtojai ir puoselėtojai. Jiems nepriimtina įvairovė. Jų gyvenime egzistuoja tik dviejų spalvų kombinacija – juodos ir baltos.
5. Knygos apie kulinariją, sodininkystę, daržininkystę, gyvūnus, žūklę, meistravimą ir pan. Šias knygas reikėtų sakyti ne skaito, o varto, dar tiksliau pasakytume, jei pasakytume, kad vartoja tie asmenys, kurie džiaugiasi gyvenimu ir iš jo paima viską, ką juslėmis gali paimti, jie vartoja gyvenimą. Jei turi knygą namuose, tai tik dėl to, kad ji duoda apčiuopiamą naudą, tarsi karvė duodanti pieno. Jie neskaito, jie įgyvendina, atlieka ir pan. Psichologai teigia: „jei norite sužinoti, kur galėtumėte, ką nors skanaus sukirsti, pigiau apsipirkti, kaip galėtumėte palepinti savo kūną, kaip galėtumėte pagerinti savo buitį, tuomet primygtinai rekomenduojame „klauskite tų savamokslių profesionalų“. Tai – žmonės pragmatikai. Gražu tai, kas praktiška. Vertinga tai, kas naudinga. Namuose nėra nei vieno ir nieko, kas neduoda apčiuopiamos ir regimos naudos. Jų namuose ir knygos dirba.
6. Knygos apie sveikatą. Tokio pobūdžio literatūrą skaito arba tie, kurie dirba šioje srityje, arba asmenys, kurie linkę rūpintis savimi ir kitais. Jie nelaukia, kad jais kas nors pasirūpintų. Jie imasi iniciatyvos pirmieji. Šio tipo asmenims svarbus saugumas, jie globėjiški, kartais tai gali būti asmenys, kurie turi tam tikrų fobijų, pavyzdžiui, panišką ligos arba mirties baimę. Kad ir kaip ten būtų, bet šie asmenys yra veiklūs, iniciatyvūs, globėjiški, mąstantys apie tai, kas bus po jų. Jiems nebūdingas mąstymas „po manęs nors ir tvanas“. Jų dėka „mūsų sergantis pasaulis“ ligi šiolei sėkmingai išsilaižydavo savo žaizdas. Jie tiki, kaip ir garsūs romėnai, kad tikėjo, jog „sveikame kūne – sveika siela“, tik suvokdami tai gerokai plačiau.
7. Knygos apie verslą, ekonomiką, finansus, politiką. Atleiskite, bet profesionalai nedrąsiai sako, kad jie yra tie, apie kuriuos sakoma: „už pinigus gatavas tėvą motiną parduoti“. Tai žmonės, kurie ieško kažko, kas juos uždegtų ir nuolat palaikytų kovos, konkurencijos, pergalės, žodžiu, lyderio dvasią. Tai chrestomatinis siekiančio karjeros ir norinčio praturtėti žmogaus tipas. Prioritetas – darbas. Darbo tikslas – gerovė. Tai žmonės, kurie siekia tapti, o ir yra vadovai. Jų gyvenimas, tarsi nuolatinės lenktynės. Toks žmogus gyvena vadovaudamasis principais: „jei ne aš, tuomet mane“, „jei aš to nedarysiu, tai vis tiek kas nors tai darys“. Kituose mato konkurentus, bet ne partnerius. Jie patvirtina seną posakį, kad kiekvienas vaikas siekia nužudyti savo tėvą, o kiekvienas mokinys savo mokytoją. Jų gyvenimas pilnas įtampos, streso, nerimo, agresijos, troškimų, lūkesčių ir, žinoma, lūžių. Netikėkite jais tuomet, kuomet pasakoja apie tai, kad yra neapsakomai laimingi ir sėkmingi, jie nuoširdūs, bet melagiai. Tai tik dar viena jų „karinė strategija“. Šie žmonės nesijaučia saugūs, niekuo nepasitiki, turiu FB 1000 žmonių, kurie norėtų su jais draugauti ir „vaidina draugo vaidmenį“, tačiau jie būtų išties lamingi, jei šiame būryje būtų bent vienas apytikris draugas. Darbas, šeima – jų kovos laukas.
8. Pasakos, mitai, legendos, išgalvotos istorijos ir pan. Tokio pobūdžio knygas mielai skaito svajotojai, tie kurie turi lakią fantaziją, itin kūrybingi žmonės. Paprastai skaitydami knygas jie ieško įkvėpimo, jų beribės vaizduotės patvirtinimo, palaikymo, supratimo. Knyga – jų draugas, o kartais vienintelis draugas. Tai išskirtinės, originalios asmenybės. Jie siekia išsiskirti iš kitų, protestuoti prieš tokį pasaulį, koks jis yra, stengiasi įrodyti, kad gali būti kitaip. Jie nesijaučia saugūs realybėje, todėl pirmai progai pasitaikius stengiasi sprukti į tą nuostabiąją „Niekados šalį“. Ach tie liūdnieji riteriai, keistuoliai ir svajokliai manantys, kad gimė nevykusiu laiku, netinkamoje vietoje, šalia netinkamų žmonių.
9. Fantastinė literatūra. Fantastikos mylėtojai dažniausiai yra tie, kurie ieško atsakymų į kitokius klausimus negu tie, kurie paprastai keliami. Tai mokslininko, atradėjo, pionieriaus tipas. Jie ieško naujų idėjų, pasaulio tvarkos modelių, žmonijos ateities hipotezių ir taip toliau. Tai žmonės, kurie bando kurti, modeliuoti. Paprastai šie asmenys mėgaujasi gamtos mokslais, matematikos, logikos ir filosofijos mokslais.
10. Poezija. Šie žmonės myli grožį, visame kame mato grožį. Geba iš pilkos kasdienybės sukurti kažką nepaprasto. Viskas, prie ko liečias jų rankos virsta meno kūriniais. Į pasaulį žiūri „užsidėję rožinius akinius“. Šių žmonių namuose ir tvoros žydi.
11. Meilės romanai. Jie – „užkietėję romantikai“. Dažniausiai tai infantilūs asmenys. Ieško tobulos antrosios pusės, laukia princo ant balto žirgo, tiki pelenės istorija, netikėta sėkme, dažnai „bando laimėti milijoną“. Tai žmonės, kurie kalba ir įsivaizduoja, bet nesugeba duoti kitiems to, ko patys iš jų tikisi. Jie nepriima realybės, tiesos. Pagrindinė problemos įveika – pabėgimas. Tai žmonės, kuriems sunku sukurti ilgalaikius santykius arba tai žmonės, kurie nebūna iki gali patenkinti tuo, ką turi. Jie itin jautrūs, švelnūs, labai pažeidžiami. Jei jie būtų vazos, tuomet ant jų tikrai kabotų užrašas: „Neliesti rankomis – suduš“. Vietoj to, kad sukurtų tai, apie ką svajoja, jie laukia stebuklo ir tiki, kad šį sunkų darbą už juos nudirbs kažkas kitas. Kartais tai yra tie žmonės, kurie nėra gavę pakankamai meilės, kurie patyrė smurtą, kuriems trūko dėmesio ir pan.
12. Knygos apie keliones. Šie žmonės mėgsta nuotykius, iššūkius. Tai labai aktyvus asmenybės tipas. Jis ramus, jei keliauja, tačiau nerimauja, kuomet pasiekia kelionės tikslą. Jų varomoji knyga – nuolatinis judėjimas. Šis posakis apie juos: „geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Kartu tai žmonės, kurie turi stipriai išreikštą laisvės troškimą. Kelionės šį laisvės pojūtį jiems ir padeda išgyventi.
13. Religinio/dvasinio pobūdžio knygos. Tai žmonės, kurių tikslas – tinkamai ir prasmingai nugyventi gyvenimą. Jiems vidus visada svarbiau už išorę. Taip pat jų tikslas – asmeninių gelmių pažinimas, vidinė taika ir ramybė. Gyvenimo varomoji jėga – vertybės. Gyvenimas – paslaptis. Kur kas lengviau išgyvena gyvenimo sunkumus, netektis, problemas ir pan. Šio pobūdžio knygos kalba apie jų religingumą, religines pažiūras, jų santykį su pasauliu, gyvenimo modelį. Šie asmenys – jautrūs, empatiški, turi stipriai išreikštą intuiciją. Svarbiau už visų kitų poreikių patenkinimą – savirealizacijos poreikio patenkinimas. Jie suvokia, kad gyvenimas – mokykla, egzaminas, kurį privalo išlaikyti. Visame kame mato priežastingumą, vadovaujasi priežasties ir pasekmės teorija.
Ką manote? Dar galima pratęsti?! Žinoma, tačiau tam reikėtų visko daug daugiau. Taigi, ar esate patenkinti tuo, ką apie jus sako jūsų skaitomos knygos? Nesutinkate? Nesate patenkinti? Gal tuomet vertėtų su kuo nors pasikeisti knygomis ir savo lentynas prikimšti naujo žanro skaitiniais? Ar tai padėtų? Tikrai taip, jei tik jas paimtumėte, skaitytumėte ir stengtumėtės suprasti tai, ką jos kalba. Galiausiai visa tai, kas patenka į mus, vieną dieną pradeda mumyse gyventi savarankišką gyvenimą ir formuoti mus. Tai būtų tikra asmenybinių pokyčių revoliucija, jei gebėtume laiku atnaujinti savo knygų lentynas. Knyga – „anoniminė ir pasyvi prievartos ir auklėjimo forma“. Paprastai nesipriešiname tam, ką su mumis išdarinėja tos „tylios kiaulės, kurios knisa labai gilias šaknis“ mūsų vidinėse žemėse. Tai tarsi psichologo M. Eriksono elgesio korekcijos teorija, kuri teigia, kad jei nori pakeisti žmogaus elgesį, tuomet turi jį keisti taip, kad žmogus galvotų, jog viską padarė pats ir tai yra tik jo vieno nuopelnas. Niekas geriau už knygą to itin sunkaus darbo „su žmogumi“ dirbti nemoka. Matyt, iš knygų vertėtų kai ko pasimokyti. Pasirodo, kad jos daug geresnės psichologės už daugelį iš mūsų.
Žinoma, galima sakyti, kad „tai jauno žaliūko niekam tikusi teorija arba, tiesiog, iš didelio rašto išėjo iš krašto“. Jei kiekvienos knygos „liežuvėlis būtų, kaip Nemunėlis“, tai vieną dieną mūsų namuose šaukštai kalbėtų, šakutės žydėtų, apatiniai romansus dainuotų. Juk tuomet viską turėtumėte paslėpti, kad kas kokio „tipo“ mums tyčia ar netyčia nediagnozuotų, o knygas greičiausiai reikėtų sudeginti, kad šios mūsų neišduotų. Štai čia, mokslingieji pasakoriai pažiūrėtų į mus ir burbtelėtų, kad mes be abejo – teisūs. O juk liaudis gerai sako, kad „nereikia skalbti apatinių viešai“, nes jie ir be mūsų paaiškinimo raiškiai ir garsiai žodžius taria. Taigi, galime, tiesiog, paklausyti, o manyti taip, kaip mums labiau patinka, tačiau juk ta pati liaudis vėlgi burbtels „kiekviename mele yra dalis tiesos“, o tas melas, kuriame yra dalis tiesos, turėtų būti kiekvienam iš mūsų, matyt, pats baisiausias melas.
Sėkmės atskiriant melą nuo tiesos! Saugokitės „ilganosių svečių“. Jei manote, kad nenorite būti, tarsi atversta knyga, tuomet laikykite, tokius svečius atokiai nuo savo knygų lentynų, na nebent jie būtų kaip tik tie, apie kuriuos sakoma „žiūri į knygą, bet mato špygą“.
Parengė:
Aušra Benikienė
www.galvocius.lt