Pliusų savyje neradau nei vieno…

0 (0)

Klausimas:

Rašau jau iš 3 karto ir vis galvoju ar verta. Realiai pagalba man reikalinga kaip oras, todėl, nes vis dažniau keliu sau klausimą, ar yra prasmė gyventi?

Gal geriau būtų tiesiog išnykt, ir niekam nebetrugdyti. Esu susipainiojusi, nebematau prasmės rytojuje, užmiegu su mintim, kad būtų malonu nebepabusti. Neturiu noro gyventi, judėt į priekį, mokytis, tobulėti. Rutina smaugia, dienas pratūnau prie interneto, nieko naudingo iš to negaudama. Neturiu tikrų draugų, kuriems rūpėtų ar aš šiandien laiminga. O laiminga jau nebuvau senai, net neatmenu, kada nuoširdžiai juokiausi. Esu tinginė, pykstu netgi tada kada manęs prašo padėti buityje, jaučiuosi išnaudojama. Iš aplinkos noriu daug, o pati neduodu nieko teigiamo. Esu niekam tikusi, nevykėlė… Nieko nesugebu, prie ko prisiliečiu, dūžta ir genda. Labai didelę įtaka tam turi mano tėvas kuris manau manęs nekenčia ir kasdien man kartoja kaip gyvenime man bus sunku, ir kaip aš kentėsiu. Tikiu juo, nes esu apleidusi save ir smarkiai leidžiuosi žemyn… Neturiu geros emocijos, jos neskleidžiu ir nepasiimu iš aplinkos. Kartą galvojau apie savo minusus ir pliusus, su minusais taip ir nebaigiau, o pliusų savyje neradau nei vieno… Norėčiau tiesiog pasikabinti ant virvės, bet žinau, kad tai ne išeitis, o ir drąsos tam trūksta… Jei tik atrasčiau prasmę, priežastį, motyvaciją… Dėl kurios galėčiau padaryti kažką kas priverstų mane pozityviau į viską žiūrėti… Nes kol kas visame kame įžvelgiu tik blogį.. Nekenčiu savęs.
Luka (Vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Luka.
Džiaugiuosi, kad parašei, tai parodo, jog nori keistis ir ieškai išeičių. Laišką pradedi nuo to, kad užtikrintai pasakai, jog pagalba tau reikalinga. Tai, kad tą pripažįsti, jau yra pirmas žingsnis padėti sau pačiai. Laiške išlieji daug neigiamų emocijų, tokių, kaip noro gyventi nebuvimas, laimės nejautimas, pyktis ant savęs, jausmas, kad esi nevykėlė, drąsos trūkumas. Mini, kad turi daug minusų, tačiau pliuso savyje neradai nei vieno. Laišką užbaigi žodžiais “Nekenčiu savęs”. Galiu tik įsivaizduoti kaip sunku keltis ryte, kai tokios mintys sukasi galvoje, ir visi tie neigiami jausmai lydi diena iš dienos.

Rašai, kad tavo būsenai įtakos turi tėvas, kuris tavęs nekenčia, ir kartoja kaip gyvenime tau bus sunku. Iš ko tu sprendi, kad jis tavęs nekenčia?

Kas mane suneramino tai, kad toliau tu rašai “Tikiu juo…” Laiške , iš tiesų, daug negatyvizmo, bet manau, kad jo tiek dėl to, kad pozityvius dalykus tu ignoruoji. Ar taip gali būti?

Pabandyk susikaupti ir prisiminti vieną, tik vieną pozityvų dalyką apie save ir savo gyvenimą. Neskubėk sakyti, kad tokio nėra, tiesiog susikaupk ir gerai pagalvok.

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už tai, kokį gyvenimą susikuria. Rašai, kad neturi draugų, kuriems rūpėtum. Ar norėtum būti draugė žmogaus šitaip savęs nemylinčio? Rašai, kad esi niekam tikusi nevykėlė, kuri sugriauna viską prie ko prisiliečia. Drįstu nesutikti. Nežinau kodėl, tačiau dėl kažkokių priežasčių save labai stipriai menkini ir nuvertini, galbūt, tai dėl tavo tėvo elgesio su tavimi. Tačiau net ir šioje situacijoje tu nesi bejėgė. Tu renkiesi ar tikėti savo tėvu, ar ne. Kas trukdo pasakyti “Tu neteisus” ? Kas trukdo pasakyti “Aš galiu. Aš noriu. Man pasiseks”? Kas trukdo lipti aukštyn?

Sutinku, kad ilgai būnant neigiamoje aplinkoje patys tampame negatyvus, gal tuomet, reikia pakeisti aplinką? Jeigu aplinkos neišeina pakeisti, ką dar gali padaryti, kad pradėtum į viską žvelgti pozityviau?

Rašai, kad trūksta motyvacijos. Tačiau motyvacija iš niekur neatsiranda. Motyvacija prasideda tada, kai išsikeli sau tikslą, vertą pastangų. Ko siektum, jei nebijotum, kad nepasiseks? Neskubėk, pagalvok, prisimink, kas tau teikia džiaugsmą, kas tave daro laimingą. Neabejoju, kad tokių dalykų yra. Tik tu turi neabejoti,kad tu esi verta tų gerų dalykų, nes jei abejosi – nieko nebus. Turi tikėti savimi, ypatingai tada, kai niekas kitas netiki.

Vien tai, kad kalbi apie nenorą mokytis, tobulėti, man tik parodo, kad toks noras kažkada buvo, ir tikiu, kad jis tebėra. Nepasiduok, Luka. Žinau, kad sunku kovoti ir kur kas lengviau yra sėdėti prie interneto nieko neveikiant, bet, kaip ir pati sakai, iš to jokios naudos.

Kartais iš sąstingio padeda išbristi maži tikslai, pavyzdžiui kasdien išsikelti po vieną tikslą, t.y. šiandien susitvarkysiu spintą, rytoj – išsisiurbsiu kambarį, poryt – nusilakuosiu nagus patinkančia spalva ir nusišypsosiu pati sau.

Luka, linkiu stiprybės kovojant su sąstingiu, nuoboduliu ir beprasmiškumu. Tikiu, kad tu stipresnė.

Psichologė Ieva Nedzveckaitė