Pogimdyminė depresija

Vaiko atėjimas į pasaulį yra džiugus gyvenimo įvykis. Tačiau ne visada moters savijauta gimus vaikui yra gera. Po gimdymo, dauguma moterų jaučia nuovargį, nerimą, dirglumą, nuotaikų kaitą, išsekimą. Tokią būseną galima laikyti normalia jei ji trunka ne ilgiau kaip 10 dienų.

Apie pusė moterų, pagimdžiusių vaiką, patiria nuotaikų pokyčius, kurie praeina savaime. Vidutiniškai 10-20% moterų pogimdyminiu laikotarpiu, kuris trunka iki šešių mėnesių ar net metus, patiria kliniškai išreikštą depresiją (Kim et al. 2008).

Nuotaikos sutrikimai neigiamai veikia fizinį, psichinį ir socialinį moters gyvenimą, kaip ir gebėjimą pasipriešinti stresusi, kontroliuoti savo emocijas ir elgesį (Beck et al. , 2006; Horowitz et al., 2005; Tychey et al., 2007). Taip pat minėti sutrikimai neigiamai veikia naujagimį ir moters šeimą.

Pogimdyminės depresijos priežastys aiškinamos įvairiai. Manoma, kad depresiją gali sukelti hormoniniai pokyčiai susiję su gimdymo procesu (Hendric, Altshuler, 1999), kurio metu staigiai (27-48 val. po gimdymo) sumažėja estrogeno ir progesterono lygis.

Daugelis tyrimų rodo, kad vienas iš pagrindinių rizikos veiksnių yra tas, jei moteris jau anksčiau yra sirgusi depresija (Dalfen, 2009; Horowitz et al., 2005; Jardi et al., 2006). Sunkesnėms pogimdyminės depresijos formoms taip pat įtakos turi ankstesnis motinos alkoholio vartojimas, rūkymas (Brockington, 1996), taip pat socialinės paramos prižiūrint vaiką stoka (Field ir kt. 1988).

Kai kurie mokslininkai teigia, kad moterys, susilaukusios pirmo vaiko, gali būti depresiškesnės už tas, kurios jau turi vaikų, nes nauja situacija reikalauja daugiau pastangų ir energijos prisitaikymui (S. S. K. Leung ir kt., 2005).

Kiti tyrimai rodo priešingus rezultatus, kad kuo daugiau vaikų šeimoje, tuo didesnė pogimdyminės depresijos tikimybė, nes didelio vaikų skaičiaus priežiūra, miego stoka, kasdienio šeimos ritmo sutrikdymas reikalauja daugiau moters pastangų, dvasinių ir materialinių išteklių (Forman at al., 2000).

Depresinę būseną gali pasunkinti tokie negatyvūs emociniai faktoriai kaip neplanuotas nėštumas, priešlaikinis gimdymas, laisvės apribojimas, nerimas dėl išvaizdos, nepakankamas artimųjų dėmesys ir parama (C. T. Beck, 2001).

Depresiją skatinantis veiksnys gali būti ir tai, kad iki gimdymo būsimoji mama buvo apsupta dėmesiu, siekiant patenkinti visus jos poreikius, o gimus vaikui visas dėmesys staiga nukrypo nuo motinos į naujagimį ir jo poreikių tenkinimą (Bjorklund, Blasi, 2012).

Siekiant išsiaiškinti, kokie demografiniai, socialiniai, psichologiniai ir sveikatos veiksniai prognozuoja depresiškumą Lietuvoje buvo atliktas tyrimas. Paaiškėjo, kad mažesnis išsilavinimas, gyvenimas nesusituokus, neplanuotas nėštumas didina depresijos pasireiškimo riziką (R. Jusienė, O. Zamalijeva, R. Breidokienė, D. Čekuolienė, E. Markūnienė, G. Širvinskienė, N. Žemaitienė, 2009-2010).

Didesnė socialinė parama mažina depresijos simptomus po gimdymo (Howell at al., 2006).

Kuo teigiamiau moteris vertina santykius su partneriu, tuo yra mažesnė depresijos rizika pagimdžius kūdikį (Lietuvos psichologų kongreso konferencijos „Psichologija pokyčių laikotarpiu“ medžiaga, 2011).

Kadangi motinos depresija gali sukelti ilgalaikes negatyvias pasekmes vaiko vystymuisi, šeimos gyvenimui, jos asmeninei raidai, motina patirianti pogimdyminę depresija, turėtų kreiptis medicininės pagalbos.

Parengta pagal:
Rita žukauskienė (2012). Raidos psichologija: integruotas požiūris. Vilnius: Margi Raštai. 156-157 p.