Prarastos smegenys arba Lifespring ir kitos sektos

0 (0)

Nuo du tūkstančiai pirmų metų, po universiteto baigimo, žurnalistas iš Londono Peteris Pomerantsevas didžiąją laiko dalį praleidžia Rusijoje. Nors pats jis yra britas, tačiau ši šalis jam yra labai įdomi, mat tai jo tėvų gimtinė, kurie dar tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtaisiais metais, kaip politiniai pabėgėliai, emigravo iš Sovietų Sąjungos į Angliją. Eilę metų Peteris dirbo Rusijos televizijoje, kūrė laidas, dokumentinius filmus ir dalyvavo įvairiausiuose projektuose.

Pirmoji jo darbovietė buvo TNT kanalas. Ne visos tirtos istorijos bei atrasti faktai, dėl savo nepatogios tiesos politikų cenzūrai, pateko į ekranus. Dalis neskelbtos medžiagos atsiminimų forma sugulė į neseniai pasirodžiusią knygą „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma: nuotykiai naujojoje Rusijoje“.

Vienas iš tokių Peterio žurnalistinių tyrimų sukosi apie rusų supermodelio Ruslanos Koršunovos mirtį. Aštuoniolikos metų ji tapo Ninos Riči „magiškų, užburiančių“ kvepalų veidu. Tai pakeitė merginos gyvenimą ir nunešė į sėkmę lyg reaktyvinis lėktuvas. Madų pasaulyje ją praminė „rusų Rapuncele“.

Supermodelio istorija

Ruslana mirė likus dviem dienoms iki dvidešimt pirmo gimtadienio. Supermodelis iššoko per savo buto devintame aukšte langą, Manhatane. Istorija tuoj pat apaugo spėlionėmis ir gandais. Vakarą prieš mirtį Ruslana praleido su Chanel firmos modeliu Vlada Ruslakova, kuri tvirtina, kad draugės elgesyje ji nepastebėjo nieko neįprasta. Ji buvo labai miela, sąžininga ir protinga mergina. „Ji buvo kaip vaikas“, – sako Vlada.

Wikipedia: foto © David Wentworth

– Ji negalėjo nusižudyti, – tvirtina draugė ir Valentina, Ruslanos mama. Tą patį teigia ir kiti pažįstami žmonės.
– Ji buvo emociškai stabiliausia manekenė. Pati ramiausia. Geriausiai išsilavinusi. Nepanašu, kad galėjo nusižudyti. Man tai netelpa galvoje. – Apibendrina Tatjana Čerednikova, supermodelį atradusi agentė.

Kraujo tyrimo rezultatai parodė, jog nebuvo jokių narkotikų ar kitokių svaigalų požymių. Tiriant Ruslanos atvejį ateina žinia, jog nusižudė dar viena manekenė, kuri buvo Ruslanos draugė. Anastasija Drozdova taip pat iššoko iš daugiaaukščio pastato.

Netrukus paaiškėja, kad abi merginos lankė tas pačias Pasaulio rožės „psichologines treniruotes“ , kaip pačios jas vadino. Lankantieji šias treniruotes privalo pasirašyti sutartį, kurioje įsipareigoja niekam nieko nepasakoti apie tai, kas vyksta slaptuose užsiėmimuose. Anastasija sakė, kad tie kursai ją pakeis, kad ji taps tobula ir galės padaryti bet ką, jei tik juos baigs. Užsiėmimai kainuoja tūkstančius rublių ir yra gana brangūs.

„Asmenybės tobulinimo treniruotės“ – taip savo užsiėmimus apibūdina Pasaulio rožė. Jų puslapyje rašoma: „Mūsų seminarai išmokys jus, kaip surasti savo tikrąjį „aš“, pasiekti savo tikslus ir materialinę gerovę.“ Taip pat pridėta laimingų, besišypsančių žmonių nuotraukų. Puslapyje skelbiama, kad mokymai vedami ir korporacijose.

Peteris pakalbina Aleksą, slaptą reporterį, apsimetus eiliniu smalsautoju apsilankyti Rožės užsiėmimuose.

Sceną apšviečia ryški šviesa, o į ją išeina „gyvenimo mokytojas“. Už ausies mikrofonas, kostiumas, kaklaraištis. Jis kalba greitai, labai greitai Rusijos provincijos kalba, su gramatinėmis klaidomis, keistu akcentu. Pasakoja kažkokias savo sunkaus gyvenimo istorijas, mama buvo siuvėja, tada braižo grafikus, sudėtingas figūras ir strėles. Mėgini suprasti visas tas sudėtingas schemas ir kažkuriuo metu pasimeti. Kuo protingesnis ir budresnis esi, tuo labiau susitelki į tai, ką jis sako ir piešia, bet kadangi niekaip negali iki galo to suprasti, vėl sutrinki. Tokia ir yra įvado esmė.

Vėliau visi atsistoja ir ima kartu skanduoti „Treniruočių įstatus“:

• Niekam nepasakosiu, kas čia vyksta.
• Nevėluosiu.
• Nedarysiu jokių įrašų.
• Kol vyks mokymai, nevartosiu alkoholio.

Liepiama atsistoti rūkoriams. Iš keturiasdešimties atsistoja septyni. Jie negali sėstis ir lieka stovėti, kol galiausiai pasižada nerūkyti, tada gali atsisėsti.

Po pietų pertraukos pasigirsta siūlymas:
– Kuris iš jūsų pakankamai stiprus papasakoti savo tamsiausią paslaptį? – klausia mokytojas. Jis atrodo švelnus ir rūpestingas. Jis primena, kad visi grupės nariai pažadėjo tylėti apie tai, kas čia vyksta ir skatina žmones atsiverti. Kažkas papasakoja kaip jį paliko mergina. Atsistoja moteris ir kalba kaip ji vaikystėje buvo ne kartą išprievartauta. Ji nesusilaiko ir ima verkti, vienas iš savanorių ją apkabina. Savo paslaptį moteris pasakoja pirmą kartą gyvenime. Kažkas prisimena savo skaudžiausias istorijas. Daug kas verkia.

Mokytojas ima visus kaltinti ir teigia, kad visi šie įvykiai yra jų pačių kaltė. Jūs visi pilni savigailos, esate aukos. Dabar susiskirstykite poromis ir pasakokite vienas kitam blogiausius prisiminimus, bet taip, lyg prisiimtumėte atsakomybę už juos. Kalbėkite taip, lyg būtumėte savo gyvenimo kūrėjas, o ne auka. Tai tęsiasi daugybę valandų. Kol blogiausias savo gyvenimo akimirkas papasakoji iš kūrėjo pozicijų, iš to, kuris padarė, kad tai atsitiktų, imi kitaip jaustis; jautiesi lengvesnis, galingesnis.

Mokytojas nupiešia daugiau diagramų – strėlių, kurios rodo, kaip tu eini viena kryptimi, o tavo bendradarbiai ir namiškiai – kita. Štai dėl ko po mokymų jie gali tavęs nesuprasti. Jūs keičiatės: jie mylėjo jus tokį, koks buvote, o dabar jūs augate. Tai jiems tikras išbandymas: tik tie, kurie iš tiesų jus myli, susidoros su šia užduotimi ir pamils jus kitokį. O apie tuos kurie jūsų nepriims, reikės savęs paklausti: ar nereikėtų tų santykių nutraukti?

Žmonės prašomi sustoti į dvi eiles vienas prieš kitą. Paskui reikia žiūrėti į priešais stovinčio akis. Žiūri vieną, dvi, tris, keturias minutes ar ilgiau. Nesmagu žiūrėti į akis žmogui, kurio nepažįsti. Pasijunti taip, lyg pirmą kartą iš tikrųjų žiūrėtum žmogui į akis. Tada paprašoma žengti žingsnį į dešinę ir žiūrėti į kito žmogaus akis. Įsivaizduokite, kad tai jūsų motina, – sako gyvenimo mokytojas. – Prisiminkite, kaip ji jus augino, kai buvote maži. Kaip ji jautėsi, kai jūs buvote jos įsčiose, kaip žvelgė į jus, kai gulėjote lopšyje. – Visi sušvelnėja. – Dabar prisiminkite žmogaus, kurį praradote, akis. Mylimo žmogaus. Ženkite dar vieną žingsnį į dešinę ir pažvelkite į kito žmogaus akis. Įsivaizduokite, kad tai prarastas žmogus, ir prisiminkite visus dalykus, kurių nespėjote jam pasakyti. – Visi verkia. Savanoriai išnyra iš tamsos ir dalina popierines nosinaites. – Ženkite žingsnį atgal į kairę, pažvelkite į priešais stovinčio žmogaus akis ir akimirkai įsivaizduokite, kad grįžo prarastas žmogus. Dabar galite jį apkabinti. Tokią akimirką palūžta visi.

Guli ant grindų. Mokytojas liepia užsimerkti. Giliai kvėpuoti. Jo balsas tave veda per tankų mišką; miškas yra tavo gyvenimas, kuriame randi trobelę, trobelėje – kambarį, o tame kambaryje – visi žmonės, kurie tave nuvylė ir išdavė. Už jo yra kitas kambarys, kuriame visi žmonės, kuriuos tu nuvylei. Dabar tu laisvas bėgi per mišką, pasiryžęs pasikeisti ir gyventi šviesų, prasmingą gyvenimą. Eidamas namo jauti širdyje šilumą. Atrodo, kad viskas aplinkui, visas vakaras skendi ūkanose. Žmonės atrodo nuostabūs. Mokytojas davė užduotį: turi eiti per miestą ir apkabinti bent dešimt nepažįstamųjų. Ir tu tai darai.

Rožės interneto puslapio kamputyje, kur yra tokios nežymios ikonos, kurių net neateitų į galvą atidaryti, parašyta, kad Rožės treniruotės vyksta pagal tą patį principą kaip kažkada Jungtinėse Amerikos Valstijose grupėje Lifespring. Tačiau nėra paminėta, kad kai kurie buvę nariai padavė Lifespring organizaciją į teismą dėl sužalotos psichikos. Dėl tų bylų dalis organizacijos bankrutavo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtaisiais metais, nors netrukus atsirado naujos atšakos skirtingais pavadinimais. Rusijoje Lifespring madingas; mažai kas girdėjo apie organizacijos praeitį.

Rikas Rosas iš Naujojo Džersio, pasaulinis kultų ekspertas, komentuoja žurnalistinio tyrimo įvykius ir teigia, kad tos organizacijos niekuomet nekaltina savęs ir visuomet sako, kad tai aukos kaltė. Jie veikia kaip narkotikai ir jų sekėjai visuomet grįžta pas juos. Rimtų problemų kyla tada, kai kas nors sugalvoja palikti organizaciją. Treniruotės jau tapo jų gyvenimo dalimi – staiga atsiveria tuštuma. Dalis palūžta…

Trumpa sektų istorija postsovietinėje erdvėje

Pasaulio rožė tai tik viena iš daugelio sektų užplūdusių šalį, skęstant Sovietų Sąjungai. Peterio nuomone, impulsą joms per Ostankiną davė Kremlius. Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintais metais sovietų televizija ėmė transliuoti naują šou. Vietoj įprasto baleto ar kostiuminių dramų žiūrovai pamatė vyrą, atrodantį lyg tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų metų porno žvaigždė, su juodais plaukais ir dar juodesnėmis akimis. Jo balsas buvo labai gilus. Lėtai ir tvirtai jis liepė žiūrovams giliai kvėpuoti, atsipalaiduoti, vėl giliai kvėpuoti.

– Užsimerkite. Sutelkite mintis. Jos gali išgydyti vėžį, alkoholozmą ar bet kokią kitą ligą, – sakė jis.

Tai buvo Anatolijus Kašpirovskis. Jis buvo profesionalus hipnoterapeutas, kuris ruošdavo sovietų svarmenų kilnotojus olimpinėms žaidynėms. Jį pakvietė į sovietinę televiziją tam, kad šalis išliktu rami. Kai viskas ėjo velniop, reikėjo žmones laikyti prikaustytus prie televizijos.

Kašpirovskis prašė žiūrovų prieš televizorių pastatyti stiklinę vandens ir laidos pabaigoje pasakydavo, kad dabar „vanduo įkrautas gydančia energija“, persiduodančia per ekraną. Milijonai tikėjo.

Bet Kašpirovskis buvo tik pradžia. Dar buvo toks Grabovojus, kuris žadėjo prikelti iš numirusių čečėnų išpuolių aukas; Bronikovas, kuris teigė, kad rado būdą, kaip aklus priversti matyti naudojant vidinį regėjimą. „Sibiro komuna“, vadovaujama Visarijono, buvusio paštininko iš Krasnodaro, kuris įtikėjo, kad yra sugrįžęs Kristus. Kalnuose prie Mongolijos jis įkūrė koloniją „Aušros miesto buveinė“. Ji dar egzistuoja. Sektos nariai gyvena savo pačių statytuose nameliuose, maitinasi pačių užaugintu maistu, negeria alkoholio ir nevalgo mėsos. Dauguma Visarijono sekėjų yra bohemos atstovai, aktoriai, roko muzikantai, dailininkai. Jie išsilavinę, o dabar daugiausia skaito Visarijono darbus. Visarionas savaip perrašė Naująjį Testamentą, kuriame sujungė įvairias religijas (budizmą, krikščionybę, hinduizmą, judaizmą) į vieną bendrą pasakojimą.

Kas keletą metų Visarijonas paskelbdavo pasaulio pabaigą. Kai ji neateidavo, aiškindavo sekėjams, kad apokalipsė neįvyko dėl jų per mažų maldų ir pastangų. Niekas iš Aušros gyvenvietės dėl to nesiginčijo. Jiems tai patiko. Į Abakaną nuolat atvykdavo filmavimo grupės, kurios tik patvirtindavo jų svarbumą.

Zolotovo idėja buvo taip perdirbti kalbą, kad ji galėtų keisti sąmonę. Sovietų Sąjungoje jis buvo fizikas teoretikas ir dabar kalbėjo kažkokiu mokslo ir misticizmo mišiniu apie „svajonių materializaciją“ ir „realybės padalijimą į segmentus, per kuriuos galima keliauti“. Zolotovo „metodas“ buvo kurti eksperimentus, kuriuose jo sekėjai pereitų į naują sąmonės lygį. Vykdavo orgijos, kuriose seni, negražūs, jauni ir žavūs trindavosi vieni su kitais, bučiuodavosi ir glėbesčiuodavosi apimti bendrystės palaimos. Jie praleisdavo ištisas dienas bendraudami kriuksėjimu, kaukimu, miauksėjimu ir raugėjimu. Zolotovas visada sėdėdavo viduryje prakaituotų žmonių ir vadovaudavo chaosui.

– Nauja sąmonė galėjo rastis tik čia, – sakydavo Zolotovas, – šioje šalyje, kuri yra visų ideologijų kapinės. Ši idėja jungė visas postsovietines sektas: visos kančios, visi sukrėtimai, per kuriuos perėjo šalis, pavertė ją erdve, kurioje galėjo gimti naujas žmogus ir kitokia ateitis.

Pagal: Peter Pomerantsev (2015). Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Vilnius: Sofoklis. 187-237 psl.