Psichoterapeutas Julius Neverauskas: „Noras būti jaunatviškam bus visada, kol egzistuos žmonija“

Senėjimas buvo mažesnė problema pirmykščiais laikais iki antikos, nes žmonės paprastai mirdavo anksčiau, negu pasendavo. Nuo viduramžių, kai vis daugiau žmonių sulaukdavo senatvės, senėjimo tema sulaukė jau labai daug dėmesio. Tuo metu išpopuliarėjo alchemikų „paslaugos“, kurios turėjusios išspręsti dvi svarbias žmonių problemas – suteikti turto (paversti kitus metalus auksu) ir padaryti žmogų jauną bei nemirtingą (sukurti jaunystės eliksyrą). Kaip žinia, abu tikslai nebuvo įgyvendinti, tačiau svajonės liko… Senėjimą pateisinantis ir vilčių suteikiantis pokalbis su psichoterapeutu ir senėjimo prevencijos (anti-aging) medicinos entuziastu Juliumi Neverausku.

Gerb. Juliau, pradėkime nuo filosofinio klausimo: ar yra dalykų pasaulyje, kurie niekada nesensta? Kas tai?

Senėjimas tam tikra prasme yra keitimasis. O keičiasi šiame pasaulyje absoliučiai viskas, įskaitant pačią visatą ir visus fizinius objektus. Visi gyvi organizmai sensta ir miršta. Taip užtikrinamas pasaulio atsinaujinimas. Keičiasi net ir tokie atrodantys nesikeičiantys socialiniai reiškiniai kaip meilė, draugystė, santuoka ir kiti. Per keliolika ar keliasdešimt žmonių kartų jie įgyja daug naujų, kitokių bruožų, kai kurie iš jų pasikeičia iš esmės.

Kodėl šiandien yra aktualu kalbėti apie žmogaus senėjimą?

Šiuo metu vis didesnę visuomenės dalį sudaro pagyvenę ir senyvo amžiaus žmonės. Todėl senėjimo problema tampa vis aktualesnė dviem aspektais. Pirma: kaip lėčiau senti ir kuo ilgiau išsaugoti sveikatą, darbingumą bei gyvybingumą (tai nagrinėja senėjimo prevencijos (anti-aging) medicina), ir antra: kaip senyvame amžiuje tvarkytis su senėjimo ligomis ir problemomis (tai nagrinėja geriatrija). Geriatrinė medicina, geriatrinė psichologija ir kitos senyvų žmonių problemas sprendžiančios mokslo sritys kol kas šiuo metu dar populiaresnės už senėjimo prevencijos mediciną, tačiau ateitis priklauso pastarajai.

Kodėl svarbu domėtis senėjimo tema? Kaip gilinimasis į ją gali paveikti žmogų?

Domėtis savimi ir aplinka apskritai yra naudinga. Domėtis tuo, kas tave neišvengiamai palies, yra dar naudingiau. Jau ir šiuo metu yra vienas būdas išvengti senatvės (t. y. numirti anksčiau), tačiau vargu, ar jis bus kada nors labai populiarus. Todėl žmonės turbūt ieškos daugiau priimtinų metodų, kaip atitolinti šį reiškinį. Gilinimasis į daugelį kitų reiškinių (pavyzdžiui, domėjimasis savo sveikata) gali būti funkcionalus, kai mes domimės tam, kad daugiau žinotume ir geriau gyventume, ir liguistas, kai domėjimasis mums sukelia nerimą, baimę ir dar didesnį domėjimąsi, pablogindamas gyvenimo kokybę. Tai vadinama medicininiu terminu – hipochondrija ir šios sunkiai gydomos ligos geriau būtų išvengti.

Jūsų domėjimosi sritis (senėjimo prevencijos medicina) labiau liečia senėjimo priežastis ar pasekmes? Kokios jos?

Senėjimo prevencijos (anti-aging) medicina yra mokslas apie senėjimo priežastis ir būdus jį lėtinti ar ateityje net stabdyti. Tačiau yra svajonių išmokti senėjimą padaryti grįžtamuoju reiškiniu.

Nors apie senėjimo priežastis žinoma jau nemažai, tai dar nėra užbaigtas mokslas. Senstama dėl daugelio reiškinių: ląstelių nykimo, hormonų kiekio mažėjimo, energijos resursų sekimo, organizmo užsiteršimo gyvybinės veiklos produktais (savotiškomis „šiukšlėmis“), genetinio laikrodžio, užprogramuoto senėjimui, ir kt.

Geriatrija – mokslas apie senėjimo pasekmes (senų žmonių ligas) prasideda ten, kur baigiasi anti-aging medicina. Senėjimo pasekmes matome aplinkui: specifinės ligos, specifinė psichologija ir elgesys, negalia, mirtis.

Senėjimo problema, tema labiau rūpi vyrams ar moterims? Kaip manote, kas lemia tokį skirtumą, jeigu jis yra?

Moterys senėjimo ir senėjimo pasireiškimo reiškinių (ypač matomų veide ir kūne) stengiasi vengti labiau. Matyt, todėl, kad jų grožis ir jaunatviškumas yra socialine prasme didesnė vertybė negu vyrų. Visuomenė daugiau vertina vyrų jėgą, gebėjimą aprūpinti šeimą ir pan. Tačiau šiuo metu vis daugiau stipriosios lyties atstovų rūpinasi savo kūnu ir pradeda aktyviai stengtis lėtinti ar slėpti fizinio senėjimo pasireiškimo požymius. Mano nuomone, rūpinimasis savo sveikata, pastangos kuo ilgiau išlikti darbingam, sveikam, socialiai aktyviam, psichologiškai jaunatviškam rodo ir moters, ir vyro kultūros lygį ir yra labai gerbtinos.

Ar senėjimas yra fizinis reiškinys? Kodėl?

Senėjimas pasireiškia visose žmogaus gyvenimo sferose. Sensta fizinis kūnas, senėjimas pasireiškia psichologiškai (žmogus vis sunkiau priima naujoves, tampa ne toks kūrybingas, blogėja dėmesys, atmintis ir kognityvinės funkcijos) bei socialiai (mažėja žmogaus motyvacija veikti ir socialinis aktyvumas, noras ir gebėjimas produktyviai bendrauti). Laimei, skirtingiems asmenims tai pasireiškia labai skirtingu laiku ir šiuo metu vis daugiau žmonių net gilioje senatvėje išsaugo psichologinį ir socialinį jaunatviškumą.

Kaip iš tikrųjų mediciniškai, bet ,,žmonių kalba“ vyksta senėjimo procesas? Ką galima vadinti senėjimu?

Senėjimas prasideda nuo lytinio subrendimo, t. y. nuo 14–18 žmogaus gyvenimo metų, o nuo 45–55 metų jis daugeliui žmonių vyksta gana sparčiai. Keičiasi hormoninė organizmo pusiausvyra, atsiranda organų funkcijos sutrikimų, mažėja raumenų jėga, silpnėja kaulai, daugėja nenormalių ląstelių dauginimosi atvejų (onkologinių procesų), dėl aterosklerozės blogėja smegenų ir kitų svarbių organų aprūpinimas krauju ir deguonimi. Tai kiekvienam asmeniui vyksta skirtingai ir skirtingu tempu. Laimei, smegenų veiklos rezultatai gali net gerėti, nes žmonės išmoksta geriau panaudoti savo esamus resursus. J. W. Goethe vieną iš svarbiausių savo kūrinių – „Faustą“ – užbaigė, rodos, būdamas 81 metų, o šešiasdešimtmečio jo bijojo daugelis mamų, kad šis nesuviliotų jų jaunų dukrų.

Kokia yra senėjimo pradžia? Galbūt egzistuoja tam tikri senėjimo lygiai? Kuo jie ypatingi?

Senti žmogus pradeda nuo subrendimo ir senėjimas vyksta tam tikrais etapais. Maždaug nuo 18 iki 40 metų būna žmogaus pajėgumo viršūnė, vadinamoji branda, kai senėjimo procesas, galima sakyti, nepastebimas. Vėliau, maždaug iki 60 metų, žmogus sensta jau greičiau, bet dauguma žmonių išlieka labai darbingi ir kūrybingi. O nuo 60–65 metų vieni greičiau, kiti lėčiau pradedame senti palyginti greitai ir tai jau atsispindi daugelio žmonių išorėje bei sveikatoje. Nors būna išimčių, maždaug nuo 80–85 metų senėjimo procesas pradeda progresuoti jau ne metais, bet mėnesiais, užsibaigdamas žmogaus mirtimi.

Kada žmogus yra senas?

Mano nuomone, senas žmogus yra toks, kuris galvoja, jaučiasi ir elgiasi taip, kaip senas žmogus. Esu sutikęs nemažai „senių“, kuriems tik 30 ar 40 metų. Ir, priešingai, kasdien matau žmonių, kurie būdami apie arba per 70 metų stebina daug jaunesnius savo energija, proto guvumu ir jaunatviškumu.

Kaip traktuojate žmogaus amžinos jaunystės troškimą?

Matyt, tai yra natūralios atrankos pasekmė. Rūšys, kurios nenori išgyventi ir kurios nėra gyvybingos, evoliucijos eigoje turėjo paprasčiausiai išnykti. Noras būti jaunatviškam, o tai reiškia stipriam, sveikam, patraukliam yra būtinas išlikti, todėl jis bus visada, kol egzistuos žmonija, o jeigu jis išnyktų ar susilpnėtų, tai žmonės, kaip rūšis, išnyktų.

Kodėl senti daugeliui yra ,,nepatogu“? Norime žūtbūt sustabdyti laiką…

Turbūt todėl, kad senatvė daug kam siejasi su „negražumu“, fiziniu nepatrauklumu, ligomis ir negalia. Kas norės taip atrodyti? Todėl estetinės paslaugos egzistuoja nuo pirmykštės bendruomenės ir egzistuos turbūt amžinai. Tiesa, kai kuriose Rytų šalyse būti senesniam reiškia būti išmintingesniam ir daugiau gerbiamam. Tai pozityvi senėjimo pusė.

Kokie išoriniai faktoriai (stresas, netinkama mityba ir pan.) daro įtaką senėjimo tempui?

Senėjimo procesą lemia daug faktorių, iš kurių bene svarbiausia yra genetinė predispozicija. Kiti faktoriai, tokie kaip mityba, fizinis aktyvumas, proto mankšta, yra labai reikšmingi genetikos nulemtose ribose ir gali net vienu kitu dešimtmečiu pagreitinti ar sulėtinti genetiškai užprogramuotą senėjimą ir sveikatos bei pajėgumo netekimą. Senėjimo procesus greitina, kaip žinia, nuodijanti organizmą ar perteklinė mityba (sumažintas kalorijų skaičius yra tikrai įrodytas moksliniais tyrimais senėjimą stabdantis veiksnys), miego trūkumas, adaptacines galimybes viršijantis stresas, toksinai aplinkoje, nepakankamas fizinis aktyvumas ir, aišku, piktnaudžiavimas toksinėmis medžiagomis.

Kas lėčiau sensta: kaimo ar miesto žmogus? O gal gyvenamoji vieta – senėjimui įtakos nedarantis faktorius?

Gyvenimas mieste ar kaime savaime nedaro įtakos gyvenimo trukmei. Svarbu, kaip gyvena žmogus (užterštoje ar neužterštoje aplinkoje), kaip jis maitinasi, ar rūko, ar piktnaudžiauja alkoholiu ir panašiai.

Kokie fiziniai ir psichologiniai požymiai išduoda tikrąjį žmogaus amžių?

Mano nuomone, tikrąjį amžių nusako žmogaus energija ir psichologinės adaptacinės bei kūrybinės galimybės. Todėl jaunatviškumą aš vertinu labiau už jaunystę.

Ką pats labiau vertinate – gyvenimo trukmę ar turinį? Kaip tai susiję?

Aš vertinu abu dalykus, tačiau svarbesnis turbūt yra gyvenimo kokybė, nes ilgas prastos kokybės gyvenimas man atrodo nepatrauklus. Gyvenimas man – tai ne tik egzistencinių pareigų atlikimas (savo fizinio kūno priežiūra ir saugojimas, vaikų auginimas ir t. t.), bet ir nuolatinis lavinimasis ir tobulėjimas, naujų galimybių ieškojimas, iššūkių priėmimas ir kūrybingas problemų sprendimas, savo ir artimųjų gyvenimo kokybės didinimas. Ilgesnis gyvenimas tam, kaip žinia, padeda.

Renata Radvilavičiūtė / manopsichologija.lt