Renkiesi profesiją? – KLAUSYK ŠIRDIES BALSO!
Profesijos pasirinkimo klausimas – ką veikti baigus mokyklą, kur stoti, su kokia profesija sieti savo ateitį – šie ir panašūs klausimai kamuoja daugelį jaunų žmonių. Dažnai mūsų pasirinkimams įtakos turi įvairūs išoriniai faktoriai – draugų ar artimųjų patarimai, finansinės galimybės, darbo rinkos perspektyvos ir pan. Taip pat yra svarbūs ir vidiniai faktoriai – domėjimosi sritys, neapsisprendimas, abejonės, ryžtas, gebėjimas atsispirti apinkinių spaudimui, polinkiai į tam tikras veiklas ir pan.
Tačiau vis daugiau mokslininkų tarpe yra kalbama apie tai, jog tik gerai pažinodamas save bei vadovaudamasis savo asmenybės savybėmis ir polinkiais, žmogus gali padaryti tinkamiausią sprendimą. Tinkamiausią – tai tą, kurio pasekoje jis jausis viduje gerai, galės save realizuoti ir jausis laimingas, studijuodamas bei dirbdamas pagal tą pasirinktą profesiją.
Apie šį sunkų apsisprendimą šįkart atvirai ir nuoširdžiai pasakoja LSMU Sveikatos psichologijos bakalauro studijų 3-io kurso studentė Evelina Sabaitytė:
Nuo pat pirmosios studijų dienos mane įkyriai persekioja klausimas, kaip aš pasirinkau psichologiją, o dar dažniau manęs klausia kiti kodėl aš pasirinkau būtent sveikatos psichologiją.
Į pirmąjį klausimą atsakau gana metaforiškai, jog tai laimingas atsitiktinumas, nes tik paskutiniąją prašymų pateikimo minutę mano pageidavimų sąraše atsirado psichologija. Visi klijavo man būsimos medikės etiketę, tačiau pati jaučiau, jog tai ne man, jog niekuomet nenustygstu vietoje, ieškau vis naujų iššūkių ir be proto mėgstu bendrauti. Dažnai pagaudavau save svajingai stebinčią gatve einančius žmones, jų veido išraiškas, kūno kalbą bei tarpusavio santykius, tačiau užklijuota etiketė buvo stipresnė, lyg ir patikėjau, kai visi vienbalsiai tikino, kad mane įsivaizduoja kaip gydytoją.
Viskas taip ir klostėsi, išsirinkau universitetą kuriame norėčiau studijuoti, dar kelias studijų programas glaudžiai susijusias su medicina lyg galutinį sprendimą patikėčiau likimui ir tik paskutinįjį vakarą bendraudama su mama užsikabinau už jos minties, jog jei ji turėtų galimybę būtinai studijuotų psichologiją, nes ją vis labiau liūdina didėjantis susvetimėjimas, bendravimo įgūdžių stoka bei nykstantis žmogiškumas, ko priežastimi ji laikė visą puokštę žmonių sunkumų ir problemų, su kuriomis mes nemokame susitvarkyti. Ir tai buvo tarsi nušvitimas. Tada supratau, ką aš noriu veikti, noriu padėti žmonėms! Pamaniau, kad ši profesija – man skirta, jog būtent tokį darbą dirbdama aš galėčiau būti laiminga. Ir nepaisant sutiktų sunkumų, galiu drąsiai teigti, jog džiaugiuosi kiekviena studijų diena. Gal skambės kiek egoistiškai, bet su kiekviena diena vis labiau augu kaip žmogus, vis daugiau sužinau ir suprantu, jog dar laukia nelengvas kelias link puikaus profesionalo, tačiau nauja patirtis tik dar labiau stiprina norą tapti ne tik kompetentingu, bet ir naudingu specialistu.
Kurį laiką studijuodama maniau, kad puikiai pažįstu save. Šiandien suprantu, jog tai tebuvo laikina, maniau pažįstanti save tol, kol nepradėjau augti studijuodama, kol nepasisėmiau naujos patirties, kol toji patirtis nepakeitė manęs pačios, mano požiūrio į gyvenimą, jo tikslus bei sutinkamus sunkumus. Džiaugiuosi, jog tas laimingas atsitiktinumas mane atvedė čia, kad turiu galimybę studijuoti pirmąjį specializuotą psichologijos bakalaurą ir dar LSMU, kad turiu galimybę prie visos teorijos vienaip ar kitaip prisiliesti praktiškai. Anatomijos praktikos darbai prozektoriume leido įsitikinti, kad žmogus – nepaprastai sudėtingas, tačiau kartu ir dangiškas sutvėrimas, kuriuo galima tik žavėtis, raidos psichologijos užduotys leido patirti vaikystės žavesį ir suvokti kiek daug gali artumas, parama, supratingumas ir pagalba, sveikatos psichologija suteikė galimybę išeiti iš komforto zonos ir įsitikinti, kad visi žmonės psichologui – lygūs ir jiems visiems vienodai svarbi mūsų pagalba, klinikinė psichologija atvėrė akis ir leido suprasti kokios svarbios gali būti smulkmenos ir kaip fantastiškai žmogus geba mobilizuoti save kritinėje situacijoje.
Tikiu, kad tai skamba miglotai, tačiau nerandu tinkamų žodžių apibūdinti tam, ką man šios studijos ir universitetas leido patirti. Niekada netikėjau, kad psichologui gali būti suteikta galimybė studijuoti žmogaus anatomiją ne tik iš vadovėlių. Kiekvieną mūsų paskaitą lydėjo praktikos darbai, kurių metu galėjome ne tik gyvai pamatyti žmogaus organus, bet ir juos paliesti, ne tik įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti, bet ir pamatyti visą žmogaus kūną ir jo vidinę sandarą iš arti. Lankėme vaikučius abilitacijos centre, bendravome su jais, galėjome savanoriauti įvairiuose renginiuose ir po truputėli prisiliesti prie būsimos savo profesijos. Vedina žingeidumo gavau galimybę apsilankyti Kauno tardymo izoliatoriuje ir ten prisiliesti prie psichologo darbo. Labai daug modeliavome, kūrėme situacijas, bandėme su jomis susidoroti tapdami tiek konsultantais, tiek klientais. Na o dabar visą šią puokštę vainikuoja psichiatrijos ciklas ne vieną iš mūsų privertęs peržengti patiems save. Turime galimybę ne tik pamatyti klinikinius atvejus, bet ir gavome iššūkį – surinkti ir parašyti paskirto ligonio anamnezę. Kasdien po paskaitų vilkintys baltais chalatais keliaujame į skyrių ir bendraujame, bandome išklausti, sužinoti kuo daugiau svarbios informacijos apie pacientų gyvenimą ir ligą, o grįžę namo verčiamės psichiatrijos bibliją ir ieškome kuo gi galėtų mūsų pacientas sirgti.
Tikiu, kad popieriuje – tai eilinio studento istorija, tačiau man tai neįkainojama, jaučiu, kad esu savo vietoje! Be abejo, kaip ir visur gyvenime, judant į priekį būna kliūčių, ateina akimirkų, kai jauti, jog svyra rankos. Bet juk ne veltui Paskalis yra rašęs, jog per daug ir per mažai mokslo pančioja dvasią. Na o abiturientams, visiems būsimiems studentams patarčiau klausyti savo širdies balso, jei yra galimybė –išbandyti save norimoje srityje. Dabar gausu atvirų durų dienų bei panašių, nors ir reklaminių, bet naudingų renginių, kuomet gali pabūti studentu, pabendrauti su jau studijuojančiais žmonėmis. Mano manymu, lengvas mokslas – įdomus mokslas, svarbiausia suprasti ir atrasti save. Žinau, jog tai nėra lengva užduotis, tačiau tik tai padės būti ne tik laimingiems, bet ir sėkmingiems! Psichologija – be proto įdomus mokslas su visa galybe dar neatrastų nišų, tačiau jam reikia atiduoti visą save. Visų pirma tai – sielos mokslas, o raktas į jį nuoširdumas bei atsidavimas.
Roza Joffė
Sveikatos psichologijos katedros lektorė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas