Savivertė

5 (1)

Iliustracija: Stux / pixabay

Vienas psichologas pradėjo seminarą pakeldamas 500 eurų virš galvos. Auditorijoje buvo apie 200 žmonių. Lektorius paprašė tuos, kurie nori gauti šiuos pinigus, pakelti ranką. Visi pakėlė rankas.

„Prieš atiduodamas šią kupiūrą kažkam iš jūsų, dar kai ką su ja padarysiu“, – tęsė žmogus. Jis suspaudė ją į gniužulą ir tada paklausė vėl, o kas dabar nori gauti šiuos pinigus. Visi vėl pakėlė rankas.

„Tuomet“, – tarė jis – „aš dar kai ką padarau“, ir metęs kupiūrą ant grindų, šiek tiek patrynė ją savo batu į nešvarų paviršių, o tada iškėlė visų dėmesiui, suglamžytus, purvinus pinigus. „Na, kas dabar vis dar nori juos gauti?“. Ir vėl visi pakėlė savo rankas.

„Mieli draugai“, – pasakė psichologas – „ką tik gavote vaizdingą pamoką. Nepaisant viso to, ką aš dariau su šiais pinigais, jūs vis dar norėjote juos gauti, nes jie nebuvo praradę savo vertės. Tai buvo vis dar tie patys 500 eurų.

Mūsų gyvenime neretai atsitinka taip, kad prarandame pusiausvyrą, tenka nukristi ir gulėti purviniems bei sutryptiems ant žemės. Tada mes dažniausiai pasijuntame niekam tikę, beverčiai. Bet išties… Yra visiškai nesvarbu, kas jums nutiko ar gal dar nutiks, kad ir kaip tryps gyvenimas, jūs niekada neprarastie savo tikrosios vertės, kad ir kokie švarūs ar purvini, lyginti ar glamžyti būtumėte. Ypatingai brangūs visada išliksite tiems, kas jus myli.“