Šeimos pedagogas Albinas Pugevičius: „Vyrų išgyvenimo sąlyga – šeima ir laiminga moteris“

Ar tikrai šiuolaikinė šeima – tai iššūkis vyrui? Kaip pakito moterų ir vyrų vaidmenys sociume? Būtų keista manyti, kad stovime vietoje, kai pasaulyje viskas verčiasi aukštyn kojomis, kyla vis daugiau versijų, pamąstymų, kaip geriau sutarti iš Veneros kilusioms moterims su Marse užsibuvusiais vyrais. Paslaptimis apie santykių vingrybes dalijasi Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Filosofijos, psichologijos, profesinės edukologijos katedros lektorius, šeimos pedagogikos dėstytojas Albinas Pugevičius.

– Jeigu pažvelgtume į prabėgusius amžius, greičiausiai turėtume pripažinti, kad vyro vaidmuo visuomenėje ir šeimoje keitėsi ne kartą. O koks yra šiuolaikinis vyras ir ką jam reiškia šeima?

– Atkreipkite dėmesį į dabartinius laikus: vyro vaidmenį šeimoje, kokias pareigas jis atlieka, kokias pozicijas užima, ar dominuoja, o gal labiau linkęs pasiduoti įtakai, nulemia civilizacijos pokyčiai ir mūsų taip trokštamas komfortas.

Jeigu žvilgtelėtume, kas vyko prieš penkiasdešimt metų Lietuvoje ir visame pasaulyje, prisimintume (o kai kuriose šeimose ir dabar išlikęs toks požiūris), kad vyravo moteriški ir vyriški darbai.

Pastarieji reikalaudavo didelės fizinės galios, pavyzdžiui, tai galėjo būti malkų skaldymas, vandens iš šulinio atnešimas, rūpinimasis žemės ūkiu. Šiandien visa tai pakeitė vandentiekis, kanalizacija, elektra ir visi kiti dalykai, kurie turėjo didžiulės įtakos vyriškų darbų išnykimui.

Na, o moterys ir toliau pririštos prie „moteriškų“ darbų: valgio gaminimo, lyginimo, skalbimo, vaikų priežiūros, auklėjimo, namų tvarkymo – visa tai aktualu ir šiandien. Problema tai tampa tada, kai žmonės nesupranta pareigų persiskirstymo, diversifikacijos, o tokių šeimų, kur griežtai vyrauja vyriškojo ir moteriškojo darbo samprata, vis dar pasitaiko.

Ir jeigu vyras nusprendžia griežtai laikytis tik neva savo pareigų, tai vaizdelis dažniausiai būna toks: darbų nėra, tad grįžus atsigulama ant sofos prie televizoriaus su alumi. Na, nebent gyvenama name, tuomet visada atsiranda vienas kitas reikalas, tačiau juk dauguma žmonių gyvenimus kuria butuose. O moteris? Ji sukasi kaip bitė iki pat vakaro, o paskui vyras stebisi, kodėl vakare ji nori tik miego…

– Ar dar dažnai pasitaiko tokio elgesio modelių šeimoje?

– Manau, kad ne itin dažnai, mat žmonės vis labiau stengiasi suprasti vienas kitą. Toks ir yra šiuolaikinio vyro vaidmuo, paskirtis: nepaisant to, kad galbūt jis buvo auklėtas visai kitaip, mokomas, kad yra vyriškų ir moteriškų darbų, priimti iššūkį pasidalinti visus darbus su savo antrąja puse tam, kad santykiai klostytųsi darniai.

Šeimoje visi turi būti patenkinti, o ne jaustis įkalinti, daryti tai, kas jiems nepatinka. Verta paminėti, kad ir moteriškų darbų yra sumažėję. Šiandien moteris gali gerti kavą ir sakyti „aš skalbiu“, nes turime automatines skalbykles, indaploves. Tačiau kažkam juk reikia ir rūbus sudėti, ir indus iškrauti, ar ne? Kodėl to negalėtų padaryti vyrai?

– Kyla klausimas, ar jie to nori?

– Kalbame apie tai, kaip turėtų būti, t. y. apie tikslą vienas kitam padėti. Noras ar nenoras – tai jau asmeninės žmogaus savybės, tačiau išties keista, jeigu nenorima padėti mylimam žmogui.

Kad santykiai klostytųsi gerai, visų pirma reikia pagalvoti apie daugelį dalykų, pavyzdžiui, apie namų aplinką, kai grįžtame po darbo, studijų ar įvairių užsiėmimų. Tada tikslas – atsigauti, pailsėti, atgauti jėgas, kad kitą dieną vėl būtume darbingi. Pailsėti visi turi vienodai, tiek vyras, tiek moteris. Negalime vienas kitam užkrauti darbų, turime juos pasiskirstyti. Nuo pareigų pasidalinimo santykiai tik pagerės – tai reguliuojančioji šeimos funkcija.

Kitas dalykas, kurį pavadinčiau problema, kai kartais išoriškai sudaroma idealios šeimos iliuzija, jog visi sutaria nepriekaištingai, atrodo tobuli ir laimingi. Tačiau tarp žmonių turi būti ne tik išorinė, bet vidinė darna. Ką tai reiškia? Kad kiekvienas šeimos narys mato save tokioje pozicijoje, tokiose pareigose, kaip kad juos mato kiti šeimos nariai.

Pabandysiu paaiškinti. Pavyzdžiui, aš esu vyras, tėtis, atsakingas už tam tikrus dalykus šeimoje, turiu savo pareigas. Aš suvokiu, kad tai mano pareigos, nemanau, kad kas nors kitas galėtų jas atlikti, ir matau, kad tiek vaikai, tiek žmona yra patenkinti ir laimingi dėl to, ką aš darau. Tai vidinė darna tarp vaidmenų, kai aš pats priimu tai, ką darau, tai tenkina ir kitus, ir mane.

Tačiau dažniausia bėdų iškyla dėl moterų pareigų. Juk jos daro tiek daug ir dažniausiai niekas dėl to tikrai nesiskundžia, netgi atvirkščiai – jaučiasi patenkinti ir vaikai, ir vyras. Dailiosios lyties atstovės dažniausiai taip auklėjamos, kad neštų didžiausią buities naštą ant savo pečių. Tačiau mintyse ne viena galvoja: „Štai tą darbą galėtų vyras padaryti, aną – dukra, trečią – sūnus“.

Giliai širdyje kai kurios moterys nejaučia jokio pasitenkinimo, jokios vidinės darnos, nors žiūrint iš šono, santykiai šeimoje gali atrodyti patys tobuliausi. Tokiais atvejais moterys sukandusios dantis atlieka vadinamąsias savo pareigas, tačiau mano, kad tai ne jų darbas, kad joms pagelbėti galėtų kiti šeimos nariai.

– Ką siūlote daryti tokiu atveju, kai moteris neatranda tos vidinės darnos?

– Atsakymas paprastas – reikia šnekėtis. Tik šnekos – taip pat mokslas. Nereikia rėkti, priekaištauti, šaukti: „Tu daryk! Tu privalai!“ ir pan. Pasistenkite kalbėtis žvelgdamos į savo emocinę būseną, pavyzdžiui, „man per sunku, gal galėtum padėti; aš jaučiuosi pavargusi; man trūksta peties atsiremti; aš tikrai atlikčiau tą darbą, bet tuomet nespėsiu atlikti kito“. Sakyčiau, kad elgtis reikia panašiai kaip darbo santykiuose: juk jeigu viršininkas iš jūsų reikalauja vieno ar kito, turite išdėstyti argumentus ir paaiškinti, ką galite atlikti, ko nespėsite ir panašiai.

Taip pat žinokite, kad kartais žmogus nė nenumano, jog antrajai pusei sunku, tuo labiau, kad vyrai nemoka skaityti minčių, todėl reikia labai paprastai ir aiškiai išsakyti, ką galvojate.

– Teoriškai tai skamba gerai, tačiau ar visada įgyvendinama praktiškai? Juk žmonės mūsų šalyje, kad ir kaip būtų liūdna, mano, jog lengviausia išsivaikščioti į skirtingas puses. Kitos poros nė nenori girdėti jokių argumentų, kad reikėtų skirstytis pareigas, kad privalu abiem turėti teisę į laisvalaikį, hobį ir pan. Ką tada reikėtų daryti?

– Žinote, mes dažnai užaugame labai skirtingose šeimose, o būsimo vyro ar žmonos stereotipas būtent ten ir formuojasi. Būdami vaikais matome, kaip elgiasi mūsų tėvai vienas su kitu, matome ir kitų šeimų pavyzdžius, tai, kas atrodo priimtina, ir tai, ko norėtume vengti.

Berniukai, žiūrėdami į savo tėtį, mokosi elgtis su moterimis, merginos, stebėdamos savo mamą, mokosi elgtis su vyrais. Ir net to nenorint, savaime labai dažnai tiek vyrai, tiek moterys savo gyvenimo partneriais išsirenka žmones, kurie jiems primena jų gimdytojus.

– Tačiau ne visos šeimos tobulos, o ir santykiai tarp tėvų ir vaikų būna įtempti, kupini konfliktų. Negi tada savo noru rinksiesi partnerį, priminsiantį žmogų, su kuriuo neįmanoma sutarti?

– Štai tada ir prasideda nesusipratimai. Kai žmogus nemato gero pavyzdžio šeimoje, jį bando kurti pats, tačiau sunku pabėgti nuo to, kaip gyvenai. Pavyzdžiui, mergina tvarkinga, rūpestinga, o jos vyras – plevėsa, besirūpinantis savimi. Tačiau visa tai prasidėjo jau nuo jo paties šeimos, ten, kur jis nematė gero pavyzdžio, neatliko jokių pareigų ir galėjo daryti, ką nori. O žmogaus pakeisti neįmanoma. Net statistika skelbia, jog beveik 15 proc. žmonių negali gyventi šeimoje, jie tam paprasčiausiai nėra sutverti, be to, nesistengia ir nenori stengtis.

Kitas dalykas, šiais laikais niekas nestiprina šeimos. Niekas nekalba apie meilę, pagarbą vienas kitam, apie tai, kaip išsaugoti darnius tarpusavio santykius. Žinoma, tam tikrų dalykų galime išgirsti Bažnyčioje, tačiau šiuolaikinėje, pasaulietinėje visuomenėje šeimai ir jos puoselėjimui skiriama išties mažai dėmesio.

Netgi žiniasklaidoje dažniau pabrėžiama tai, kas šeimose blogai, o ne tai, ką galime pakeisti, ko galime pasiekti. Šiuolaikiniai vaikai užauga kupini egoizmo, nori rūpintis ir galvoti tik apie save. O santarvė neįmanoma be rūpesčio kitu. Kol kitam žmogui neateina vidinis noras rūpintis kitu, o ne tik savimi, tol santykiai netampa darnūs. Šeimos gyvenime tiek pat turi rūpėti antra pusė, kiek ir patys rūpime sau: tai meilės išraiška, kai nori, kad kitam būtų gerai.

– Tačiau ar tada nekyla noras vienam kito pernelyg savintis? Egoizmas santykiuose pavirsta ir didele kontrole. Kaip manote, ar buvimas atskirai, laiko leidimas su artimaisiais, gal net atostogos yra būtini gerų santykių atributai?

– Ir taip, ir ne. Duoti vienas kitam erdvės reikia, tačiau persistengti šioje srityje tikrai nevalia. Santuoka neturi būti pančiais ar saitais, iš kurių reikia vaduotis. Sakyčiau, kad santuoka jokiu būdu neturėtų pažeisti asmeninės žmogaus gyvenimo erdvės, versti jo daryti tai, ko jis nenori.

Atsiminkite, kad žmogaus nepakeisite, kadangi jis keičiasi tik tiek, kiek pats nori. Galime asmeniniu pavyzdžiu gerai elgtis, palaikyti tam tikras tradicijas, vertybes, kurių galbūt nebuvo sutuoktinio šeimoje. Taigi, asmeniniu pavyzdžiu, mes galime įtraukti, pakylėti, tačiau jeigu versime, priekaištausime, puldinėsime, įžeidinėsime, iš to nieko nebus.

Santuokoje žmogui gera gyventi, jis nenori niekur bėgti tada, kai jaučiasi laisvas ir galintis išsaugoti savąjį „Aš“. Kai tave palaiko ir myli, santuoka gali tapti pačiu didžiausiu išsilaisvinimu, minčių išsisakymu, atsivėrimu. Dažnai žmonės sutuoktiniams išsako net tai, kuo nedrįstų pasidalyti su tėvais, artimiausiais draugais ir pan.

– O kaip dėl atostogų? Porai vertėtų ilsėtis kartu?

– Matote, išėjimas su draugais, savo hobio turėjimas nėra tas pats, kas atostogos. Kodėl vertėtų vengti atostogų atskirai? Gal tai priimtina tada, kai pora kartu ne tik gyvena, bet ir dirba, būna 24 valandas per parą. Tačiau visais kitais atvejais vertėtų gerai pagalvoti.

Tiek vyrai, tiek moterys praleidžia vis mažiau laiko dviese, o šiame pasaulyje neišpasakytai daug pagundų. Pavyzdžiui, šiuolaikinis gyvenimas yra labai dinamiškas, žmonės vis dažniau keičia gyvenamąją vietą, keliasi gyventi į miestus, emigruoja, o visa tai tarsi išmuša šeimos saugiklius. Juk jeigu anksčiau kokiame kaime vyras vieną, antrą dieną ilgėliau su kaimyne pakalbės, tai jau trečią dieną jo žmona žinos daugiau, nei reikia ar buvo. Tada iškart suveikia saugikliai, ir simpatija nukertama.

Šiandien, gyvenant daugiabučių rajone, niekam neįdomu nei su kuo tu miegi, nei su kuo tu vaikštai. Visi žmonės anonimai. Taip pat daugelis mūsų gyvena viename mieste, o dirba kitame. Darbe, kelyje tenka praleisti ne tiek jau mažai laiko, gal šalia vyro sėdi daili bendradarbė, o šalia žmonos – simpatiškas bendradarbis…

Darbas, kaip žinote, suartina, ir jei sutuoktiniai, praleidžiantys ribotą laiką kartu, pamiršta ar neturi jėgų pokalbiams, kol galiausiai nebėra apie ką kalbėtis, dar renkasi atskirai leisti laisvalaikį ar atostogas, manau, tai jau užprogramuotos skyrybos.

Žinoma, nereikia suabsoliutinti, kadangi būna visokių situacijų, tačiau mano patarimas poroms būtų toks – ieškokite kasdien galimybės pabūti vienas su kitu kuo ilgiau. Mes vis daugiau dirbame, nebeturime laiko niekam, tad bandykime jo atrasi bent vienas kitam.

– Kas svarbu renkantis antrąją pusę? Iš mūsų pokalbio suprantu, kad didžiulę įtaką vaidina šeima, kurioje augome, kadangi čia formuojasi visi lūkesčiai.

– Santuoka visada šiek tiek loterija. Manau, vienas iš svarbiausių niuansų kuriant šeimą – tai draugystės trukmė. Labai dažnai skubotos santuokos yra susijusios su nepaprastai puikia seksualine atitiktimi arba nėštumu. Žmonės įsimyli, ir jie jau pasiryžę kurti šeimą. Seksualinis gyvenimas tiek užvaldo, kad jie nieko nenori girdėti ir matyti.

Kitas dalykas, visi puikiai žinome, kad aistra išblėsta, va, tada atsiveria akys, ir pradedame matyti tai, ko anksčiau nepastebėjome.

Jei draugystės metu pradedame pykti ar net susierzinti dėl to, ką daro mūsų mylimas žmogus, turime sau atsakyti į vieną paprastą klausimą: ar aš galėčiau su juo/ja nugyventi visą gyvenimą, jeigu jis/ji nė trupučio nepagerėtų? Jeigu atsakote „Taip“, vadinasi, viskas gali būti gerai ir susituokus. Mąstymas, kad gal žmogus pasikeis, kai atsiras šeima ar vaikai, yra ydingas. Dauguma blogų įpročių tik dar paaštrėja.

Taip pat patarsiu: mes nepasirinkome savo lyties, gimtosios kalbos, tėvų šeimos, praeities, todėl niekada šiais klausimais negadinkite santykių, nepriekaištaukite vienas kitam dėl minėtų dalykų.

– Paminėjote seksualinį atitikimą. Kiek seksas svarbus poros santykiuose ir ar juo gali būti išsprendžiamos visos problemos, kaip dažnai žmonės mano, o ir daro?

– Intymus gyvenimas išties labai svarbus. Vienas porų konsultantas atskleidė įdomių dalykų. Pavyzdžiui, ateina pora, kurioje abu smurtauja, siaubingai pykstasi. Pokalbio metu paaiškėja, kad jie, net ir taip pykdamiesi, vis dar kartu miega. Tuomet konsultantas sako, jog porai tikrai galima padėti atrasti darną ir santarvę, pasitelkiant įvairias metodikas.

Ateina štai kita pora, kurie puikiai kartu atrodo, kultūringai bendrauja, tačiau jų seksualiniame gyvenime visiškas štilis. Pastaruoju atveju tikėti, kad santuoka dar gali būti išgelbėta, gana naivu.

Tačiau reikia paminėti ir tai, kad vyrai visiškai nesusieja jausmų ir proto – juose loginis mąstymas ir emocijos yra visiškai atskiros planetos. Užtat jie kartais pridaro pačių keisčiausių ir kvailiausių dalykų, kurie žalingi šeimai, aplinkai.

O štai moters mąstymas yra neatsietas nuo jausmų. Ir pavyzdžiui, vyras gali mylėtis susipykęs su žmona, o štai moteris nenorės intymumo tol, kol tarpusavio santykiai pagerės.

Taigi, stenkitės būti draugais, kartais stačiokais, kartais atvirais, tiesiog tokiais, kokiais jums gera jaustis šalia mylimo žmogaus. Natūralūs! Nenutylėkite ir nekentėkite, tuo labiau, kad kantrybė gal ir geras dalykas, tačiau ją galime palyginti su guma – ji ilgai tempiasi, tačiau kažkada vis tiek trūksta. Geriausias bendravimas – tai ne kaltinimai, bet mokėjimas išsakyti savo mintis per emocijų prizmę gražiai ir kultūringai.

– Ar pritartumėte minčiai, kad žmonės turėtų padaryti viską, kad išsaugotų santuoką?

– Taip, be jokios abejonės. Statistiškai Lietuvoje daugiausiai nutrūksta santuokų dėl vyro girtavimo, gal todėl dažniau skyrybų iniciatorės būna moterys. Liūdna, kad skyrybos kartais tampa pasipelnymo šaltiniu, kai mąstoma egoistiškai, pamirštami vaikai. Reikia ieškoti būdų, ką daryti, kaip sau pagelbėti. Yra tokių metodikų, kad žmonės gali pasijusti lyg iš naujo įsimylėję. Moteriai visada labiau rūpi santykiai, tai jai tampa lyg koks hobis. Vyrų domėjimosi laukas kiek kitoks – sportas, automobiliai, technika, žvejyba. Kaip jau minėjau, kiekvienam poroje sveika pabūti atskirai, todėl neverta pyktis dėl pomėgių.

Mielos moterys, žinokite, iš savo mėgstamos veiklos vyrai sugrįžta patenkinti, o su patenkintu vyru lengviau susitarti. Bet ir vyrai neturėtų į santykius numoti ranka. Vyro misiją, mano nuomone, geriausiai atskleidžia žydų pasakojimas. Nueina žmogelis pas rabiną nuodėmių išpažinti. Pirmas klausimas, kurį šis užduoda nusidėjėliui, yra toks: „Ar tu padarei šią savaitę savo žmoną laiminga“? Vyriškis atsako: „Taip“. „Tuomet gali eiti namo“, – atsako rabinas. Suprask, nuodėmės atleistos.

Taigi, mūsų, vyrų misija – padaryti taip, kad šalia esanti moteris būtų laiminga, nuoširdžiai mylėti. Visa kita vyksta savaime, ir vyrui grąža grįžta keleriopai. Užtat man juokinga, kai prie skyrybų slenksčio esantis vyras sako, jog vaikus be proto myli, o žmonos nekenčia. Tai yra visiška nesąmonė, nes viskas, ką vyras daugiausia gali duoti savo vaikams, tai mylėti jų mamą. Tai labai susiję.

Mylima moteris išspinduliuoja tiek meilės ir gėrio aplinkui, kad užtenka visiems, bet baterijas turi įkrauti vyras. O vyrai labai dažnai tos šeimos nevertina, nesupranta. Beje, tam, kad vyrai ilgiau išgyventų, šeima yra tiesiog būtinas atributas. Šeima vyrus išsaugo – tai jų išgyvenimo saugiklis.

– Tačiau vyrai gali ir paprieštarauti, kodėl visas darbas tenka jiems. Sakys, kodėl moterys nesistengia?

– Pasakėte tiesą. Dauguma šiuolaikinių merginų taip pat nemoka gyventi šeimoje, kadangi nematė mamos, žmonos vaidmens, ypač, jeigu mama buvo karjeristė. Emancipacija kartais taip pat kiša koją, nes moterys kitaip žvelgia į šeiminį gyvenimą. Visgi svarbiausiu darnos aspektu išlieka vienas kito supratimas ir palaikymas. Be pastangų nepajudėsite iš vietos.

– Dar viena teorija atkeliauja iš vedų kultūros, kai moteris mokoma būti moteriška, paklusni vyrui, nuolaidi, savo vietoje, laiku paduoti pietus ir žinoti, kada kalbėti, o kada patylėti. Kaip manote, ar tame yra tiesos? Ar taip besielgdamos moterys gali būti laimingos?

– Vyras ir moteris neturėtų vienas kitam būti tarnais, neturėtų daryti to, kas juos verčia blogai jaustis. Nuolaidumas nėra blogas dalykas. Labai dažnai protinga moteris viskam vadovauja šeimoje, tik vyras gyvena iliuzijoje, kad jis valdovas, padėties šeimininkas. Mes esame lygiaverčiai, reikia tą pripažinti ir pritaikyti santykiuose.

– Teko girdėti tokią teoriją, kad žmonės ateityje kurs tik psichologų palaimintas santuokas, t. y. kiekvienas išsakęs savo troškimus ir sudalyvavęs tam tikruose psichologiniuose kursuose, bus suporuotas su labiausiai tinkančiu žmogumi. Ar tai realu?

– Mokslas visuomet turi teigiamos įtakos, kurią galima pritaikyti praktiškai ir gauti naudos, bet yra kita pusė – seksualinis suderinamumas. Tai daugiau įgimti dalykai, kai žmogus arba traukia, arba ne – paprasčiausia biochemija.

Geriausi santykiai būna tada, kai sutampa ir charakterio ypatumai, ir intymaus gyvenimo poreikiai. Todėl jeigu psichologiškai jūsų ir partnerio požiūriai tobulai sutampa, ne visada tai gali baigtis tobula santuoka, nes svarbus ir jau minėtas seksualumo veiksnys.

– Ar tiesa, kad šiais laikais vyrai moteriškėja, o moterys vyriškėja?

– Kaip jau minėjau, vyriškų ir moteriškų darbų samprata pakito, todėl vyrams tenka griebtis ir vaikų priežiūros, ir namų tvarkymo ir daugelio kitų dalykų ir tai nėra blogai, kai vienas kitam padedame.

Su moterimis dar kitaip – kas antra išsiskyrusi, o vis tiek tenka atstoti vaikams ir tėtį, ir mamą. Gal todėl kinta jų elgesys, jos negali būti silpnos, palūžti. Manau, kad visa tai vienareikšmiškai atsiliepia lyčių elgsenos modeliui, todėl iš dalies pritarčiau šiai minčiai.

– Tos moterys, atliekančios tėčio ir mamos vaidmenį, dažnai ir daugiau uždirba nei vyrai. Kaip į tai reaguoja stipriosios lyties atstovai?

– Vyras yra įpratęs uždirbti daugiau, taip jis jaučiasi esąs svarbus. Kiekvienam mūsų daug smagiau jaustis, kai aprūpini save ir savo šeimą. Sakyčiau, kad net istoriškai susidėliojo taip, jog vyras nuo senų laikų jautėsi ir buvo šeimos maitintojas, o kai vaidmenys keičiasi, būna išties skaudu.

Ar girdėjote, kad nors viena moteris nusižudytų dėl to, kad neteko darbo? O štai vyrai reaguoja itin emocingai, todėl dažnai spaudoje girdime tokių skaudžių, sukrečiančių istorijų atgarsių. Gal kai kam juokingai skamba, kad vyrai patiria krizių, tačiau tai susiję su lyčių psichologinėmis ypatybėmis.

Be to, vyrai mažakalbiai, nemėgsta šnekėti, didelę įtaką daro ir auklėjimas, kai tiek mamos, tiek tėčiai pabrėžia, kad berniukai neverkia. Patys savo vaikus įspraudžiame į kevalą, todėl jie vėliau užsiprogramuoja būti nejausmingais, patiria sunkumų bendravime. Praradę darbą ir pajamas vyrai praranda ir gyvenimo prasmę, mano, kad yra niekam nereikalingi. O štai moteris mąsto kur kas plačiau, galvoja apie šeimą, vaikus, kur galėtų save realizuoti.

Ir tai, kad moteris uždirba daugiau, tikrai nėra blogybė, tačiau patarčiau viena – niekada viešai nesididžiuokite didesniu savo uždarbiu, juolab nesišaipykite iš savo vyro neva jis uždirba mažiau nei jūs. Net ir artimų žmonių rate, nes vyrai į tai reaguoja labai jautriai. Apskritai finansiniais reikalais geriau džiaugtis poroje, o ne draugų būryje.
[psichika.eu]
Šaltinis: Ji24.lt