Septyni keliai į sielos mirtį

5 (1)

Septynios nuodėmės (kitaip Mirtinosios nuodėmės, Septynios nuodėmės) – mirtinos nuodėmės Romos katalikybėje, kurių padarymas veda į sielos mirtį. Pirmą kartą šių nuodėmių sąrašą paminėjo popiežius Šventasis Grigalius I VI amžiuje. Šioms nuodėmėms priešingybė – vadinama Septyniomis dorybėmis (Septynios didžiosios dorybės): tyrumas, teisingumas, santūrumas (saikingumas), narsa (tvirtybė), tikėjimas, viltis, dosnumas.

Įsivaizduokit, jog gimstame su puikiais žvilgančiais šarvais, kurie mus saugo nuo labai pavojingo pasaulio aplink. Šalia mūsų verda nesibaigianti Šviesos ir Tamsos kova, o mes tarsi šapeliai vėjyje blaškomi po mūšio lauką. Šarvai mus saugo nuo sužeidimų, o kiekviena mirtina nuodėmė yra įtrūkimas mūsų apsaugoje. Kuo didesnis polinkis kokiai nors ydai, tuo didesnis plyšys ir tuo daugiau priešiškų strėlių sminga į mūsų gležną kūnelį. Jokie Angelai Sargai čia negali padėti…

Kiekvienas turime visą puokštę nuodėmių. Net šventieji. Jei manote, kad neturite vienos ar kelių ydų, vadinasi nepažįstate savęs, bijote atidžiai save apžiūrėti. Tai blogai, nes tik suvokdamas savo silpnybes gali tobulėti, eiti į priekį. Kaip ir sakiau, šventieji taip pat turi savyje tas ydas ir nuo paprastų mirtingųjų skiriasi tuo, jog visomis išgalėmis stengiasi jas iš savęs išrauti kartu su šaknimis.

Jei kada nors ravėjote daržus, turėjote susidurti su varpučiu. Jo labai ilgos šaknys, ir, jei gerai neišrauni, vėl iš naujo atželia, kaip niekur nieko. Taip ir su ydomis. Siela amžina ir gyvename mes tūkstančius gyvenimų. Jei tiksliau, Vedose rašoma, jog yra 8.400.000 gyvybės formų, o siela per jas visas perkeliauja. 400.000 yra žmogiško tipo gyvybės forma. Tai įsivaizduokite per kiek tūkstančių gyvemimų formavosi jūsų charakterio bruožai, pomėgiai, silpnybės. Ne taip lengva nugalėti savo ydas. Tačiau tą daryti ir reikia, ir verta. O štai ko nereikia, tai pernelyg stresuoti – juk ryte prabudus neimate rautis nuo galvos plaukų, kad po nakties reikia valyti dantis. Juk nesakot – vakar prieš miega valiau, o ryte ir vėl reikia???! Kada tai baigsis?! Kokia neteisybe! Juk paprasčiausiai nusiprausiate, susišukuojate, apsirengiate ir einate toliau per gyvenimą. Taip ir su nuodėmėmis – reikia akylai stebėti savo reakcijas ir iškar stengti keisti mąstymą. Iš tikrųjų, milžiniškas žygdarbis savyje pastebėti ydas. Lengviau ydas matyti kituose. Bet tai irgi nėra blogai, nes jei matai kitame nuodėmę, vadinasi pats ją turi. Jei neturėtum nuodėmės savyje, jos neatpažintum ir kitame, nes neturėtum su kuo savyje palyginti. Mes visą pasaulį sovokiame tik per save, savo pojučius ir patyrimus, savo naudą, pasitenkinimą. Mes negalime pajausti svetimo skausmo, jį galime tik bandyti suvokti, prisimindami save panašioje situacijoje ar įsivaizduodami, kaip mes patys jaustumėmės. Todėl viską, ką matome kituose, suvokiame tik todėl, kad patys taip turime. Gera žinia ta, kad jei žavitės kitų savybėmis, vadinasi patys ją turite ir žavitės ja savyje taip pat.

Anot Jokūbo: „Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį” (Jok 1, 14-15). Kitaip tariant, visi mes esame gundomi ir tas gundymas mumyse pasėja nuodėmės sėklą. Tačiau tam, kad nuodėmė sudygtų, reikalingas laikas, kurio metu ir galime ją sunaikinti.

Ydos yra egoizmo pagimdytos, iš noro ne duoti, bet gauti. Gauti materialinės ar psichologinės naudos, pasitenkinimo. Jei neturėtume nei krislo egoizmo, jei nebūtume taip prisirišę prie savo kūno ir visko, kas jam nutinka, jei nuoširdžiai, save pamiršę tarnautume kitiems, būtume nepaprastai laimingi, sveiki, turtingi ir gyventume nieko nestokodami.

Visos septynios nuodėmės tarpusavyje labai glaudžiai susijusios ir viena kitą papildo. Pvz., godus žmogus pavydės turtingesniems, pyks ant tų, kuriems sekasi labiau nei jam, ir pus išpuikęs prieš tuos, kurie prikaupę mažiau.

Septynios nuodėmės:

• Godumas (Gobšumas)
• Puikybė (Išdidumas)
• Apsirijimas (Nesaikingumas valgant ar geriant)
• Pavydas
• Kerštas
• Geismas (Palaidumas)
• Tingumas (Tingėjimas)

Modernus sąrašo papildymas

2008 m. kovo 9 d. Vatikano dienraštis „L`Osservatore Romano“ išspausdino interviu su apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovu, vyskupu Gianfranco Girotti, kuriame šis paskelbė septynias šiuolaikines nuodėmes: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų.

Godumas

Gobšuoliai nori visko daug ir dar daugiau. Praktiškai 99 proc žmonių nepripažįsta savo godumo ir suranda tūkstančius pasiteisinimų – negaliu duoti, nes pats neturiu. Godumą savyje galima pažinti iš to, kaip jums sekasi tvarkytis su finansais. Kai godumas išvešėjęs, labai sunku skirtis su pinigais, todėl nuolat delsiama atsiskaityti už komunalines paslaugas, atiduoti skolas ir t.t. Tokie žmonės aukoja nebent per Kalėdas ir tai siunčia sms iš savo tarnybinio telefono, taigi aukoja ne savo, o įmonės pinigus. O ir bendrauja tik su tais, iš kurių tikisi gauti kokios nors naudos ir tol, kol gauna tą naudą, kurios tikėjosi. Žinoma, jei lauktosios naudos negauna, jie labai įsižeidžia ir pasmerkia žmogų, nesuteikusį džiaugsmo.

Gobšuoliai labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Godūs žmonės taip pat kenčia nuo viršsvorio, nes pasąmoningai net kūnu kaupia maisto atsargas.

Godumas yra tikra tragedija, nes niekada nebūna gana, jis nepasotinamas. Vadinasi žmogus nuolat pasmerktas baisiai įtampai – kaip gauti dar daugiau ir kaip neprarasti, to, ką jau turi. Situaciją apsunkina tai, kad, kaip jau buvo minėta anksčiau, godūs žmonės save laiko dosniais, bet visų išnaudojamais. Todėl, jei jaučiate, kad visi jus išnaudoja, verta atidžiau paanalizuoti, kodėl tokie jausmai kyla.

Godūs žmonės jaučiasi labai nesaugūs gyvenime, todėl ir kaupia viską, kad užklupus „juodai dienai“ nieko nepritrūktų. Jie pirmiausia galvoja apie save, kad ir kaip tai neigtų ar priešintųsi šiai minčiai.

Reikia suprasti vieną, kad godūs žmonės niekada nebus turtingi. Ypač, jei dar ir nesąžiningais keliais uždirbinės pinigus. Vedose (Vedos – kanonizuotas sakralinis arijų genčių tekstų rinkinys, užrašytas prieš 5000 metų, o prieš tai buvo perdadamas iš lūpų į lūpas) sakoma, kad nesąžiningai uždirbtus pinigus žmogus praras per 10 metų. Pažiūrėkite, argi taip ir nenutinka realiame gyvenime? Pavydas ir godumas – dvi mirtinos nuodėmės, kurios atstumia pinigus. Godumas visada dviveidis: jis – pažangos variklis, bet ir jos žlugimo priežastis.

Dirbame nekenčiamą darbą, nes godumas neleižia jo mesti ar dirbti darbą, kuris būtų prie širdies, tačiau atneša mažesnį uždarbį. Perkame daiktus, kurių iš principo mums nereikia… Ir vis negana, vis kažko trūksta…

Kaip kovoti su godumu?

Pats puikiausias būdas, kaip kovoti su godumu, yra įpročio aukoti išsiugdymas. Ir pagal Vedas, ir pagal Bibliją žmogus turi aukoti bent 10 proc. nuo savo gaunamų pajamų.

Biblijoje Dievas yra visko, ką turime ir kuo naudojamės (Ps. 24,1; Agg. 2,9; Ps. 50,10-12), savininkas, todėl geri tikintieji Dievui skolingi 1/7 laiko (Įė. 20,8-11), dešimtą dalį pajamų (Kpł. 27,30-32; Rdz. 14,18-20; 28,20-22; Hiob 34,33; Malach. 3,8-12), kitas dovanas ir paaukojimus (Pwt. 16,16.17). Pats Jėzus Kristus patvirtino dešimtinės aktualumą (Mat. 23,23) savo misijoje (Mat. 6,31-34).

Aukoti reikia pradėti nedelsiant ir ne tada, kai kada nors bus pakankamai pinigų. Atvirkščiai, aukoti reikia pradėti tada, kai piniginėje švilpauja vėjai. Turtų kiekis priklauso nuo to, kiek gera mūsų karma. Tad jei neturime pinigų, vadinasi karma bloga. Tai reiškia, kad reikia ją valyti darant gerus, pasiaukojančius darbus. Aukodami ne tik valome karmą, padedame kitiems, bet ir įjungiame Visatos „pinigų gausinimo“ mechanizmą.

Pinigai yra priemonė ką nors padaryti laimingu. Jei ateina daugiau pinigų, reiškia gaunam progą padaryti daugiau gerų darbų.

Aukoti reikia protingai – už girtuokliui prie parduotuvės duotus pnigus atsakysime savo karma. Aukoti galima elgetoms prie bažnyčios, žmonėms, darantiems kilnius darbus, vaikų ar senelių namams, gyvūnų prieglaudoms, bažnyčiai, šventykloms. Taip pat ir žmonėms, šviečiantiems kitus žmones – skaitantiems paskaitas, doro gyvenimo mokytojams.

Dirbti reikia pirmiausia tai, kas miela širdžiai ir neša gėrį gyvoms būtybėms, o ne tai, kas leidžia uždirbti kuo daugiau pinigų. Kiek daug žmonių turi nepelningų svajonių, bet jų nerealizuoja, nes gi nėr kada, reikia užkalinėti pinigus! Reikia realizuoti savo svajones, teikti džiaugsmą ir naudą visiems aplinkiniams, o pinigai ateis savaime.

Puikybė

Puikybė – plyšys šarvuose ties širdimi. Kiekviena strėlė sminga tiesiai į mūsų švelnią, jautrią širdį… Puikybė sukelia neapsakomas, nepakeliamas kančias…. Kuo didesnė puikybė, tuo labiau trokštame, alpstame dėl pripažinimo. Svaigstame iš noro, kad kiti žmonės mumyse matyti vien tobulumą, tik tas sąvybes, kurių kartais nė neturime. Ir kenčiame nepaprastai dideles kančias, kai niekas, net mes patys, savęs nematome tokiais tobulais, kokiais norėtume būti….

„Neskaistumas, pyktis, godumas, girtuokliavimas ir panašūs dalykai, palyginti su ja, tėra tik uodo įkandimas: tai per puikybę velnias tapo velniu. Puikybė veda į kiekvieną kitą nuodėmę – tai visiškai prieš Dievą nukreipto proto būsena.

Jums atrodo, kad per stipriai pasakiau? Jei taip, pamąstykite. Ką tik sakiau, kad kuo labiau žmogus pasikelia į puikybę, tuo labiau jis nemėgsta kitų puikybės. Iš tikrųjų, norint sužinoti, kiek esame išpuikę, lengviausias būdas būtų paklausti savęs: „Ar man labai nepatinkamai kiti žmonės pažemina mane arba nekreipia į mane dėmesio, kišasi į mano reikalus, elgiasi kaip su vaiku arba demonstruoja prieš mane savo pranašumą?” Esmė ta, kad kiekvieno asmens puikybė varžosi su visų kitų puikybe. Kadangi pats noriu sublizgėti vakarėlyje, aš toks nepatenkintas, kai sublizga kas nors kitas. Du to paties amato žmonės niekad nesutaria vienas su kitu.“ Iš C.S. Lewis knygos „Tiesiog krikščionybė“.

Puikybė turi du kraštitinumus – kai žmogus save aukština kitus žemindamas ir kai žmogus save žemina kitus aukštindamas. Tai ta pati puikybė, tas pats dėmesio troškulys, tik priemonės jam gauti yra skirtingos. Nevaldoma puikybė verčia žmogų jaustis vis dažniau ir labiau skaudinamam aplinkinių – kaip gi mane, tokį nuostabų, galėjo kažkas nepastebėti, nepagirti? Kaip gali su manim, tokiu puikiu, nenorėti kas nors eiti pasivaikščioti? Kaip apie mane gali kas nors atsiliepti ar net pagalvoti nepakankamai gerai? Turbūt tas, netinkamai su manim besielgiant žmogus yra blogas, sugedęs iki pašaknų…  Na, gal kiek ir perspaudžiau aprašydama vidinį pokalbį, tačiau jei nors šešėlį atpažįstate, suprantate, ką noriu pasakyti.

Blogiausia, kad išsikerojusi puikybė neleidžia mums patiems jos pastebėti ir suvaldyti.

Kaip atpažinti savyje puikybę?
1. Jei iki šio sakinio galvojate, kad puikybės jumyse tikrai nėra ;)
2. Jei manote, kad vienų žmonių verta pasiklausyti, o kitų – laiko gaišimas.
3. Jei žmonės dažnai jus skaudina.
4. Jei dažnai nusiviliate kitais.
5. Jei nemėgstate savęs, nemylite savęs.
6. Jei dažnai jaučiate, kad žinote, ką apie jus galvoja kiti.
7. Jei apskritai jaučiate, kad žinote, ką kiti galvoja, kokie jie iš tikrųjų yra.
8. Jei atpažįstate puikybę kituose.
9. Jei kritika lengvai išmuša jus iš vėžių.
10. Jei jums svarbu, ką kiti mano apie jus.

Jei į bent vieną klausimą atsakėte „taip”, kuo nuoširdžiausiai sveikinu – yra vilčių išsivaduoti iš kančių! Ypatingai kritiškais atvejais puikybė žmogui neleidžia net suvokti, jog ji jame yra. Išties, kartais puikybė visiškai apraizgo žmogų iš vidaus ir iš išorės ir mažai jam vilčių telieka paragauti nors trupinėlio laimės…

Ką daryti, kaip gelbėtis? Pirmiausia – nulenkti galvą. Ugdykimės nuolankumą ir dėkokime už bjaurius šefus, klastingus draugus, despotiškas anytas. Jei kas nors įžeidė – klaupkimės bent mintyse prieš tą žmogų ir kartokim jam: „Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man”. Jei nieks nepadėkojo ir dėl to nukabinai nosį – lenk žemai galvą visiems nepadėkojusiems ir džiaukis, kad tau parodė, kur yra plyšys apsaugoje. Piliulė nuo puikybės – neapsakomai karti. Bet tik iš pradžių! O paskui prasideda medus :) Žmonės tampa giedri  ir besišypstantys tarsi dangus po stiprios liūties su perkūnija. Gyvenimas tampa lengvu ir maloniu, nes niekas nebegali sužeisti tiesiai į mūsų švelnią, trapią širdį…

Nuo puikybės kenčiantys žmonės dažniausiai serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais.

Apsirijimas (Nesaikingumas valgant ar geriant)

Jei trumpai, apsirijimas – tai nesugebėjimas laiku sustoti valgant arba geriant.

Tomas Akvinietis skirsto šią nuodėmę į šias dalis:

Praepropere – valgymas per greitai.

Laute – valgymas per brangiai.

Nimis – valgymas per daug.

Studiose – per daug išrankus valgymas.

Forente – valgymas per daug aistringai.

Nesaikingumas valgant ar geriant – tai tam tikros smegenų dalies, kuri atsako už alkio pojūtį, sutrikimas. Taip pat apsivalgymo priežastimi galėtų būti žemas pasitikėjimo savimi lygis, klinikinė depresija bei kitos psichologinės problemos, tačiau daugeliu atvejų tai yra emocijų kontroliuojamas procesas, o ne fizinis negalavimas. Tai vidinio chaoso, nerimo, įtampos, nepasitenkinimo pasekmė. Taip pat tai ženklas, kad žmogus jaučia viduje tuštumą, kurią ir bando užpildyti maistu.

Apsirijimo nuodėmė tiesiog įaugusi į mūsų tradicijas – nebe galime žiūrėti filmų kino teatre netriauškindami kukurūzų spragėsių, visos tradicinės lietuviškos šventės siejasi ne su dvasiniais dalykais, o su besaikiu valgymu ir gėrimu. Amerikoje nuolat rengiamos įvairios rungtys, kas greičiau ir daugiau ko nors suvalgys. Laimėtojams duodami medaliai ir prizai…

Nuolatinis persivalgymas ilgainiui sukelia nutukimą ir gali išprovokuoti daugybę sunkių ligų – cukrinį diabetą, virškinamojo trakto sutrikimus, aterosklerozę, kepenų suriebėjimą, net piktybinius auglius.

Su šia yda galima kovoti tik tada, kai išsityrinėji priežastis, verčiančias tave nuolat persivalgyti. Išsiaiškinus persivalgymo priežastis ir jas pašalinus, galima atsikratyti ir persivalgymo nuodėmės.

Visiems žinomą frazę „Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“ galima perfrazuoti „pasakyk, ką valgai, pasakysiu, kas tu“. Mes esame subtilios būtybes, turinčios vieną fizinį ir šešis subtiliuosius kūnus. Dabar yra prarastas žinojimas, suvokimas apie mūsų subtilųjį kūną ir jo poreikius, kuo jį maitinti. Kalbėdami apie maistą, skaičiuojame kilokalorijas, vitaminus ir mineralus. Puiku, fiziniu kūnu reikia rūpintis. Tačiau kas yra daugiau – vienas fizinis kūnas ar šeši subtilieji? Persivalgymas taip pat yra pasekmė to, jog mūsų šeši subtilieji kūnai badauja. Mes sergame, senstame ir mirštame iš… bado. Subtilaus kūno bado…

Pavydas

Pavydas – tai liga. Taip sakė Lao Tzu, senovės Kinijos filosofas, tradiciškai laikomas vienu daoizmo pradininku.

Pavydas – tai nesugebėjimas mylėti. Tai O. G. Torsunovo, garsaus Rusijoje ajurvedos gydytojo žodžiai.

Prieš keturis tūkstančius metų Senovės Egipto Mirusiųjų knygoje šis pragaištingas jausmas ydų sąraše apskritai buvo įrašytas pirmasis. Manoma, kad pavydas iš pradžių nuveda tiesiai į mirusiųjų karalystę, o paskui – pražudo sielą.

Teologas J. Burkus apie pavydą sako, kad tai yra nepasitenkinimo ar pikto nuliūdimo jausmas dėl artimo pasisekimo laimėti turto, garbės, iškilimo, gabumų, talento ar kokio nors kito gėrio, kas pavydžiam žmogui sumažintų garbę. Pavydusis trokšta laimės sau, o kitam – nelaimės. Šventajame Rašte pasakyta: „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (Jok 3, 16).

Išminties knygoje skaitome: „Per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį“ (Išm 2, 24).

Šventuose raštuose aprašoma daugybė pavydo lemtų nelaimių. Luko evangelijoje skaitome pasakojimą apie sūnų palaidūną (žr. Lk 15, 11-32). Matome, kad vyresnysis sūnus pavydėjo broliui tėvo gailestingumo, nes pats jis sunkiai dirbo tėvo namuose, o brolis, svetur iššvaistęs palikimą ir sugrįžęs, buvo šauniai priimtas. Tai pavydas.

Apaštalo Mato evangelijoje pasakojama, kaip vynuogyno šeimininkas ūkvedžiui liepė pasišaukti darbininkus ir jiems išmokėti atlyginimą, pradedant nuo paskutiniųjų ir baigiant pirmaisiais. Paskutinieji gavo po denarą, o pirmieji manė gausiantys daugiau, bet jiems irgi buvo sumokėta po denarą, todėl jie ėmė priekaištauti: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą“ (Mt 20, 12). Šeimininkas atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu. Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?“ (Mt 20, 13).

Išpuikėlis ieško garbės, goduolis – turtų, tinginys – poilsio. Ir tik pavyduolis sau nieko netrokšta. Jį jaudina tai, kad sekasi kitam žmogui. Pavyduolis gali padaryti viską, kad tik kitas žmogus visko netektų – garbės, sėkmės, nuoširdumo, gerumo. Pavydas yra tarsi žmogų graužiantis vėžys …

Kaip ir su kitomis ydomis, daugelis žmonių bando patys save apgauti, neva jie nejaučia to gėdingo jausmo. Iš čia ir atsirado posakis „baltas pavydas“. Pavydas yra pavydas. Nėra jokios gero pavydo formos. Žmogus gali tiesiog susivaldyti ir neimti kenkti kitam, kuriam pavydi. Tačiau tas jausmas vis tiek grauš pavyduolį ir suteiks siaubingas kančias.

„Pyktis nuožmus, įtūžis nenugalimas, bet kas gali atsispirti pavydui?“ (Pat 27, 4).

Kaip kovoti su pavydu?

Pirmiausia reikia labai aiškiai įsisąmoninti, kad mums čia niekas nepriklauso. Nei žmonės, nei santykiai, nei turtai, nei sveikata. Mes čia praktiškai nieko nekontroliuojame. Mes juk net nevaldome savo širdies plakimo, nežinome, nei kas mūsų laukia, nei kokios mintys suksis mūsų galvoje po 5 minučių.

Štai kaip Vedose aprašomas žmonijos pirmtako sukūrimas:

„Kartą pirmoji visatos gyvoji būtybė, savagimis Brahma, pasijuto pasiekęs gyvenimo tikslą. Tą akimirką iš jo proto radosi visatos gerovės reikalais besirūpinantis Manu.

Savitvarda garsėjantis kūrėjas dovanojo jiems savo žmogiškąjį kūną. Išvydę gimusius Manu, pusdieviai, gandharvai ir kitos anksčiau sukurtos būtybės ėmė ploti visatos Viešpačiui Brahmai.“

Matote – „visatos reikalais besirūpinantis Manu“. Ne savo reikalais, o visos Visatos. Žmogus buvo sukurtas ne kad daug turėtų, valdytų, vadovautų, o rūpintųsi kitais, visatos reikalais. Viskas, ką mes turime, yra laikina, mums paskolinta trumpam naudojimuisi.

Antra, ką reiktų suprasti, jog visi viską turime pagal nuopelnus. Visatos mechanizmo veikimas yra virš mūsų proto suvokimo galimybių. Galime suprasti tik pagrindinius principus, bet ne daugiau. Vedose sakoma, kad jei protas būtų visiškai nurimęs ir skaidrus, mes matytųme visą praeitį ir visą ateitį, panašiai, kaip skaidraus, ramaus ežero vandenyje matome jo dugną ir plaukiojančias žuvis. Tačiau mes net nelabai prisimename, kas buvo vakar, ką jau kalbėti apie daugiau. Todėl mes tiksliai nežinome priežasčių, kodėl vienas turtingas, o kitas – skurdžius. Mums užtenka suvokti, kad tam yra pagrindas. Mes turime tiek, kiek užsitarnavome, tiek, kiek verti, kiek nusipelnėme savo šio ir praeitų gyvenimų darbais. Jei norim turėti daugiau, turime valytis karmą, o ne pavydėti kitiems. Pavydėdami kitiems griauname savo gyvenimą, žlugdome likimą.

Trečia, ką reiktų daryti – pajutus bent menkiausią pavydo apraišką, reiktų melstis už žmonės, kuriems pavydime, dėkoti Dievui, kad jiems taip sekasi ir prašyti pagausinti jų laimę, sveikatą, turtus. Taip pat reikia tų žmonių prašyti bent jau mintyse atleidimo už pavydą, kurį jiems jaučiate. Iš pradžių tai bus labai dirbtina ir skausminga, tačiau ilgainiui pavyks perlaužti save.

Kerštas

Nėra baisesnio pragaro, nei tas, kurį žmogus nešiojasi savo viduje. Keršto troškimas degina iš vidaus ir temdo protą. Pyktis yra dar viena visa naikinanti jėga. Ir ji naikina pirmiausia tą žmogų, kuris nuolat pyksta.

Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Susierzinimas, net ir užgniaužtas, labai greitai uždaro širdies čakrą ir griauna nervinę sistemą.

Ant ko pyksta žmonės? Ant kitų, kurie nepasotino jo egoizmo, ant savęs, nes jis, pasirodo, nėra Dievas ir nieko negali suvaldyti šiame gyvenime, ant Gyvenimo, kuris neva neteisingas – kodėl kiti turi daugiau nei aš, kodėl kitiems sekasi labiau nei man? Pyktis glaudžiai susijęs su kitomis nuodėmėmis – pavydu, godumu, puikybe, tingumu, polinkiu į nesaikingumą. Kai negauname sau naudos – pykstame. Kai kas nors nepatenkina mūsų ydų iššauktų troškimų – nekenčiame jo, rezgame keršto planus. Iš tikrųjų, reikia nuoširdžiai dėkoti žmonėms, kurie sukelia pyktį, nes juk taip Gyvenimas mums parodo mūsų trūkumus, kurie neleidžia gyventi sveikai, laimingai ir nieko nestokojant.

Kristus buvo labai griežtas pykčio atžvilgiu. Jis sakė savo mokiniams:

„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau – kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui „Pusgalvi“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį.“ (Mt 5, 21-22)

„Jūs buvote girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau – mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėt savo Dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ (Mt 5, 43-46).

Pyktyje yra užkoduota prievarta. Jei mes pykstame, mes įjungiame tiksinčią bombą, kuri anksčiau ar vėliau sprogs nusinešdama mūsų gyvybę ir tuo pačiu palies daugelį kitų žmonių likimų. Jei mes pykstame ant Gyvenimo, visatoje iškart įjungiame susinaikinimo mechanizmą. O kaip jis veikia? Siunčia ligas. Kuo labiau ir ilgiau pykstame, tuo sunkiau išgydomos ligos mus puola. Nes mes juk, iš principo, nenorime čia gyventi. Todėl mums sudaromos sąlygos išeiti anksčiau laiko ir gauti kitą kūną, gal net kitoje planetoje. Deja, liūdna žinia yra ta, jog tokie žmonės nepateks į auktesnes, rojaus planetas, kur kančių gerokai mažiau nei čia. Labiau tikėtina, kad jie pateks į žemutines planetas, kuriose gyvenimas dar sunkiau pakeliamas, nei žemėje.

Tai ką gi daryti, pajutus pyktį? Nuolankumas yra vaistas ne tik nuo puikybės, bet ir nuo pykčio. Vėlgi puikia tinka kartojimas „Ačiū, aš tave myliu, atsiprašau, atleisk man”. Nes juk tai mūsų ydos kunkuliuoja, pyktis iššauktas mūsų vidinės nešvaros.

Kinių išmintis sako: „Tavo nepalankumo, pykčio ar susierzinimo objektas seks paskui tave, kol neišmoksi jo mylėti ar bent nepasidarysi neutralus. Norint nesusiteršti grubia ar subtilia nešvara, reikia nustoti ją kritikuoti ar niekinti“.

Geismas (Palaidumas)

Visose religijose yra griežtas nurodymas – seksas tik vaikų pradėjimui ir niekam daugiau. Šiais laikais tai ypatingai sunkiai suvokiamas nurodymas. Internetas pilnas įrodymų, kaip orgazmas ar apskritai seksas palankiai veikia tiek vyro, tiek moters organizmą. Visgi daugelis nusikaltimų ir psichologinių problemų yra seksualinio pobūdžio. Šie laikai ne tie, kurių tradicijomis vertėtų pasikliauti ir vadovautis…

Seksas yra didžiausias materialus malonumas, todėl visai nesunku pasidaryti priklausomu nuo jo. Ir jeigu žmogus prisirišęs prie sekso, jis bus prisirišęs ir prie visos kitos materijos.

Šiuolaikinėje visuomenėje visaip skatinamas lytinis potraukis ir beatodairiškas ištvirkavimas niekuo nesirūpinant – nebent suspėti laiku pasinaudoti kontraceptinėmis priemonėmis. Pažiūrėkite į reklamą, kurią užpildytas kiekvienas mūsų žingsnis ir žvilgsnis. Sekso potekstė visur kur, pradedant nuo šampūno plaukams, baigiant apatinio trikotažo reklama. Gatvėse pilna plakatų su apsinuoginusiomis gražuolėmis, muzikiniai video klipai akiplėšiškai aukština kūno kultą, žiniasklaida pilna pranešimų apie viską, kas tik susiję su seksu. O dar knygos, filmai…

Kur tai veda? Dabar pirmokės mergaitės fizinio lavinimo pamokose nedaro tam tikrų raumenų tempimo pratimų, nes joms tai asocijuojasi su sekso pozomis. Pirmokės mergaitės!

Kristus buvo labai griežtas ištikimybės klausimu: „Jūs esate girdėję, kad buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“. (Mt 5, 27-28)

Bhagavadgytoje, kur sukaupta visos rytietiškos išminties kvintesencija, sakoma, kad yra trys nuodėmės židiniai, trys priežastys, aklinai uždarančios mūsų širdis. Tai gobšumas, pyktis ir geismas.

Vedose nurodoma, jog netgi susituokusi pora neturėtų pernelyg mėgutis seksu. Pirmiausia dėl to, kad norit susilaukti fiziškai ir psichiškai sveiko vaikelio, pora nuo sekso turi susilaikyti mažiausiai 3 mėnesius. Jei sutuoktiniai labai pamaldūs ir tikisi susilaukti švento vaiko, jie turėtų susilaikyti nuo sekso net metus. Sakoma, kad šventas vaikas gali išgelbėti 9 kartas prieš save ir 9 kartas po savęs, todėl ir yra taip svarbu tinkamai pradėti vaiką. Taip pat draudžiama mylėtis kai vaikas jau pradėtas, nes taip didinamas vaiko aistringumas, potrauktis seksui. Nors vaisius įsčiose dar formuojasi, siela jau atkeliavusi, jau yra, ji viską jaučia kas vyksta aplinkui, ką veikia jos mama ir tėtis.

Kas nutinka, kai mylimasi be meilės? Vyras tik atiduoda savo energiją, nes tokia jo prigimtis. Tačiau moteris savo energijos atiduoti negali. Vyras duoda ir, nieko negaudamas atgal, ima sirgti, senti (dėl to vyrų gyvenimo amžius trumpesnis, jei moterų), praranda atmintį. Moteris taip pat ima sirgti, ypač moteriškomis ligomis, nes neatiduoda energija užsistovi. Žmonės nesupranta, kas jiems darosi ir kodėl. Visa tai vyksta, nes nėra širdžių kontakto, santykiai grįsti geismu ir troškimu pasitenkinti vienas kito kūno teikiamais džiaugsmais.

Ajurvedoje yra atskira mokslo šaka, vadinama afroditika, kuri padeda atverti širdį per vyro ir moters meilę. Iš pradžių jie turi pajausti, kaip per jų širdis prateka meilės energija – iš vieno į kitą. Paskui – prisilietimų etapas. Papraščiausiais prisilietimais galima atgaivinti tyrą, gryną, tikrą meilę. Tai labai lėtas procesas. Aistra grįsti santykiai anksčiau ar vėliau žlugs, nes gana greitai įprasto kūno teikiami džiaugsmai atsibosta ir atsiranda troškimas ieškoti kito kūno teikiamų džiaugsmų.

Seksualinė energija yra nepaprastai galinga jėga. Laikantis celibato ir tinkamai nukreipiant energiją į viršutines čakras, galima stipriai atjaunėti, pasveikti nuo įvairiausių ligų. Seksualinė energija yra viso ko pagrindas, ji ir mūsų kūno variklis. Išeikvota lytinio akto metu, energija atsistato labai ilgai.

„Norint tapti „supervyru“ ar „supermoterimi“, būtinas celibatas arba seksualinio kontakto abstinencija, – sako pulkininkas Bredforas iš knygos apie 5 Tibeto pratimus. – Galinga seksualinio potraukio gyvybinė jėga turi būti sukoncentruota ir nukreipta aukščiau, kad galėtų būti panaudota kitų čakrų“

5 Tibeto pratimų knygoje nurodomas šeštasis pratimas kaip alternatyvus būdas pastebimai jaunatviškai išvaizdai pasiekti. Pratimas daromas taip:

• Stovėkite tiesiai, kojas pražerkite, stipriai prispauskite pėdas prie grindų, rankos prie šonų.
• Lėtai iškvepdami lenkitės į priekį, lenkite liemenį ir rankomis remkitės į kelius. Iškvėpkite, kol plaučiuose neliks oro.
• Atlaisvinę plaučius grįžkite į pradinę poziciją. Padėkite rankas ant klubų ir paspauskite į apačią, pakelkite pečius. Raktinis šio pratimo momentas – kai jūsų pečiai yra pakelti, reikia įtraukti pilvą ir krūtinę pakelti aukštyn. Turite tą padaryti neįkvėpdami oro. Taip energija keliama į kitus centrus. Išlaikykite šią poziciją kuo ilgiau.
• Kai turėsite įkvėpti, leiskite orui patekti per nosį. Kai plaučiai bus pripildyti, iškvėpkite per burną. Iškvėpę leiskite pilvui ir pečiams atsipalaiduoti, nuleiskite rankas nuo klubų ir grąžinkite į natūralią padėtį prie šonų.
• Kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite pr nosį. Tai paženklina visą šio pratimo kartojimo atlikimą. Jis turi būti atliekamas tik 2 ar 3 kartus.

Tingumas (Tingėjimas)

Tingumas atrodo pati nepavojingiausia nuodėmė. Bent jau neatrodo, kad ši nuodėmė galėtų kenkti kitiems žmonėms.

Šv. Tomas Akvinietis sako, jog tingumas tai proto nerangumas, dėl kurio žmogus apsileidžia.

Yra išskiriami keturi pagrindiniai tingėjimo tipai: intelekto, valios, kūno ir dvasios. Intelekto tingumas pasireiškia nerangiomis mintimis ir mąstymu, nekūrybiškumu, tuščiomis neatitinkančiomis tikrovės fantazijomis ir svajonėmis. Valios tingumas jaučiamas iš asmens neapsisprendimo, dykinėjimo, reikalų atidėliojimo, pažadų netesėjimo ar ryžto stokos. Valios tingumas pasireiškia murmėjimu ir nepasitenkinimu. Kadangi „viskas vyksta ne taip, kaip aš noriu, tai verčiau nieko nedarysiu“, – ramina save bevaliai. Kūno tingumas pastebimas iš per didelio atsipalaidavimo ir apsileidimo: žmogus miega ilgiau nei reikia, retai prausiasi, viską daro be galo lėtai. Tai ryškiai pastebimas tingėjimas. Tačiau daug pavojingesnis, tingėjimas dangstomas po užimtumo ir nuolatinio bėgimo kauke. Žmogus gali būti užsiėmęs daugeliu smulkių, nereikšmingų pastangų, nereikalaujančių dalykų, tačiau svarbiausi ir pagrindiniai dalykai yra pamiršti bei apleisti. Ypač pavojingas dvasios tingėjimas . Žmogus gali būti aktyvus, daug darantis gerų darbų, tačiau per tai apleidęs dvasinį gyvenimą. Jis nebeturi kada ugdyti savo vidinį gyvenimą.

Kaip kovoti su tingumu?

Kovoti galima tik ugdant intelektą, kuris atsako už charakterio šlifavimą, asmenybės vystymą. Intelektą kitaip dar galima pavadinti suvokimu. Suvokimas nuo žinojimo skiriasi tuo, kad žinios pačios savaime nėra motyvas keisti gyvenimą. Tik gilus suvokimas gali paskatinti kažką daryti arba kažko atsisakyti. Daugybė žmonių, kurie daug žino, vis tiek yra labai nelaimingi. Nes jie tik žino, bet negyvena savo žiniomis. Geriau jau žinoti mažiau, tačiau tuo gyventi.

Kitas svarbus ginklas – valia. Ją turime visi ir tik iš tingumo sakome – aš neturiu valios. Toks pasakymas yra tiesiog savo silpnybių pateisinimas. Valia irgi ugdoma. Kaip kūnas, negaunantis fizinių pratimų, nusilpsta, taip ir retai naudojama valia būna silpna. Tačiau nors ir silpna, ji vis tiek yra. Kuo dažniau nenusileidžiame pagundoms, tuo lengviau tampa su jomis kovoti, nes stiprėja valia. Palaipsniui tai, kas buvo skausminga ir sunku, tampa lengva ir paprasta.

Straipsnio autorė:

Asta Ivaškevičiūtė – beveik 10 metų dirbo reklamos ir rinkodaros srityje, siekė karjeros aukštumų. Tačiau, užlipusi išsvajotos karjeros laiptais, suprato, kad laimės čia nėra. Pradėjusi ieškoti laimės, atrado Reiki, bhakti jogą ir Vedas. Tuomet ji priėmė vieną iš pračių drąsiausių sprendimų – mesti perspektyvią karjerą, sėkmingą darbą ir daryti tai, kas iš tikrųjų teikia džiaugsmo. Taip gimė “Savęs pažinimo ir saviraiškos studija” Vilniuje, kurią įkūrė dvi bendramintės draugės – Asta ir Dainora. www.pazinimassaviraiska.lt

Asta Ivaškevičiūtė studijuoja Vedas, o žinias pritaiko savo gyvenime. Ji skaito paskaitas apie moterų ir vyrų santykius, harmoningų santykių kūrimą ir apie tai, kaip gi įsileisti laimę į savo gyvenimą. Daugiau jos paskaitų rasite čia:  astaivaskeviciute.weebly.com

Asta taip pat yra Reiki Meistrė – Mokytoja. Reiki yra vienas iš alternatyviosios medicinos gydymo būdų, skirtas psichinei, emocinei bei fizinei žmogaus sveikatai atstatyti.

DĖMESIO! 2014 m. liepos 28 – rugpjūčio 1 d. KVIEČIAME į „Patyriminę vasaros stovyklą suaugusiems”