Su pavydu žiuriu į pro šalį praeinančias šeimas

Klausimas:

Sveiki, su draugu esame kartu 5 metus. Per tą laiką niekada negyvenome kartu, o pastaruosius du metus jis gyvena ir dirba Anglijoje. Nepaisant daugybės įvairių niuansų, didžiausia problema – atstumas, šviesos tunelio gale nesimato. Aš turiu mokyklinio amžiaus dukrą, gyvenu name su daug gyvūnų, todėl išvažiavimas yra sudėtingas, grįžti jis nenori, nes yra įsitikinęs, kad Lietuvoje badaus ir negalės išlaikyti šeimos ir savo tėvų, kuriuos, jo manymu, turi išlaikyti (teisybės dėlei turiu pasakyti, kad dėl to badavamo gerokai perdėta – jo profesija tokia, su kuria duonai užsidirbsi). Bet kito žmogaus įsitikinimų nepakeisi, galiu kalbėti tik apie savo. O aš jaučiuosi išsekusi fiziškai ir emociškai. Su pavydu žiuriu į pro šalį praeinančias šeimas, kaskart nurydama ašaras. Moku būti viena, rasti įdomos veiklos, kūrybos, bet ta vienatvė užsitęsė, norisi dalintis gyvenimu, trūksta fizinio kontakto. Pastaruoju metu beveik visus kontaktus inicijuoja jis: skambina kasdien, rašo, rūpinasi, bet mane erzina viskas, pradedant pasakytu žodžiu „aš”, o ne „mes”, baigiant jo bandymais mane pralinksminti, kurie šioje situacijoje man atrodo tokie kvaili, kaip bandymai pasakoti anekdotus žmogui, sėdinčiam dujų kameroje (atsiprašau už sarkazmą). Man regis, labiausiai mane pralinksmintų bet koks spendimas – jo pasiryžimas grįžti, arba pradėti kurti gyvenimą kartu Anglijoje, arba skirtis. Bet panašu, kad tą sprendimą teks priimti man vienai, nes jis kaip įmanydamas vengia šitos temos, nuolat atsakydamas: „aš nežinau: nežinau, ką tu ir vaikas čia veiks, nežinau, ar čia tinkama šalis gyventi, nežinau, kaip bus su finansais, nežinau, koks bus mano gyvenimas po metų ir pan.” Tiesiog panašu, kad ši situacija jam yra nepatogi, bet pakenčiama, skirtingai nei man, ir laukimą jis mato kaip opciją. Po keleto „nežinau”, aš tiesiog nustojau laukti, gyvenu savo gyvenimą toliau, bet tai vistiek slegia. Mes turim daug bendrų vertybių, daug kartu patyrėm ir, tikriausiai, esam artimesni nei daugelis kitų porų, bet aš pradėjau jausti jo atžvilgiu tiek daug pykčio dėl nesugebėjimo ir nenoro ieškoti/priimti spendimo, kad bendravimas tapo vargiai įmanomu. Tiesiog nebežinau, kaip iš to išeiti. Nuolat jaučiu slegiantį liūdesį.

Rūta (vardas pakeistas)

Atsakymas:

Miela Rūta, ačiū, kad pasidalinote savo problema – sudėtinga, keliančia nemažai sunkių emocijų, tarp kurių vyrauja pyktis, nusivylimas ir liūdesys. Kad geriau suprasti, pabandžiau problemą išskaidyti į dalis, o savo atsakymą alegoriškai grįsiu mažo vaiko elgesiu ir išgyvenimais.

Iš Jūsų laiško supratau, kad problemos ašis yra neišsipildęs, tačiau toks natūralus ir prigimtinis noras turėti pilnavertę šeimą, mylėti ir būti mylimai. Penkeri metai, kuriuos praleidote draugaudama su vyriškiu, yra nemažas laikotarpis. Per jį subręsta jausmai, atsiranda prisirišimas, žmogus tampa artimas ir jo atžvilgiu pradedami kurti tam tikri lūkesčiai: būti kartu, būti reikalingai, būti mylimai. Tačiau to kol kas Jūsų gyvenime nėra, todėl kyla pyktis ir liūdesys. Lygiai taip, kaip mažam vaikui, kai jis ilgisi ir negauna mamos meilės. Turbūt esate pastebėjusi, kad kai kuriais atvejais, kai šalia vaiko nėra jo mamos, jis būna neramus, sudirgęs, tačiau mamai grįžus, jis nepuola į jos glėbį. Priešingai, jis pasitraukia į kampą, nusisuka nuo mamos, o jai priartėjus, rodo jai savo pyktį, verkia, kartais užsimoja suduoti. Taip yra todėl, kad vaikas jaučiasi nuviltas, jis nėra užtikrintas, kad mama vėl neprapuls ir kad jam nebereikės vėl kentėti, vėl jausti vienatvę ir baimę būti vienam. Panašu, ar ne? Turbūt dabar supratote, iš kur kyla Jūsų pyktis ir liūdesys, kodėl Jus erzina draugo juokai ir kalbos, kodėl, kad ir ką jis bedarytų, Jums nėra gera?

Kitas dalykas, keliantis nemalonius jausmus – savotiškas gedėjimas. Mano minėtu vaiko atveju vienintelis teisingas mamos veiksmas būtų vaiko paėmimas į glėbį ir mylavimas. Jūsų santykių atveju tokio veikimo atitikmuo būtų aiškus draugo pasiūlymas pradėti bendrą gyvenimą – Lietuvoje ar svetur. Tačiau nieko panašaus jis nesiūlo – dėl įvairių priežasčių. Todėl Jūsų, Rūta, lūkestis neišsipildė. Širdies gilumoje Jūs pati tai suprantate, neatsitiktinai rašote „tiesiog nustojau laukti, gyvenu savo gyvenimą toliau“. Šio lūkesčio žlugimas kelia sielvartą, Jūsų psichikoje pasireiškiantį natūraliomis gedėjimo reakcijomis: liūdesiu, pykčiu, nusivylimu, vienišumu, galbūt – kaltės išgyvenimu. Jūs tarsi apraudate savo neįvykusius santykius, nes iki šiol yra „aš“, o ne „mes“. Būtent todėl Jums graudulį kelia laimingų šeimų vaizdas – kiekvienąkart Jūs matote prarastą savo galimybę.

Šitie slegiantys jausmai su laiku praeis – netgi jei nieko nedarysite. Tiesiog žmogus taip sutvertas – laikui bėgant prisitaikyti. Jausmus palengvintų nuoširdus pokalbis su draugu: išsakant savo lūkesčius ir sužinant jo. Galbūt jo požiūris į Jūsų santykių situaciją yra kitoks, tik Jūs to nežinote. Ar tai prasminga? Be abejo. Juk baisiausia pasaulyje ne karas, ne skurdas, ne negalė – baisiausia, kai nežinai, kaip panaikinti prarają tarp savęs ir kitų. Nes tada negali pasakyti „mes“.

Psichologas
Arūnas Norkus