Suaugę alkoholikų vaikai: kokį gyvenimą jiems nulemia tėvai?

0 (0)

Pripažįstame, kad alkoholizmas – rimta visuomenės problema. Tačiau dar dažnai nepastebime tų, kurie tyliai kenčia alkoholikų šešėlyje, – alkoholikų vaikų. Tėvų girtavimas jų sieloje palieka neištrinamą randą visam gyvenimui.

Užaugti šeimoje, kur vienas tėvų arba abu buvo priklausomi nuo alkoholio, savaime dar nėra diagnozė, tačiau šių tėvų vaikams yra būdinga daug bendrų bruožų – tėvų alkoholizmas turi žalingos įtakos vaikų emocijoms, savigarbai ir bendravimui.

Psichoterapeutai pastebėjo dėsningumą – alkoholikų vaikai kreipiasi pagalbos į specialistus perkopę trisdešimtuosius gyvenimo metus. Visi jie skundžiasi nerimu, depresija, dideliu stresu ar vidine sumaištimi.

Nenuvejamo nerimo pinklėse

Ilona – verslininkė. Prie naujų projektų pluša netausodama savęs net naktimis. Poilsiui lieka nedideli paros trupiniai.

Ji įsitikinusi, kad darbas suteikia jos gyvenimui prasmę. Ilona negali pakęsti tinginių, nuolat dejuojančių dėl sunkumų žmonių. Toks buvo jos vyras, su kuriuo ji išsiskyrė prieš keletą metų.

Jau kurį laiką Ilona kovoja su ją apnikusiu nerimu ir vidiniu bejėgiškumu. Išmėgino įvairius kovos būdus – stengėsi padidinti darbo krūvį, vakarais ėmė vartoti alkoholį, išvyko keletui dienų prie jūros. Bet ją apnikusi depresija vis stiprėjo.

Ši moteris užaugo šeimoje, kurioje tėvas nuolat gėrė. Motina buvo nuolat įsitempusi, nervinga ir vis auklėjo tėvą.

Ilonai ir jos jaunesnei seseriai tėvų dėmesio teko nedaug, nes suaugusieji vis buvo susirūpinę savo reikalais: vienas ieškojo problemų sprendimo alkoholyje, kita buvo užsiėmusi vyro perauklėjimu.

Vadovavosi protu, ne jausmais

Ilona pasižymėjo įprastais alkoholikų vaikams bruožais – pernelyg didele priklausomybe nuo taisyklių ar normų, sąžiningumu ir itin dideliu kritiškumu sau pačiai. Jos gyvenimą valdė dvi pamatinės nuostatos – privalai būti tobula ir stipri.

Patirtis, įgyta tėvų namuose, išmokė Iloną, kad būtina greitai tapti suaugusiai ir pasirūpinti ne tik pačia savimi, bet ir tėvais: nelaimingą motiną paguosti ir jai padėti, tėvą apsaugoti nuo sugėrovų.

Vaikystėje Ilona išmoko nekreipti dėmesio į savo jausmus, pirmenybę teikdama protui. Tik taip ji galėjo išvengti skausmo dėl nepatenkintų jos vaikiškų poreikių.

Saugodamasi suaugusiųjų abejingumo, ji mokėsi nebūti su niekuo artima. Tai padėjo jai ištverti šaltą vaikystę bei paauglystę tėvų namuose, bet sužalojo jos draugystės ir meilės ryšius. Visi jos vaikinai, galų gale ir buvęs sutuoktinis, kažkuo priminė jos tėvą – tingūs, nerūpestingi ir pasyvūs.

Nemoka pasirūpinti savimi

Amerikiečių psichologė Marsha J.Harman alkoholikų vaikus pagal jų asmenybės ypatumus skirsto į tris grupes.

Pirmajai priskiria tuos, kurie, kaip ir Ilona, yra malonūs ir rūpinasi kitais žmonės, aukodami savo pačių norus ir troškimus. Jie yra labai priklausomi nuo kitų žmonių, sąžiningai laikosi taisyklių, jiems sunku bet kam pasakyti „ne“.

Jie puikūs darbuotojai, nes mielai dirba viršvalandžius, gerai vykdo užduotis ir neprašo kitų pagalbos. Jie nemoka pasirūpinti savimi, o tenkindami savo norus jaučiasi esą egoistai. Gyventi su tokiais žmonėmis nelengva, nes kitiems jie kelia tokius pat nežmoniškai didelius reikalavimus kaip ir sau.

Kita vertus, jie nemoka priimti kitų žmonių jiems rodomo dėmesio – tuoj pasijunta kalti ir skolingi. Be to, jie niekada nepasako, ko nori, nes dar vaikystėje išmoko savo norų negirdėti.

Itin jautrūs kritikai

Antrajai alkoholikų vaikų grupei M.J.Harman priskyrė tuos, kurie pasižymi dideliu proto įžvalgumu, sėkme veikloje ir siekiančius pripažinimo už savo veiklos rezultatus.

Jų didelis noras pasižymėti slepia atstūmimo baimę. Jie itin jautrūs net ir menkiausiai kritikai. Nuolatinis kritikos ir nesėkmių vengimas itin vargina šio tipo žmones. Todėl jie būna užsidarę, vengia artimų ryšių, dažnai įpuola į depresijos liūną.

Jie itin bijo savo jausmų. Jie geriau analizuos kokią nors visuomenės problemą negu kam nors pasakys: „Tu man patinki“.

Trečiajai alkoholikų vaikų grupei priskiriami tie, kurie yra tarsi dviejų pirmųjų veidrodinis atspindys. Tai nepaaiškinamai neatsakingi asmenys. Jų elgesį valdo impulsai ir troškimai. „Pirma padarom, po to pagalvojam“ – taip būtų galima apibūdinti jų elgesį.

Neretai jie irgi tampa priklausomi nuo alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų, neracionalios mitybos, nevisaverčių meilės santykių.

Susipainioja fantazijose

„Nors alkoholikų vaikų kančia pasireiškia įvairiu elgesiu, visiems alkoholikų vaikams būdingas savęs nuvertinimas“, – teigė judėjimą už pagalbą alkoholikų vaikams pradėjusi amerikietė Janet Geringer Woititz.

Ji išskyrė keletą bendrų jiems bruožų. Paaiškėjo, kad alkoholikų vaikai yra sau labai negailestingi. Jie save kankina ar net naikina neigiamu vertinimu, darbu, net kvailiausių taisyklių laikymusi, alkoholiu, maistu arba netinkamais santykiais.

Suaugę alkoholikų vaikai nemoka džiaugtis ir linksmintis. Nenuostabu, nes jie dar vaikystėje turėjo tapti suaugę ir spręsti nevaikiškas problemas. Tad šie žmonės į viską žvelgia itin rimtai.

Neretai, norėdami atsipalaiduoti, jie vartoja alkoholį, todėl gana greit tampa nuo jo priklausomi. Suaugę alkoholikų vaikai gerai nežino, kas yra normalu, o kas ne. Mat tėvų namuose nebuvo aiškių elgesio ir mąstymo ribų. Tad užaugę jie nuolat abejoja tiek savo sprendimais, tiek nuomonėmis, tiek jausmais.

Vaikystėje išmokę fantazijomis kompensuoti tai, ko trūko šeimoje, jie taip elgiasi ir suaugę. Šiems žmonėms sunku atlikti darbus nuo pradžios iki galo. Jie linkę delsti iki paskutinės minutės, todėl sukuria sau didelę „paskutinės nakties prieš egzaminą“ įtampą.

Neretai jie gali pažadėti ir tų pažadų netesėti, nes jiems sunku atsisakyti – tai būtų smūgis jų trapiai savigarbai. Tėvų šeimoje jie neišmoko atkaklumo ir kantrybės, nes nebuvo kas juos to mokytų. Saugodami trapią savo vertę, jie išmoksta gintis melu. Juk jau nuo vaikystės reikėjo meluoti, slepiant, kas iš tikrųjų vyksta šeimoje.

Pats sunaikina meilės ryšius

Suaugę alkoholikų vaikai turi daug bendravimo problemų. Dėl savo žemos savigarbos jie labai stipriai emociškai prisiriša prie asmenų, rodančių jiems dėmesį. Iš jų jie laukia pritarimo, pripažinimo, išgelbėjimo iš vidinės sumaišties ir nerimo. Taip jie kitus žmones įkinko į savo problemas.

Kita vertus, alkoholikų vaikai labai bijo prarasti nepriklausomybę, tad atidžiai seka, ar kiti nebando jų fiziškai apriboti.

Čia prasideda jų santykius žlugdantis ydingas ratas: emociškai priklausyti, bet būti fiziškai atskiram. Tai primena augančio vaiko ir motinos ryšį, kai vaikas jaučia, kad motina jį saugo, bet leidžia tyrinėti pasaulį.

Ieškodamas tokio santykio, asmuo sunaikina draugystės ir meilės ryšius, nes mažai tikėtina, kad partneris arba partnerė panorėtų jam ar jai tapti motina.

Siekdami užmegzti ir išlaikyti ryšius alkoholikų vaikai demonstruoja nepaprastą atsidavimą. Tas atsidavimas neretai būna visiškai nepamatuotas ar to atsidavimo kitas asmuo būna nė nevertas.

Alkoholikų vaikams gana dažnai tenka įsipainioti į sudėtingus ir ateities perspektyvų neturinčius santykius. Jie užmezga ryšius su priklausomybių turinčiais, antisocialiais asmenimis, kurių vengtų bet kuris asmuo iš sveikos tėvų šeimos.

Į sveikimą – lėtu žingsniu

Išsivaduoti iš praeities šešėlio įmanoma. Tą patvirtino ir Ilona. Šiuo metu ji džiaugiasi kiekviena savo diena. Užmezgė santykius su ramiu ir maloniu vyriškiu. Šie santykiai jau trunka pusantrų metų, tad partneriai galvoja apie santuoką ir įpėdinius.

Ilona perleido keletą svarbių verslo sferų savo puikiems vadybininkams. Tad jai mažiau valandų reikia praleisti darbe.

Tik J.G.Woititz įspėja: „Suaugę alkoholikų vaikai yra kraštutinumų žmonės. Jie sako: „Ką darai, daryk žaibo greitumu“.

O aš noriu įspėti: sveikimas yra lėtas procesas. Kitaip nebūna. Gal darysi greitus žingsnius, bet sveikimas nepagreitės.

Aušra Griškonytė, psichologė psichoterapeutė
Šaltinis: lrytas.lt