Tėvai šaiposi, mėtydami frazes apie vestuves ir nekaltumą

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,
Nuo tada, kai neįstojau į aukštąją, po vidurinės baigimo – gyvenu vidinėje sumaištyje. Atrodo, kad viskas ko griebiuosi – slysta iš rankų. Labai sunkiai išgyvenu tai, ir stengiuosi „kabintis“, tačiau atrodo, kad žengiu du žingsnius į priekį ir po to sugrįžtu atgal tris… Nors man jau 22 m., gyvenu vis dar su tėvais kaime netoli didmiesčio, tačiau tarp manęs ir tėvų yra labai didelis amžiaus tarpas, todėl atrodo, kad nesusikalbam. Draugavau su vaikinu, mylėjom vienas kitą, tačiau kai jis užsiminė apie gyvenimą kartu – aš tiesiog sustingdavau, ir neturėdavau ką pasakyti, nes pirma mintis „o ką tėvai pasakys“. Norėjau rimtų santykių ir įsipareigojimų, tačiau tėvai buvo visiškai prieš. Kol draugavau, tėvai nuolat klausinėdavo ar mylimės, tada pradėdavo šaukti, kad mano vaikų neaugins, išvadindavo visokiais žodžiais. Jie labai senamadiški ir vis prikaišioja, kad jų laikais taip nebūdavo, kad užtrauksiu jiems gėdą ir negarbę (aišku, jie teisinasi, sakydami, kad nori tik gero). O dabar šaiposi, mėtydami frazes apie vestuves ir nekaltumą. Aš nesuprantu ko jie nori? Ir kodėl jie taip elgiasi? Jaučiuosi užspęsta ir sugniuždyta. Uždaryta kažkokiam kalėjime. Praeitą rudenį vos nenušokau nuo tilto, nes jau nusibodo viskas, bet supratau, kad tai nieko nebūtų pakeitę ir nuteikiau save, kad esu stipresnė, kad galiu kabintis į gyvenimą, kad galiu bent jau pabandyti stengtis. Tokia motyvacija padėjo, tačiau… Nebenoriu nieko. Niekur neinu ir nebendrauju. Su vaikinu draugystę nutraukiau. Stengiuosi kažkaip prasiblaškyti, noriu rimtų santykiu ir įsipareigojimų, tačiau bijau naujų pažinčių ir draugysčių, nes.. žinau, kad tėvai bus nusistatę prieš bet kokiu atveju, ir tai mane stabdo. O dar ta mintis, kad neturiu aukštojo išsilavinimo, kad jau treti metai niekur neįstoju (į mokamą vietą negaliu sau leisti). Tiesiog viskas susikrovė į krūvą. Tai mane gniuždo. Jau net nekalbu kiek naktų nemiegojau, nes jos buvo praverktos. Kai bandau pasikalbėti su jais – jausmas, kad bendraučiau su siena. Jie nesiklauso arba pasako, kad nieko nesuprantu ir prasideda barniai, rėkimai, šauksmai. Esu labai jautri, vos tik koks žodis, iš kart į ašaras. Moku pakovot dėl savęs, tačiau girdėti iš man brangiausių žmonių blogas nuomones ir pan. – labai sunku. Labai norėčiau išsikraustyti iš tėvų namų, tačiau tikrai nesugebėsiu išsilaikyti pati, nors ir turiu darbą, tačiau darbas nepastovus… O galbūt tik pati nuteikiu taip save? Patarkite, kaip man elgtis ir ką daryti su tokiu psichologiniu teroru? Dėkoju. Jūratė (v. pakeistas).

Atsakymas:

Labas, Jūrate,

Ačiū, kad parašei. Tavo laiške jaučiu daug skausmo, nusivylimo dabartine gyvenimo situacija. Perskaičius tavo laišką taip norisi, kad kuo greičiau pasibaigtų tavo vidinė sumaištis. Atrodo, kad gyveni gyvenimą ne tokį, kokio norėtum. Gera žinia ta, kad nuo tavęs labai daug kas priklauso. Jūrate, tu esi suaugusi, protinga ir labai stipri mergina, tiek daug sunkumų dabar šiuo metu susikrovė, o tu sugebi apie visa tai kalbėti, ir matau kaip nori viską išspręsti.

Skaudu, kad artimiausi žmonės nepritarė tavo kuriamiems santykiams su mylimu vaikinu. Ir kad, kaip sakai, neįmanoma su jais ramiai apie tai pasikalbėti. Skaitant laišką iškyla klausimas, ar jie nenori tavęs matyti draugaujant su vaikinais, ar tiesiog bijo, kad nepastotum būdama nesusituokus? Rašai, kad nesupranti tėvų elgesio. Neabejoju, kad tėvai nori tau gero, bet tai parodo nesuprantamu ir skausmingu tau būdu – šaukimas, visokių žodžių vadinimas, sakymas, kad jiems užtrauksi gėdą, kad nieko nesupranti, nesiklausymas ir pan. Tokia brangiausių žmonių reakcija skaudina.

Įdomu, gal yra kažkoks draugystės su vaikinais būdas, priimtinas tavo tėvams? Iš tavo laiško atrodo, kad tėvai tave apriboja, nori kontroliuoti, galbūt jie mano, kad dar nesugebi savimi pasirūpinti? Gal bijo, kad būsi įskaudinta?

Rašai, kad jautiesi lyg kalėjime. Jūrate, kad pasiektum laisvę, turi visiškai prisiimti atsakomybę už save. Tai atsakingumas už savo gyvenimą, savo veiksmus, sprendimus, planus ir jų įgyvendinimą. Tiek už pasiekimus, tiek už klaidas taip pat reikia atsakyti.

Laisvė – ne tik darymas ką nori, bet ir labai didelė atsakomybė už savo veiksmus.
Pagalvok, kaip galėtum po truputį emociškai nuo tėvų atitolti, tapti labiau savarankiška, atsakinga visiškai už save ir savo gyvenimo sprendimus.

Džiaugiuosi, kad turi tikslus gyvenime, ir žinai, kas galėtų padaryti tavo gyvenimą laimingesnį.
Iš tavo laiško išrašysiu tavo norus:
– gyventi ramiai (o ne vidinėje sumaištyje)
– jaustis laisvai (o ne lyg kalėjime)
– turėti  aukštąjį išsilavinimą
– išsikraustyti iš tėvų namų
– išlaikyti save
– turėti rimtų santykių ir įsipareigojimų

Pirmi du norai galėtų būti tavo paskatinimas įgyvendinti kitus. Tavo siekiamybės. Čia tik pavyzdys. Siūlau tau apgalvoti ir susirašyti tikslus, kuriuos norėtum pasiekti. Pasižymėk, kuriuos pavyktų greičiau įgyvendinti, o kuriems prireiks daugiau laiko. Vis pasižiūrėdama į sąrašą prisiminsi, ką konkrečiai turi nuveikti, kad viską pasiektum. Gal būt kas nors tau galėtų padėti kai kuriuos tikslus įgyvendinti? Kartais dviese mąstant atsiranda daugiau sprendimo variantų.

Linkiu nepasiduoti ir nors mažais žingsneliais, bet ryžtingais žingsniuoti į rytojų.
Tikiu, kad gali laisvai ir įdomiai gyventi – taip, kaip tu nori. Gyvenimo svajonių, tikslų įgyvendinimas prie to priartina.

Psichologė Aistė Padlipskaitė
www.psichologokonsultacijos.eu