Šeima: technologijų iššūkis

Alex Haney / Unsplash

Beveik kiekvienuose namuose televizorius, mobilus, įvairios virtualios pramogos ir tiesiog internetas sukelia daug problemų ir ginčų. Tėvams rūpestį kelia žalingas poveikis, kurį gali gauti vaikas, taip pat juos jaudina pasyvi pramoga, kai tiek laiko sugaištama „niekams“. 

Daugelyje šeimų pasikeitė tradicijos — valgoma ar net bendraujama sykiu palinkus priešais ekraną, kur kiekvienas įnikęs stebi sau kažką labai svarbaus. Kai kurie tėvai net atsisako namuose turėti televizorių ar internetą, neperka išmanaus telefono, tad vaikas arba bėgioja pas kaimynus, arba visą laiką skundžiasi, kad jam neleidžiama to, kas galima „kitiems vaikams“.

Televizorius ar internetas turėtų būti. Jie, be abejo, kelia problemų, bet mes turime išmokti jas spręsti, o ne piktintis.

Kai vaikai ginčijasi dėl žaidimų, telefono, kompiuterio, tėvai gali arba nedalyvauti tose kovose, arba tiesiog jas išjungti ir laukti tol, kol jie susitars. Kai į barnius įsitraukia ir tėvai, ir vaikai, situacija tampa sudėtingesnė. Ar tėvai turi teisę sėdėti ilgus vakarus prie televizoriaus ar interneto, ar jie turi leisti vaikui veikti tai, ką jis nori — tai šeimos problema, kurią turi išspręsti visa šeima.

Tačiau tėvams reikia klausti: „Ką mes dėl to darysime?“, o ne pasakyti: „Ką aš turiu padaryti, kad sureguliuočiau naudojimąsi technologijomis?“ Visi šeimos nariai turi tartis kartu. Paprastai tai sprendžiama šeimos taryboje.

Šeimos taryba

Šeimos taryboje suaugusių ir vaikų balsai turi vienodą vertę. Kiekvienas narys gali iškelti savo problemą. Kiekvienas turi teisę reikalauti, kad jį išklausytų. Susirinkime priimtas sprendimas galioja savaitę. Po susirinkimo vykdomi priimti sprendimai, apie tai diskutuoti neleidžiama, jei nustatoma, kad sprendimas netiko, jis pakeičiamas nauju. Dalyvauti gali visi. Pirmininkauti pasirenkama rotaciniu principu, kad nė vienas netaptų vienvaldžiu vadovu. Sėkmės paslaptis tame, kad visi tarybos dalyviai sprendžiamą problemą laikytų visos grupės problema. Tėvai, matydami klaidas ir gresiančias pasekmes, vis dėlto turi paklusti sprendimui, iškęsti negeroves ir leisti įvykti tam, kas neišvengiama. Iš savo patirties vaikai išmoks daugiau negu iš bet kokių žodžių ar tėvų nurodymų.

Jeigu tik tėvai pateikia problemas ir jų sprendimo būdus, tai nėra šeimos tarybos susirinkimas. Vaikai turi būti nuolat skatinami aktyviai dalyvauti susirinkime. Šeimos tarybos sėkmės paslaptis glūdi visų šeimos narių pasiryžime sprendžiamą problemą laikyti šeimos problema. Pagaliau, jeigu mama turi problemų ir nesugeba sutvarkyti piktnaudžiavimo socialiniais tinklais arba tėvas negali atsiplėšti nuo savo tankų divizijos, tada visa šeima, kartu su vaikais susėda į lygiaverčių dalyvių pasitarimą ir siekia konkrečiam asmeniui padėti išsaugant, vienas kito orumą ir abipusę pagarbą. Tai yra šeimos problema, nes gyvenimas kartu kuria tarpusavio santykius. Sprendimas turi būti toks pat šeimos reikalas, kaip ir sunkumų nugalėjimas. Toks požiūris ugdo tarpusavio pagarbą, atsakomybę ir įgyvendina lygybę. Demokratinis šeimos gyvenimas kuriamas ant lygybės pagrindų.

Jeigu nesutarimas yra labai didelis, tėvai gali net atsisakyti interneto, kabelinės ir niekas, įskaitant tėvus, negalės turėti jokių pramogų tol, kol bus susitarta. Panašiai elgiamasi per streiką, kai niekas nedirba, kol pasiekimas susitarimas.

Dėl neruošiamų namų darbų, tai mes galime susitarti su vaiku diskutuodami. Vaikas gali pasirinkti laiką, kada jis ruoš namų darbus ir kada žiūrės televizorių ar žais telefonu. Po to mama ar tėtis turi būti tvirti ir priversti vaiką laikytis susitarimo. Šito siekiame tik veiksmais, o ne žodžiais. Kai vaikas ūgteli, iškyla klausimas: „Ką reikia daryti dabar?“ Vyresnis vaikas gali pats pasiūlyti sprendimą.

Jeigu vaikas nori sėdėti prie kompiuterio ar su telefonu dar po to, kai įprastai turi eiti miegoti, tėvai primena laikytis jau seniau aptartos, bendrai sutartos rutinos. Mažą vaiką mes guldome į lovą be jokių žodžių. Jeigu mama asmeniškai nesistengia „priversti vaiką gerai elgtis“, kova dėl valdžios neįvyksta. Jeigu ji tvirtai paiso tvarkos ir elgiasi pagal aplinkybes, tai paprasčiausiai paguldo vaiką miegoti. Jei vaikas yra vyresnis, pirmiausia turime su juo susitarti ir tada vykdyti tai, dėl ko sutikome. Kol tėvų ir vaiko santykiai nepagrįsti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu, tai nelengva. Iš tikrųjų technologijos nėra tikroji problema, jos tik pabrėžia bendradarbiavimo tarp tėvų ir vaikų stoką.

Interneto turinio ar žaidimų kokybė yra ne šeimos rūpestis. Tačiau mes vargu ar galime ramiai sėdėti ir laukti, kol ši problema išsispręs savaime. Tai vyksta mūsų namuose ir mes turime veikti.

„Kas čia blogo?“

Vienuolikmetė Daina, aštuonmetė Monika ir septynmetis Robertas labai mėgdavo žaisti populiarius žaidimus internete. Tėvai jautė, kad tai „nėra žaidimai vaikams“. Kuo labiau jie protestavo, tuo labiau vaikai reikalavo leisti žaisti.

„Kas čia blogo? Tai tikrai geri žaidimai. Visi kiti vaikai juos žaidžia!“ Kiekvieną savaitę dėl to šeimoje vyko kovos. Reikalaudami, kad vaikas nežaistų vieno ar kito žaidimo, mes jį pastūmėjame į kovą dėl valdžios. Vaikas laimi. Nėra stipresnio argumento už „visi kiti vaikai tai daro“. Ir jei mes vis tiek nenusileidžiame, vaikas ieško kitų būdų atsikeršyti. Koks turėtų būti sprendimas?

Visų pirma, mes negalime vaiko apsaugoti nuo technologijų ir tų įspūdžių, kuriuos jis patiria. Tačiau galime padėti jam išsiugdyti gerą skonį ir išmokyti priešintis nevykusiems sprendimams. To mes negalime pasiekti pamokslaudami! Šiandieninėje kultūroje žodžiai dažniau vartojami kaip ginklai, bet ne kaip bendravimo priemonė. Kai tėvai pradeda pamokslauti, vaikas apkursta. Tačiau gali būti labai naudinga diskusija, per kurią tėvai užduoda įvairių klausimų ir po to įsiklauso. Tėvai gali žaisti žaidimą kartu su vaiku ir paskui draugiškoje aplinkoje pasidalyti įspūdžiais, paklausti: „Ką tu apie tai galvoji? Ar tas personažas protingai pasielgė? Kaip tu manai, ką jautė kiti? Kodėl? Ką, tavo nuomone, jie dar galėjo padaryti?“

Šitaip tėvai tikrai padeda vaikui pačiam mąstyti ir kritiškai vertinti programą. Kai tėvai klauso, vaikas išsiugdo gebėjimų siūlyti idėjas — tai pats maloniausias dalykas. Tėvai neturi sugadinti „žaidimo“ bandydami „pataisyti“ vaiko išreikštus įspūdžius. Mes turime be išlygų priimti tai, ką vaikas sako, ir taip, kaip jis sako. Pamažu suvoksime pažangą, kurią vaikas daro laikui bėgant, ir sužinosime jo kritinį požiūrį. Tėvai, norėdami išsakyti savo mintis, gali tai padaryti tarsi užduodami provokuojamą klausimą: „Aš norėčiau žinoti, kas būtų, jeigu…“ arba: „Kaip tu manai, kas atsitiktų, jeigu…“ Pažaidus kupiną kriminalinių siužetų žaidimą galima paklausti: „Ar tu pažįsti kokių „kietų vyrukų“? Ar jie visada „geri“? Ar tikrai pramoga ką nors mušti, kankinti ar nušauti? Kaip jaučiasi auka?“

Tokiomis diskusijomis, kuriomis mes vengiame primesti savo nuomonę ir neerziname vaiko mąstymo, stipriname bendravimą ir ryšį su vaiku. Jeigu mes viską darome už vaiką ir tai pateikiame „sugromuliavę“, vaikas niekada neišmoks mąstyti. Tuomet, kai šeimynykščius sieja geri santykiai, vaikas atsakys atvirai, pasakys tai, ką iš tiesų galvoja (jis taip darys, jeigu neprisišauks bėdos ant savo galvos). Ir mes galime stebėtis sumaniais vaiko sprendimais ir žiniomis apie teisingą ir garbingą jo pateiktą žaidimą.

Elgdamiesi taip, kaip nurodyta, mes taip pat įsitikinsime, kad dauguma vaikų pasinaudoja technologijomis savo tikslams pasiekti. Jeigu tai nėra kovos dėl valdžios šaltinis, susidomėjimas kartais ir visai gana greitai išnyksta. Mūsų susirūpinimas dėl per daug pasyvaus užsiėmimo gali sumažėti, kai šeimoje turime kitų bendrų pasilinksminimų. Mes negalime kažko iš vaiko atimti. Taip elgdamiesi mes primetame savo valią. Kad galėtume vaiką paskatinti ir daryti jam poveikį, privalome pasiūlyti kažką įdomesnio, kas leistų jam savarankiškai atsisakyti trokštamo dalyko.

Kai žinome ką daryti ir pasitikime savo galimybėmis įveikti iškilusias problemas, technologijos neturi būti rūpesčių šaltinis.

Pagal Rudolf Dreikurs ir Vicki Soltz „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“.
Parengė Edvardas Šidlauskas