Tėve mūsų: atleisk mums, kad meldžiamės klaidingai?

0 (0)

Kalėdos – gilias kultūrines šaknis turinti religinė šventė. Astronominis virsmas, kai Saulės diena ima ilgėti bei vaduoti Žemę iš šalto stingulio ir baltos nebūties kalėjimo. Pirmas šiltos gyvybės spindulėlis, tai ir naujai užgimęs tą naktį kūdikėlis ėdžiose. Graži metafora. Kalėdos, tai metas, kai skambant giesmėms ir varpeliams susimąstai apie visų šių dalykų prasmę.

Krikščionybė – viena iš labiausiai šiuo metu paplitusių žemėje religinių teorijų aiškinančių pasaulio atsiradimą ir tvarką. Iš to kyla ir tam tikra dvasinė terapija, paguoda, palaikymas sunkiomis gyvenimo valandomis, viltis, suteikiantis taip reikiamų  jėgų tikėjimas.

Turbūt ne visi iš tų poros milijardų krikščionių puikiai išmano tradicijas ar ritualų subtilybes, bet maldą „Tėve mūsų„, tikėtina, kad žino daugelis. Būtent šia malda ar bent jau panašiais žodžiais sunkią gyvenimo valandą prisimename Dievą. Neretai ir galbūt visai pagrįstai šmaikštaujama, jog „Apkasuose ateistų nėra”, kad ir kaip menkai žmogus tiki, bet prispaudus sunkumams – pradeda tikėti kur kas karščiau, ypač kai nebelieka daugiau į ką atsiremti…

Malda „Tėve mūsų” užrašyta Biblijos Naujajame Testamente, Evangelijoje pagal Matą, 6 skyriuje, nuo 9 iki 13 eilutės bei Evangelijos pagal Luką 11 skyriuje, nuo 2 iki 4 eilutės.

Katalikiškas maldos teksto vertimas:

Tėve mūsų, kuris esi danguje,
teesie šventas Tavo vardas,
teateinie Tavo karalystė,
teesie Tavo valia
kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien
ir atleisk mums mūsų kaltes,
kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti
bet gelbėk mus nuo pikto.

Gražūs ir prasmingi žodžiai, sąvokos gana universalios, tad malda suprantam ir priimtina daugumai žmonių, gal net ir kitų tikėjimų atstovams. Jei maldą suprantame kaip pokalbį, racionalų pašnekesį, skirtą perduoti informacijai apie savo poreikius, padėtį, sunkumus, tada daugiau kaip ir neturėčiau ko pridurti. Tačiau jei pažvelgtume į maldą kaip į meditaciją, kaip į religinės praktikos formą, kaip kad mantrų giedojimas Rytuose, tada iškyla vienas klausimas.

Dabar jau gan gerai žinomas pozityvių teiginių principas, kuris yra svarbus komponentas konstruojant afirmacijas,  saviįtaigos, hipnozės ar NLP metodikose. Principo esmė paprasta. Jei dabar paprašyčiau skaitytojų minutėlei stabtelėti ir pamėginti įsivaizduoti mintyse „ne obuolį”… Turbūt dauguma atsakytų, jog mintyse įkyriai šmėžavo obuolys. Ir tai visai suprantama, nes pasąmonė, it stropus bibliotekininkas, iš atminties archyvo pateiks būtent tai, ką ir užsakėme. Su žodžiu „obuolys” – šimtai ir tūkstančiai sąsajų, begalės nuorodų, su abstrakcija „ne obuolys” – greičiausiai nieko. Tad ignoruodama dalelytę „ne” pasąmonė skaito „obuolys”.

Dabar grįžkime prie „Tėve mūsų”, kuri yra daugumai krikščionių kasdienės religinės praktikos dalis ir dažnas šiaudas „esantiems apkasuose”.

„Ir neleisk mūsų gundyti”

Štai ta eilutė, kurią pasąmonė, remiantis pozityvių afirmacijų konstravimo principu, turėtų perskaityti kaip:

„Ir leisk mus gundyti” ar „Ir leisk mus sugundyti”

Išeina, kad sunkiomis valandėlėmis žmogus nusiteikia, „užsiprogramuoja” būti sugundomas, palūžti, pasiduoti jo ir gal net aplinkinių gyvenimus griaunančiam impulsui. Nesu nei teologas, nei kalbininkas, tad atsisakau dabar perdarinėti 2000 metų senumo maldą. Bet gal ir visai vertėtų?

„Pater noster” [“Tėve mūsų”, lotyniškai, grigališkoji versija]

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu
Iliustracija: Cherry Laithang