Tiesą pasakius, man siaubingai nebemiela gyventi

0 (0)

Klausimas:

Sveiki.
Diena po dienos jaučiuos vis prasčiau. Rodos, kapstausi, bet neartėju prie savo duobės paviršiaus, o tik dar giliau kasu ir tuo pačiu klimpstu. Beveik prieš metus nutrūko penkerius metus trukusi draugystė. Tiksliau sakant, pati padėjau tašką tuose santykiuose. Nes vieną dieną atmerkiau akis, nustūmiau į šalį baimę būti vienai ir paklausiau savęs: kodėl taip prastai jaučiuosi su tuo žmogum? Tada supratau, kad šalia jo mane laiko nuostabūs prisiminimai, pripratimas, statusas, o svarbiausia – saugumas. Sako: niekada nesakyk niekada… Bet puikiai pažinojau tą žmogų, žinojau, kad jis niekada manęs nepaliks. Apskritai, kad jis monogamijos įsikūnijimas. Dar suvokiau, kad… Kad vis mažiau jį suprantu aš, kad vis mažiau jis supranta mane, kad jis nuolat mane nuvilia, kad nesimoko iš klaidų. Kad jam nuolat viskas atrodo gerai (savaites besitęsiantys nekalbadieniai, išgaravusi romantika ir t.t.). Galų gale, visiškai skirtingi norai, pomėgiai, požiūris ir suvokimas apie daugelį dalykų. Mus vienijo pastovumas, ištikymybė vienas kitam. Apskritai yra ilgas sąrašas argumentų, kodėl padėjau tašką toje istorijoje… Ir tik vienas iš tų argumentų svarus- aš nežinau, kada, nežinau kodėl, bet nustojau jį mylėti ir juo tikėti.

Po skyrybų sekė visiška neviltis, raminamieji, psichologo pagalba… Daugybė etapų. Pasirodė, kad vienatvė yra baisus dalykas. Kartais atrodo, kad laikas manęs nepagydys. Negaliu atsikratyti kaltės jausmo. Puikiai žinau, kad sudaužiau tam žmogui širdį. Jaučiu kaip stipriai apdaužiau savąją. Jaučiu kaip neturiu tikėjimo, kad kada nors įstengsiu taip atsiverti taip, kaip kad atsivėriau jam. Rodos, atidaviau tam žmogui visą save, besąlygiškai aukojaus, visada palaikiau, tikėjau juo, buvau ištikima, dažnai nuolaidi… Rodės, dariau visą, kas man atrodė geriausia, o man nieko neišėjo… Kartais atrodo, kad galbūt dariau per mažai. Negaliu atleisti sau už tai, kad nuleidau rankas pirma. Jog pavargau taikstytis, stengtis ir jog nepajėgiau jo priimti tokio, koks jis yra.

Visada sakiau, kad baisiausia, kas gali nutikti žmogui – tai likti gyvenime vienam. Ir esu šventai įsitikinusi, kad būtent viena aš ir liksiu… Dėl to, kad niekuo netikiu ir nepasitikiu. Nes atstumiu bet kokį pasiūlymą, nes kartelę iškėliau taip aukštai, kad jos neperšoktų net pats svajonių jaunikis. Jaučiuos visiškam akligatvy… Praeitis manęs nepaleidžia vis pasirodydama įvairiais pavidalais, primindama kaip įskaudinau ir klausdama ar nesuklydau. Veiklos turiu daug, bet tuo pačiu tarsi trypiu vietoj. Vis pajuntu, kad ne draugai, mokslai, daiktai ir t.t. man svarbiausi… Kad visa tai nieko verta… Nes tik mylimas ir mylintis žmogus yra laimingas, nurimęs, viską radęs.Tik tokiam žmogui kiekviena diena nėra kančia.Ir šiuo metu aš tikrai neprimenu to žmogaus.

Skyrybų proga teko tarsi išeiti iš savo rožinio pasaulio. Dabar atrodo, kad tikra meilė, kuri atlaiko viską, ir kuri reiškia dviejų sielų bendrumą, egzistuoja tik filmuose. Na, nebent pasiseka vienam iš milijono. Tematau kiek porų skiriasi arba kokie gali būti nelaimingi žmonės drauge. Kiek daug žmonių savo gyvenime taip ir nesutinka tos išsvajotos antrosios pusės. Greičiausiai prie netikėjimo prisidėjo dar ir tai, jog paauglystėj mus paliko tėtis. Gal tai, ko aš ieškau dviejų žmonių santykiuose, nė neegzistuoja. Todėl buvo protinga pasirinkti žmogų, su kuriuo saugu. Kuris turi kiek nuobodoką, bet aiškų gyvenimo kelią, neturi žalingų įpročių ir pan… Kartais atrodo, kad lemtis būti kartu yra ne kas kita, o pliusiukų ir minusiukų dėliojimas. Bent jau daugumai. Gera mašina, turtingi tėvai… O aš čia įsigeidžiau kažkokio sielos artumo. Vis mąstau, kad jei jis man būtų visiškai netinkamas žmogus, nebučiau tiek laiko su juo praleidus ir, kad tinkamesnio galbūt gyvenimas man niekada ir neatsiųs. Esu visiškam akligatvy dar ir dėl to, jog pas jį grižt negaliu. Nes nenoriu, nes nemyliu. Nes po pirmo konflikto vėl norėsiu išeit. Negalėjau toliau būt su juo, bet be jo man irgi beprotiškai sunku. Nes jis geriau nei nieko.

Aš tiesiog nebežinau kaip išsikapstyti… Aš gerokai pajudėjau iš to nevilties taško, kuriame buvau pradžioje, bet karts nuo karto vis grįžtu ir grįžtu prie to pačio nevilties jausmo. Man tarsi žemė išslydus iš po kojų. Nes kažkada man šitas žmogus atrodė tobulas. Kažkada mums buvo taip gera ir viskas taip gerai klostės, kad rodės geriau būti tiesiog nebegali. Atrodė, kad radau tai ko ieškojau, o po to viskas sugriuvo… Kaip man dabar kažkuo patikėti? Kaip vėl nesuklysti? Kaip vėl apsisaugot nuo tokio skausmo? Kaip vėl atsistoti ant kojų… Beje, skiriantis buvo pasakyta frazė, kad mane prakeikia ir kad gyvenimas man labai skaudžiai už tai atlygins. Nuo to laiko gyvenimas mane plaka kaip tik gali. Palaidojau man labai brangų žmogų, keletą artimųjų užklupo sunki liga ir t.t .Kaskart kai rodos jau susitaikau su tuo, kas įvyko, atsitinka kažkas, kas vėl mane sužlugdo.Visi kartoja, kad čia išbandymų etapas ir viskas bus gerai… Bet po blogo vėl ir vėl ateina blogas…

Tiesą pasakius, man siaubingai nebemiela gyventi. Ir kad smarkiai įklimpau, supratau tą akimirką kai… Man stipriai susinervinus prasidėjo širdies priepuolis. Ir aš sąmoningai nekviečiau kitam kambary esančių artimųjų. Tuo metu pagalvojau, kad man iš tiesų plyšta širdis, nes aš nebepakeliu tiek, kiek gyvenimas man duoda. Deja priepuolis praėjo ir likau gyva.

Pagarbiai, Aš (Medėja, vardas pakeistas)

Atsakymas:

Sveika, Medėja. Ačiū už tavo ilgą ir gražų laišką, pilną liūdesio, kaltės, nusivylimo, apipavidalintą skausmu ir meile. Skaičiau jį keletą dienų: tarpuose tarp konsultacijų, vakarais, vėl ir vėl iš naujo. Prisipažinsiu – buvo nelengva.

Žinai, Medėja, gyvenime mes visada renkamės. Na, beveik visada (juk negalime pasirinkti tėvų, gimimo datos ar lyties). Pasirinkimai yra mūsų laisvė būti savimi ir gyventi taip, kaip mums atrodo geriausia. Kiekvienas pasirinkimas, kiekvienas sprendimas atneša ne tik palengvėjimą. Jie atneša ir abejones, svarstymus, kartais – skausmą. Nes pasirinkus vieną, mes atmetame kitą – kitas galimybes, kitas alternatyvas. Galbūt – kitokį skausmą. Tu pasirinkai negyventi nemylėdama. Negyventi iš gailesčio, dėl pripratimo, paklusdama rutinai. Prasmingas, nors ir skausmingas pasirinkimas. Prasmingas visų pirma todėl, kad Tu pasirinkai būti savimi – ieškoti kitokio žmogaus, ieškoti meilės – tokios, kokios reikia tau.

Meilė būna įvairi ir visokia. Vieniems ji – saugumas, kitiems – materialinė gerovė, tretiems aistra. Bet yra žmonių, kuriems meilė yra sparnai. Ir kai jų netenki – nukrenti ant žemės. Ten, kur purvas, kur šalta, kur bjauru…Tame purve labai sunku savyje atrasti norą ir vėl skristi. Pradedi abejoti, ar mano sparnai dar sveiki, ar aš pajėgsiu ir vėl pakilti, ar neteks skristi prieš vėją ar audros sukūry… Abejones sustiprina žemiška realybė: skausmas, netektys, nelaimės ir sunkumai.

Bet ateina diena, kai akys vėl pakyla į dangų, kai vėl seka paukštį, baltą debesį, medžių viršūnių siūbavimą. Ateina laikas, kai vėl užuodžiamas lietus, kai girdima muzika, kai širdis pradeda spurdėti – ne iš skausmo, iš noro skristi. Ir tada pasaulį pamatai kitaip. Iš pradžių vos vos spalvotą, vėliau vis ryškėjantį spalvingumą papildo jausmai, o ausyse pasigirsta sparnų plazdėjimas. Tu pakeli galvą ir matai kažką skriejantį. Mojantį tau: ei, skrendam drauge…

Patikėk: tas laikas ateis. Taip, kaip kasmet sugrįžta paukščiai, kaip prasikala medžių pumpurai, kaip pražysta pienės… Pabaigai norėčiau pasidalinti vieno žmogaus kažkada man parašyto laiško ištrauka. Tikiu, ji tau patiks, Medėja.

„O Dievulėliau, kaip verkšlena žmogiški žmonės, praradę bent vieną iš ilgai brandintų ir nokintų, puoselėtų ir kurtų, brangiausių bei labiausiai mylimų dalykų, vertybių ar jausmų. Taip verkšlenau ir aš. Kartais kruvinomis (braškės dydžio), o kartais sūriomis (miniatiūrinėmis) ašarėlėmis. Nes… praradau…
Jei ilgesys yra tai, ką pajutus atsiranda jėgų įkopt į bet kokį medį, basomis kojomis akmenuotu taku bėgt maratoną aplink pasaulį, spiegti garsiau už patį Vitą, perplaukti visas upes, kol atrasi pačią skaidriausią ir net į dangų įšliuožt virve… tuomet mano ilgesys yra netgi galingesnis už patį save. Kokio jis dydžio? Per jūrą nesimato. Per vėją nesigirdi…
Tą naktį, kai į stalčiuką, kuriame įdėta mano širdis, pasibeldė ilgesys, aš suglumau. Jis buvo nelauktas svečias, todėl buvau nesvetinga. Neįleidau jo pro duris, bet jis vikriai įšoko pro langą ir apsigyveno kartu su manim. Pykau. Liūdėjau. Be reikalo, nes tikriausiai man nebuvo lemta gyventi vienai. Kad nebūčiau tokia įniršusi, ilgesys atnešė man dovanų. Gabalėlį liūdesio, pilną kibirą jautrumo, begalę graudulio akimirkų ir audringą skausmo lietų. Savo lauknešėliu užpildė visą mano širdį. Nelabai man patiko tos lauktuvės, nes jos skatino nusivilti pasauliu… Kai man atsibodo viską matyti pilkomis spalvomis, nusprendžiau susidraugauti su ilgesiu. Ilgai mane kaustė abejonių gaidelės. Verta…ar ne?
Vis dėlto pasirįžau prisijaukinti ilgesį. Ne, neviliojau jo šokoladiniais sausainukais, nekepiau obuolių pyrago, neniūniavau tylių lopšinių, nešokau dangiškų šokių. Ne todėl, kad jam tai būtų nepatikę ir ne todėl, kad mane kramtė kirminiukas, kurį draugai vadino Tinginėliu. Tiesiog man buvo nedrąsu. Savo ilgesį aš kartais paglostydavau ar apkabindavau. Kai pajutau, kad jam nebebūna šalta, ėmiau kalbinti. Kai jis būdavo blogos nuotaikos, padovanodavau saldainį, o kai geros, nusivesdavau kartu pažiūrėti vaivorykštės. Taip ir gyvenom, kol tapom bičiuliais.
Kai susigyveni su savo ilgesiu, supranti, kad jis gali būti visai šaunus ir tikrai puikus. Štai kodėl man gaila, kad ilgesys atsiranda tada, kai ilgai kurtą gėrį staiga sunaikina nelaimė… Dabar mes kartu geriam balintą kavą, deginamės karštoj vasaros saulėj, vakarais bėgiojam stadione, renkam ramunes, šokinėjam per balas, mokomės kalbėti vokiškai ir valgom obuolius. Kartu sulaukiam naujos dienos ir kiekvieną rytą vis iš naujo patikim stebuklu. Aš vienokiu. Ilgesys kitokiu. Bet patikim abu. Jeigu mano draugužiui nereikės išvykti, planuojam paskraidyti oro balionu ir kartu aplankyti Graikiją. Ilgesys manęs nebebijo. Kaip ir aš jo. Jis man netgi atskleidė didžiausią visų ilgesių paslaptį… Kada gi jie palieka žmonių širdis?
*arba tada, kai saulės spinduliai tokie ryškūs, kad ilgesys nesuvaldo noro
pabraidyti po smėlį;
*arba tada, kai sugrįžta meilė, kuriai išėjus atsirado ilgesys…“

Psichologas
Arūnas Norkus