Tikėjimas Dievu ir dvasiomis – žmogaus išlikimo instinktas?

Kokia yra religijos prigimtis? Iš kur kyla žmonių tikėjimas Dievu ir dvasiomis? Ekspertai teigia, kad tikėti antgamtiniais reiškiniais mus verčia giliai įsišakniję išlikimo instinktai. Religinis elgesys yra susijęs su žmogaus išlikimo procesu, rašo „Daily Mail“.

Dievų vaizdiniai iškyla visose žmonių visuomenėse, pradedant visagalėmis ir visažinėmis dievybėmis, baigiant paprastomis miškų dvasiomis.

Naujas tyrimų metodas religinį mąstymą ir elgesį sieja su psichiniais procesais, kuriuos žmonės įgijo priešistoriniais laikais, kovodami dėl išlikimo.

Už įvykio stovi veikėjas

Šis metodas remiasi keletu pastebėjimų apie žmogaus psichologiją.

Pirma, kai nutinka koks nors įvykis, mes linkstame manyti, kad jį sukėlė kokia nors gyva būtybė. Kitaip tariant, mes darome prielaidą, kad už įvykio stovi veikėjas.

Jeigu pagalvosite apie įvykius, kurie galėdavo nutikti priešistoriniais laikais, nesunku suprasti, kodėl žmonėms visada naudingiau būdavo galvoti apie veikėją.

Krūmas šnarėti ar šakos čežėti gali ir visai ne nuo vėjo. Kur kas geriau daryti prielaidą, kad tai liūtas, ir pabėgti.

Išlikusieji, turėję polinkį priskirti įvykiui veikėją, savo genus perdavė tolesnėms kartoms, vis labiau įdiegdami tokį sprendimų priėmimo būdą į smegenis.

Tai nėra dalykas, kurio žmonės turi išmokti. Tai veikia greitai ir automatiškai.

Suprantame elgesio motyvus

Kitas pastebėjimas susijęs su tuo, kaip mes žiūrime į kitus. Priešistoriniais laikais gyvenimas kartu gentyje turėjo daug privalumų išlikimo prasme, tačiau su visais sutarti ne visada lengva.

Kad suprastum kitų elgesį, tau reikia suprasti jų mintis ir įsitikinimus, ypač tada, kai jie būna neteisingi dėl to, kad nežinoma visų faktų.

Mes automatiškai darome prielaidą, kad už kitų elgesio, kurį mes stengiamės suprasti, slypi priežastys. Žmonės, neturintys šio sugebėjimo, paprastai turi vystymosi sutrikimų, tokių, kaip autizmas.

Būtent šie du smegenų procesai susiję su tikėjimu dievais.

Religijos pagrindas – mąstymo mechanizmai

Įsivaizduokite olos gale pradėjusius byrėti akmenukus. Mūsų psichika mums sako, kad kažkas tai sukėlė. Jeigu nieko nesimato, gal tai nematomas padaras ar dvasia? Jeigu taip, kodėl ji šmirinėja aplink? Nori sužinoti mūsų paslaptis ar suprasti, kokie mes esam žmonės – geri ar blogi?

Kitas pavyzdys galėtų būti ugnikalnio išsiveržimas. Neturėdami geologijos žinių, mūsų protėviai, ieškodami veikėjo, šį įvykį priskirtų asmeniui – bet, suprantama, tokiam, kuris turi viršžmogiškų sugebėjimų.

O kodėl jie nori sukelti šitokią destrukciją? Tikriausiai išsiveržimas reiškia bausmę, tikriausiai gentis kažką darė ne taip, nei norėjosi tai būtybei.

Šie du labai primityvūs pavyzdžiai iliustruoja, kaip mąstymo mechanizmai gali privesti prie tikėjimo dievais, dvasiomis ir kitomis antgamtinėmis būtybėmis.

Mūsų protėviai padarė išvadas apie tokias antgamtines esybes, derindami du instinktus – polinkio ieškoti veikėjo ir aiškintis kitų elgesio motyvus.

Tai tinka netgi abraomiškajam, visažiniui, visagaliui Dievui. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti visai nežmogiškas, bet mes mąstome apie Jį labai žmogiškai.

Gerai įsimename

Mąstymo procesų analizė padeda paaiškinti, kodėl religinės idėjos tokios tvarios, plinta per visus kontinentus ir perduodamos iš kartos į kartą.

Šie ir kiti senoviniai instinktai labai akivaizdūs, stebint vaikus. Net labai maži vaikai atrodo labai gerai suprantantys fizikos dėsnius.

Pavyzdžiui, jie žino, kad du kieti objektai negali susilieti į vieną, arba kad arkliai viduje neturi metalinio mechanizmo. Raidos psichologai mano, kad vaikai intuityviai yra ir biologai, ir fizikai, ir psichologai.

Vaizdiniai, pažeidžiantys šituos intuityvius supratimus, įsimena kur kas labiau už kitus. Rožė, šnabždanti lotyniškai, pažeidžia mūsų intuityvų augalų supratimą – juk augalai neturi nei proto, nei burnos, todėl negali šnibždėti senovine kalba ir apskritai jokia kalba. Intuityviai žinomų dalykų paneigimai sulaukia daugiau dėmesio, ir tai padeda įtvirtinti idėją atmintyje.

Daugelis religinių pasakojimų pažeidžia tai, kas žinoma intuityviai – tiek istorijos apie vaikščiojimą vandeniu, tiek apie kalbantį liepsnojantį krūmą. Tokie pasakojimai pasinaudoja minėta atminties funkcija ir sėkmingai įsitvirtina bei apsisaugo, kad nebūtų užmiršti.

Sujungus visas šias idėjas į vieną, galima paaiškinti religinį mąstymą ir elgesį. Einant toliau galima sakyti, kad, jeigu šios idėjos yra teisingos, religija yra šalutinis klaidingai suveikusių psichikos procesų produktas.

Parengė Jurgita Noreikienė
Šaltinis: lrytas.lt