Turime per daug mokyklų, kuriose jaunuoliai nesimoko, o yra žlugdomi

Foto: © Blaine Harrington III/Corbis

Paprastai Lietuva nelaikoma atsilikusia trečiojo pasaulio valstybe, o mes patys vis akcentuojame, kad mūsų šalis plėtojasi gana vientisai, esą pas mus nėra skurdo bastionų, o viešasis sektorius visur veikia vidutiniškai. Vis dėlto tai gana paviršutiniškas įspūdis. Žurnalui „Reitingai“ pradėjus tyrinėti giliau, paaiškėjo, kad bent švietimo srityje iki vientisumo mums dar labai toli. Ir, beje, per pastaruosius 25-erius metus netolygumai vis didėjo.

Iš tiesų didžiulė drama yra tai, kad Lietuvoje žmogaus gimimo, vaikystės ir paauglystės gyvenamoji vieta gali tapti lemtinga, turėti didžiulės įtakos jo ateičiai. Jei jis dvylika metų mokosi nusmurgusioje savivaldybėje su atsiliekančiomis mokyklomis, suteikiančiomis tik žinių minimumą ir prastai parengiančiomis egzaminams, tai jo galimybės, šansai įstoti į norimą aukštąją mokyklą, į norimą studijų programą, pasirinkti norimą profesiją, stipriai susitraukia ir būna keleriopai mažesni nei jo bendraamžių iš stiprių mokyklų, iš savivaldybių, kur švietimo lygis aukštas.

Kodėl darome tokias drastiškas išvadas? Todėl, kad egzaminų laikymo rezultatai atskirose Lietuvos savivaldybėse skiriasi stulbinamai. Štai konkretūs faktai: pavyzdžiui, Zarasų, Palangos, Kauno ar Vilniaus miestų savivaldybėse už anglų kalbos egzaminą balus nuo 86 iki 100 pernai gavo daugiau nei po 22 proc. laikiusiųjų, o tarkime visame Alytaus rajone – tik 1,5 proc. Šiame rajone, net 50 proc. abiturientų už anglų kalbos egzaminą tegavo minimalius balus nuo 16 iki 35 (iš šimto).

Išties liūdnas vaizdas ir Joniškio, Šilalės ar Panevėžio rajono savivaldybėse, kur prastai anglų kalbos egzaminą išlaikė daugiau nei po 45 proc. laikiusiųjų. O Lazdijų ar Biržų r. savivaldybėse po 5 proc. abiturientų šio egzamino visai neišlaikė.

Dar didesnės prarajos tarp atskirų savivaldybių atsiveria nagrinėjant kitų dalykų egzaminų rezultatus. Pavyzdžiui, Marijampolės ir Šiaulių miesto savivaldybėse daugiau nei po 40 proc. laikiusiųjų chemijos egzaminą jį išlaikė nuo 86 iki 100 balų, o Trakų, Širvintų ar Rietavo savivaldybėse tokių nebuvo nė vieno.

Kažkokie paranormalūs reiškiniai vyksta ir kalbant apie IT egzamino laikymą. Druskininkų savivaldybėje puikiai šį egzaminą išlaikė 41,6 proc. laikiusiųjų, Telšių raj. – 43 proc., Zarasų raj, – 40 proc., o Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje, ar Birštone – 0 proc.

Ypač niūrioms mintims nuteikia matematikos egzamino laikymas. Pavyzdžiui, 23 proc. Akmenės rajono savivaldybės abiturientų jo visai neišlaikė, o balus nuo 86 iki 100 gavo tik vienas abiturientas iš 131 laikiusiojo. Neįtikėtinai prastai matematikos egzaminą laikė ir Elektrėnų, Ignalinos bei Kazlų Rūdos savivaldybių abiturientai: šiose savivaldybėse matematikos egzamino apskritai neišlaikė daugiau nei po 26 proc. abiturientų.

Iš tiesų, panagrinėjus bet kurį dalyką, matyti milžiniškos disproporcijos. Labai liūdna tendencija, kad reitingo apačioje atsidūrusiose savivaldybėse labai blogai laikomi daugumos dalykų egzaminai, taip pat liūdna tendencija, kad egzaminai jose laikomi netgi 2-3 kartus blogiau nei pirmaujančiose savivaldybėse.

Priežasčių, kodėl taip atsitiko – ne viena. Iš tiesų dažnoje savivaldybėje vietinė valdžia labai rūpinasi, kad mokyklų pastatai būtų renovuoti, kad juose būtų šilta, kad būtų pripirkta priemonių, kad vaikai būtų pavėžėti, pamaitinti, kad mokykla tinkamai atliktų socialinę funkciją, o štai mokslo, mokymo funkcija, turinys vietos politikams paprastai būna paskutinėje vietoje. O kai tokie pririotetai, nereikėtų stebėtis ir rezultatais. Kai mokyklos, jų vadovai, mokytojai nejaučia darbinės įtampos, jie tiesiog atsipalaiduoja, ima veikti inertiškai ir standartiškai, dažnai užsiblokuoja nuo nuojovių ir tampa labai uždari. Be to, šiandien nemažos dalies mokyklų vadyba yra senstelėjusi, neefektyvi, nebeatitinkanti laikmečio realijų, nebespėjanti su iššūkiais.

Visa ši priežasčių puokštė ir traukia mokyklas atgal, o ne stumia į priekį. Tikrai daug periferijos mokyklų stokoja idėjų, ambicijų, iniciatyvų, mokytojų-autoritetų, jos tiesiog visiškai prasmegusios rutinoje, o jų tikslai gana primityvūs ir buitiški.

Ką tokiomis aplinkybėmis reikėtų daryti? Tiesiog neplaukti pasroviui. Iš pradžių svarbu sužinoti duomenis apie save. Taigi tai jau žinoma. Toliau tėvai turėtų visur ir visiems tvirtinti, kad esama švietimo kokybė jų netenkina. O tėvai yra galinga jėga. Ir jei jie pradės reikalauti ir priekaištauti savivaldybės administracijai, ir merui, taip pat mokyklos vadovui ir net ministerijai, lūžis neabejotinai įvyks.

Pasak Nacionalinio egzaminų centro direktorės Saulės Vingelienės, tokiomis aplinkybėmis reikalingi valios sprendimai. Tarkime, jei mokykloje mokinių skaičius visiškai susitraukė, klasėse liko tik po keletą vaikų, nereikėtų leisti tokiai mokyklai merdėti. Nes tokia mokykla nebeturi finansinių resursų užtikrinti mokymo kokybės, vadinasi vaikams daro didelę žalą. Kur kas geriau būtų vaikus vežioti į artimiausią aukšto lygio gimnaziją, tai jiems atvertų visai kitokias perspektyvas. Vietinė valdžia, tėvai ir mokytojai turėtų suprasti, kad jei dvejus trejus metus mokyklos rezultatai apgailėtini, mokiniai egzaminus laiko tragiškai, vadinasi, jaunuoliai toje mokykloje realiai nesimoko, o yra žlugdomi.

Bet tai galima pakeisti. Svarbu, kad vietos politinė ir švietimo bendruomenė susipurtytų ir pradėtų veikti. Jau dabar. O būdų ir priemonių kaip pakilti nuo dugno yra daugybė.
.
Gintaras Sarafinas [Žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius] / ziniuradijas.lt