Turiu problemą: prabėgus keliems mėnesiams darbe, man jis velniškai įgrysta0 (0)
Klausimas:
Labas vakaras. Esu vyras, man 30 metų. Turiu problemą ir nesuprantu kur „šuo pakastas”. Taigi, dabar esu bedarbis. Paskutinį kartą turėjau darbą, dirbau, prieš pusę metų. O bėda tame, kad negaliu pradirbti ilgiau nei pusė metų, po to vėl darau ilgą pertrauką. Nežinau kur manyje problema, tiesiog prabėgus keliems mėnesiams darbe, man jis velniškai įgrysta, pradeda viskas erzint, skaičiuoju minutes ir sekundes iki darbo pabaigos, kol jis baigsis. Na o dirbau įvairiausius darbus, nuo statybų iki pramogų verslo, taip pat turiu 3 diplomus, 2 specialybes. Dirbti noriu ir trokštu. Svarsčiau, gal nerandu to ko noriu, gal tiesiog neatradau savęs, bet manau, kad ne tame problema. Esu pedantas, maksimalistas, viskas turi būti savo vietoj ir laiku, tvarkinga, patikima ir t.t. Gal kažkur peržengiamos ribos, nežinau, gal tame problema. Ačiū!
Atsakymas:
Sakote, jog prabėgus keliems mėnesiams darbe atsiranda noras jį mesti. Jūs nesugebate ilgiau išbūti darbe, tačiau tuo pačiu sakote, jog turite 3 diplomus ir 2 specialybes. Kiek suprantu, diplomai nėra duodami už kelių mėnesių mokslą, tikriausiai mokslams skyrėte ne vienerius metus. Kaip sugebėjote interesą išlaikyti mokydamasis? Kas moksluose buvo kitaip, nei darbe? Juk kažkokiu būdu sugebėjote baigti mokslus ir gauti diplomus. Kaip? Tikriausiai kažkas jus motyvuodavo moksluose labiau, nei darbe. Ką iš to, kas motyvuodavo jus mokantis galite perkelti į darbo sritį?
Ar jūsų pedantizmas galėtų būti susijęs su jūsų problema? Tikriausiai taip, bet nebūtinai. Pedantizmas gali būti susijęs su tuo, jog kai pedantui nepavyksta tobulai vykdyti savo užduočių, ar kai aplinkoje jis mato netobulumą, jis yra linkęs nusivilti, jam kyla susierzinimas, jis tampa nepatenkintas galbūt savimi, galbūt aplinka, o galbūt ir tuo ir tuo. Kai tobulumo pasiekti tampa neįmanoma (o taip tikriausiai ir būna, nes tobulumas vargu ar kur egzistuoja), krenta motyvacija stengtis ir kažką daryti ir gali kilti noras mesti darbą. Tačiau ar jūsų atveju tikrai tame yra pagrindinė problema, sunku pasakyti. Juolab, kad mokslus, kurie taip pat tikriausiai nebuvo tobuli, sugebėjote baigti.
Sakote, kad norite dirbti, tačiau norite tik pirmus kelis mėnesius, kol darbas yra naujas. Ką turite mintyje, kai sakote, kad norite dirbti? Ką įsivaizduojate tai sakydamas? Ką jums reiškia dirbti? Ar tai, ką sau įsivaizduojate labai stipriai skiriasi nuo to, ką randate darbo vietoje? Kokie skirtumai? Ką su jais galima būtų padaryt? Kaip galėtumėte susikurti darbo vietą, kuri atitiktų tai, ką jūs įdedate į savo žodžius, kai sakote, kad norite dirbti?
Jūsų laiške taip pat girdisi ir daug nepastovumo, greito susidomėjimo kitimo. Ar tai jums būdinga visose gyvenimo srityse? Tarkime santykiuose su priešingos lyties atstovėmis? Ar ir ten jums greitai darosi nebeįdomu? Ar tai tik darbinės srities problema? Ką jums duoda kaita? Kuo ji jums svarbi?
Pamėginkite atsakyti sau į šiuos klausimus, gal pavyks aiškiau pamatyti, kas su jumis vyksta, gal nors truputį taps aiškiau, ko nerandate darbe ir kaip tą rasti? Sėkmės jums.
Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org
Man irgi tokią pat situacija buvo, per 2 metus pakeičiau 6 darbus. Pradžioje kai įsidarbindavau atrodydavo viskas nuostabu, bet laikui bėgant,viskas pradėdavo eiti blogyn ir galiausiai išeidavau. O dabar dirbu tokį darbą apie kuri net nebūčiau pagalvojęs gal galėčiau dirbti. Ir jau 4 metai dirbu vienoje įmonėje ir esu labai patenkintas. Tiesiog reikia Tau atrasti savąją vietą
Turiu panašią problemą. Jei ne paslaptis, kokius darbus dirbai? Kaip atradai tą savo svajonių darbą, apie kurį net nebūtumei pagalvojęs?
Skaitau žmogaus aprašytą problemą, ir suvokiu, kad aš lygiai taip pat kaip ir jis, sukuosi tame pačiame voverės rate. Įsidarbinti toje srityje, kuri iš tikrųjų domina, trukdo įvairios kliūtys, kaip kad tam tikros srities išsilavinimo nebuvimas, praktinės patirties stygius ir t.t. Ok, renkamės iš alternatyvų. Imi dirbti darbą, kuris lyg ir atrodo įdomus iš pradžių. Dirbi, kol perpranti įvairius niuansus, specifiką. Paskui nejučia įsisuki į savotišką darbinę rutiną, kuri galiausiai užmuša motyvaciją, dingsta gera savijauta bei nuotaika, apninka beprasmybės pojūtis. Dar iš paskutiniųjų tempi tempi gumą, kol galiausiai – STOP – viskas. Ačiū, sudie. Galima tik pavydėti ir džiaugtis žmonėmis, kuriems gyvenime be galo pasisekė, nes jie turi darbą-hobį.
Manau psichologė, komentuodama Tavo aprašytą situaciją, visai be reikalo ieško sąsajų tarp motyvacijos darbui ir studijoms. Juk dažniausiai vos baigęs mokyklą žmogus nežino, ko iš tikrųjų nori, tačiau spaudžiamas aplinkos „normų” ir stereotipų braunasi pro universitetų duris, ir neretai įgyja tam tikrą specialybę, dar drįsčiau pavadinti, specialybę „iš lempos”, su kuria galbūt net nesies savo gyvenimo. Manau, šioje situacijoje siekį įgyti diplomą motyvuoja faktas, jog turint išsilavinimą, specialybę, ateitis turėtų būti šviesesnė, tikriausiai bus lengviau rasti padoresnį darbą. Ir dažnas absolventas, gavęs tokį darbelį, per daug nesigilina, tinka, patinka jam šis darbas ar ne. Kaip sakoma, dirba ir tiek.
Sakyčiau, yra žmonės, jautroki, linkę į idealizmą, iš gyvenimo norintys daugiau, nei vien tik būtinųjų dalykų, norintys dvasinio, emocinio tobulėjimo, norintys atrasti tokią nišą, kurioje jaustųsi komfortabiliai, saugiai ir patenkinti neretai daugiau emociškai, nei finansiškai. Kita grupė – žmonės, užstrigę paauglystės tarpsnyje, vis beieškantys savęs ir niekaip nerandantys, besiblaškantys, neramūs, neretai emociškai nestabilūs.
Prie kurių priskirtumėte save? Aš, tikriausiai, būčiau mišrus tipažas. Galbūt pasiekęs pilnatvę darbinėje sferoje, imčiau blaškytis kitoje…
O gal Jūs – žvalgas?
http://psichika.eu/blog/ka-daryti-jei-pomegiu-aistru-ir-gabumu-turi-per-daug/