Užšalusios emocijos

5 (4)

Iliustracija: Rhendi Rukmana

Man žmogus yra vienas didelis stebuklas, kuris savo viduje geba sutalpinti begalę informacijos, sukurti ryšius tai informacijai ir tuo pačiu apsaugoti save nuo skausmingo patyrimo. Būna, kad matau prieš save žmones, kurie panašūs į muzikines dėžutes: kai kurios apdulkėjusios, baugu net prisiliesti… Kai kurios gražiai/“saldžiai“ supakuotos, norisi išvynioti… Bet labiausiai turbūt norisi išgirsti jų melodiją… Kurią kuria jausmai.

Emocijos ir Jausmai. Kas tai?

Žmonės dažnai klausia: „kuo skiriasi emocijos nuo jausmų?“ Neurofiziologiškai, tai yra skirtingi dalykai. Emocijos yra mūsų smegenų požievio struktūrų, kurios veikia visiškai nesąmoningai, reakcija į aplinkos pokytį. Tai stipri nesąmoninga, automatiškai nervų sistemos sukeliama reakcija į kokią nors situaciją.  Jausmais tampa tik tos emocijos, kurios iš požievio pasiekia žievę, t. y. kurios gauna vardą. Nuo to momento, kai emocija įsisąmoninama ir pavadinama sau pačiam, ji tampa jausmu.

Būna ir taip, kad emocijos lieka neįsisąmonintos, jos tarsi nusėda „dugne“, o žmogui atrodo, kad jis nieko nejaučia. Tačiau jos niekur nedingsta ir susikaupusios siunčia signalus kūnu. Tuomet žmonės skundžiasi patiriama raumenų įtampa, periodiškai pasikartojančiais galvos ar skrandžio skausmais, keistais pojūčiais krūtinės srityje ir pan. Jie vaikšto po gydymo įstaigas, nerimastingai ieško patiriamo diskomforto priežasčių, bet išgirdę diagnozę „sveikas“ arba keistą sąvoką „psichosomatika“(psichosomatika – reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas) dar labiau sunerimsta.

Kodėl taip atsitinka, kad emocijos kartais „užšąla“ ir lieka neįsisąmonintos?

Žmonės kuria savo dabartį remiantis įgyta emocine patirtimi. Jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikis susiduria su aplinka, kuri priima arba ne jo emocijas. Mama padeda vaikui kurti ryšį su jo vidiniu patyrimu, atspindėdama ir įvardindama tai. Man be galo smagu stebėti mažus vaikus, kurie dar yra atviri savo emociniam patyrimui ir žvelgia į pasaulį žibančiomis–emocionaliomis akimis… Kuomet vaikas gauna supratimo ir palaikymo, kad visi jo patiriami jausmai yra normalūs, jis jaučiasi saugus ir  priimtas. Jis nebijo jausti ir mokosi jausmų išraiškos būdų. Tačiau būna ir taip, kad šeimoje „neigiami“ jausmai yra nepageidaujami ir juos stengiamasi užgniaužti, kaip nepageidaujamą blogį. Dažniausiai, tai būna pykčio, liūdesio, bejėgiškumo ir panašūs jausmai.

Jei mama nepriima vaiko pykčio, jis išmoksta „nepykti“; jei „liūdėti „nevyriška“ – berniukai išmoksta neverkti; jei vis kartojama „tu gali viską“ – tuomet baisu net kartais patirti„bejėgiškumą“ ir t.t.  Ar tie jausmai kažkur dingsta?

Deja – NE. Jie įgauna kitas išraiškos formas, dažniausiai priešingas. Tas, kuris „niekada nepyksta“ tampa pasyviai agresyvus; o tas, kuris daugiausia demonstruoja savo„visagalybę“ yra labiausiai pažeidžiamas, dėl savo bejėgiškumo.

Emocinė patirtis kaupiasi visą gyvenimą, patiriami įvykiai yra nuspalvinami ir įamžinami  emociniais ryšiais. Įdomu  tai, kad bendrininkais tų „nepageidaujamų“ jausmų tampa ir kiti „pozityvūs“/„malonūs išgyvenimai“. Pavyzdžiui, žmogus (kurio ankstesniame patyrime yra instaliuota žinutė, kad „pykti negalima“ , o „liūdesys – niekur neveda“) patyręs nelaimingą meilę ar praradimą, visais įmanomais būdais vengs šitų jausmų, maitindamas save pozityviu mąstymu. Ar emocijos nekils?

Jos kils… Kartu nuspalvindamos ir sudarydamos ryšius tarp patiriamų ir būsimų įvykių. Toks žmogus, gali bijoti vėl įsimylėti, nes jo atminties kortelėje bus įrašyta, kad meilė gali sietis ir su jausmais , kurių „negalima“ (suaugę dar sako „nėra prasmės“ ) jausti. Tad nieko nuostabaus, kad tas žmogus taip ir neras sau naujos meilės.

Kad ir kaip norėtųsi atskirti ir jausti tik „gerus jausmus“, deja tai neįmanoma. Yra visas paketas.

Kaip ir kada padeda pozityvus mąstymas?

Mūsų kultūroje tampa populiarus įsitikinimas „nusiteik pozityviai ir viskas išsispręs“. Tačiau vien tik džiugūs šūkiai netinka gyvenimui kurti. Pozityvaus mąstymo šalininkai teigia, kad tariamai „teisingu“ mąstymu galima sukonstruoti savąjį pasaulį ir pasiekti visko ko nori.

Kartais žmonės taip stipriai tuo įtiki, kad pradeda manyti, jog „neigiamos“ mintys ir jausmai yra visiškai neproduktyvūs, netgi kenksmingi. Taip asmenybė pradeda bijoti savo jausmų ir priverčia dalį jų neigti (arba, kitaip tariant, „užšaldyti”), tokiu būdu bandydama išvengti nesutarimų su aplinka ir savimi.

Aš neatsisakau pozityvaus mąstymo, tačiau man jis skamba su priėmimu to, ką jaučiu.
Pvz. Nr.1  Pyktis – tai jausmas, kuris skatina keistis. Kai jis jaučiamas, gaunamas svarbus įspėjimas: „Būk atidus, kažkas vyksta ne taip, kažką reikia keisti“, nes yra pažeistos mano ribos. Pyktis išlaisvina nepaprastai daug energijos, kurią galima panaudoti produktyviems pokyčiams. Ar tai ne pozityvu? Suvokti, kas vyksta ir tai išnaudoti. Užgniaužiant pyktį ir nesistengiant jo suvokti, neįmanoma pašalinti už jo slypinčių problemų. Santykiuose, tos pykčio žarijos vis nesąmoningai smilks, kol palaipsniui sudegins viską.
Pvz. Nr.2  Nerimas – tai „skambutis”, kuris praneša, kad viduje galimai vyksta konfliktas tarp „norų ir galimybių“ ir verta peržiūrėti viską remiantis realybės principu. Kiek daug emocijos ir jausmai mums praneša, jei juos įsileidžiame ir pažįstame. Tuomet nereikia nei „pozityvaus mąstymo“ vadovėlių nei „Laimės receptų“… Visi atsakymai ir visos gairės yra mumyse.

„Šypsokis kitiems“ – gaji nuostata, laikoma absoliučiu privalumu karjeros ir gerų santykių srityje. Tai padeda išlaikyti „įvaizdį“?… O aš sakau: „Šypsokis sau!“ ir tavo akys šypsosis kitiems!

“Liūdėk dėl savęs!“,  jei jautiesi prarandantis kažką, ir nustebsi, kiek daug žmonių tam neabejingi.

„Leisk sau pykti“ ir išgirsk, ką pyktis tau praneša apie tave. Įgarsink tai ir pamatysi, kad kiti pasidaro pajėgūs priimti tavo pyktį, kai tu pats jį priimi.

„Kartais pabūk bejėgiu“, nes visagalybė žudo.

Atrasi, kiek daug yra ne tobulų , bet laimingų žmonių , kuriems norisi šypsotis , nes juose matysi save!

Psichologė-psichoterapeutė Ernesta Remouchamps | psichologe.eu