Vaikų epilepsija: ar įvairialypė liga gali praeiti?

Epilepsija – liga, dažniausiai siejama su kūno traukuliais. Tačiau visas ligos mechanizmas yra kur kas sudėtingesnis.

Paprastai paaiškinus, mūsų smegenyse yra milijonai nervų ląstelių, neuronų. Šie neuronai sąveikauja vieni su kitais bei perduoda nervinį signalą tarpusavyje per elektrinius impulsus. Epilepsijos priepuolis pasireiškia tuomet, kai didelis nervinių ląstelių skaičius siunčia nervinius signalus tuo pat metu. Tokia neįprasta, galinga elektrinių impulsų iškrova pasireiškia traukuliais, raumenų spazmu, sąmonės netekimu, keistu elgesiu ir kitais simptomais.

Pagal simptomus, kurie vyrauja priepuolio metu, epilepsija gali būti skirstoma į daugybę rūšių. Pavyzdžiu, miokloniniai traukuliai, absansai, kloniniai traukuliai, toniniai traukuliai. Liga gali būti rūšiuojama ir pagal kitus faktorius. Manoma, kad pagrindinės epilepsijos priežastys yra įvairios galvos traumos, apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis, insultas, galvos smegenų augliai, uždegimas, gimdymo traumos, netgi šiuolaikinio gyvenimo nuolatinis palydovas stresas.

Tačiau įdomu yra ir tai, kad traukulių priepuolį nors kartą gyvenime susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali turėti bet kuris žmogus. Pavyzdžiui, sergant tam tikromis virusinėmis ligomis, smarkiai karščiuojant, po traumų, kai organizme, o kartu ir smegenyse, trūksta deguonies ir t.t.

Nors, kaip minėjome, epilepsijos rūšių gali būti daug, šįkart akcentuosime vaikų epilepsiją, dar dažnai vadinamą epilepsijos sindromu. Daugelį tėvų kamuoja klausimas, kas vyksta su jų vaiku ir ar tai tęsis ilgai.

Vaikų epilepsijos rūšys

Pati sindromo sąvoka byloja, jog kalbame apie grupę simptomų, kurie leidžia juos prisikirti tam tikrai ligai. Jei vaikui diagnozuotas epilepsijos sindromas, tai reiškia kelis dalykus:

Epilepsijos sindromas pasireiškia tam tikra traukulių rūšimi;

Simptomatika yra būdinga tam tikram vaiko amžiui;

Yra pastebėti tam tikri pokyčiai elektroencefalogramoje.

Elektroencefalografija – vienas iš puikiausiai epilepsijos diagnostikai pasitarnaujančių metodų. Svarbūs ir išoriniai požymiai – traukulių priepuoliai, sąmonės netekimas, laikinas atminties praradimas po priepuolio ir kt.

Kaip ir pati epilepsija, taip ir epilepsijos sindromas gali būti kelių rūšių. Pavyzdžiui, gali nebūti jokių traukulių arba šis sindromas gali praeiti vaikui sulaukus tam tikro amžiaus. Taip, beje, dažniausiai ir būna. Tačiau retesniais atvejais simptomatika gali būti stipri, sunkiai kontroliuojama ir tęstis visą gyvenimą.

Yra penkios pagrindinės vaikų epilepsinio sindromo rūšys. Pirmoji jų – Rolando epilepsija. Ji būdinga 15 proc. epilepsijos sindromą turinčių vaikų ir prasideda bet kuriame amžiaus tarpsnyje nuo 3 iki 10 metų. Vaikas gali turėti kelis priepuolius per visą ligos istoriją ir dažniausiai jie pasibaigia, kai asmeniui sukanka 16 metų. Priepuoliai dažnai ištinka naktį. Jaučiamas keistas dilgčiojimas burnoje, gali sutrikti kalba, atsirasti generalizuoti toniniai kloniniai traukuliai. Antiepilepsiniai vaistai sergant šia ligos forma nėra būtini, tačiau gali būti paskiriami.

Absansų epilepsija prasideda tarp 4 ir 10 metų ir gali būti būdinga 16 proc. epilepsijos sindromą turinčių vaikų iki 16 metų amžiaus. Priepuoliai yra labai staigūs, trumpi ir sąlyginai švelnūs, todėl dažnai net nepastebimi. Kai kuriais atvejais vaikas gali prarasti sąmonę arba gali pakisti jo elgesys – kuriam laikui vaikas tampa abejingas, nereaguoja į aplinką. Dažniausiai tokia simptomatika gydoma antiepilepsiniais vaistais. Be to, šios ligos prognozė yra džiuginanti – iš ligos dažnai išaugama po 12-ųjų vaiko metų.

Kita rūšis – jaunuolių miokloninė epilepsija – prasideda kiek vėliau, tarp 12 ir 18 metų. Šiai epilepsijai būdingi keli traukulių pobūdžiai: miokloniniai traukuliai viršutinėje kūno dalyje, toniniai kloniniai traukuliai arba traukulių gali išvis nebūti. Dažniausiai priepuoliai ištinka jaunuoliui atsibudus. Liga gydoma antiepilepsiniais vaistais, tačiau ji gali kamuoti žmogų visą gyvenimą, iš jos galima ir „neišaugti“. Ypač, jei žmogus patiria daug streso, nuolatinį nuovargį, vartoja alkoholio, rūko. 40 proc. turinčiųjų šią epilepsijos rūšį patiria priepuolius, kurių metu akys tampa itin jautrios šviesai. Tai vadinama fotojautria epilepsija.

Vesto sindromas pasireiškia pirmaisiais kūdikio metais ir dažniausiai būdingas vaikams, kurie turėjo gimdymo traumą arba galvos smegenų pažeidimą iki 6-ojo mėnesio. Liga apibūdinama kaip viso ar dalies kūno spazmai, dažniausiai pasireiškiantys vaikui nubudus. Iki šių dienų besitęsiantys tyrimai ieško tinkamų antiepilepsinių medikamentų tokiai epilepsijos rūšiai. Tiriami net steroidiniai vaistai. Tačiau iki šiol dažniausiai liga nepasiduodavo medikamentiniam gydymui.

Galiausiai – Lenoks Gastau sindromas. Šis sindromas dažniausiai prasideda tarp 3-5 metų, bet gali prasidėti ir jau suaugus. Priepuolių metu gali pasireikšti kelių rūšių traukuliai: toniniai, atoniniai, miokloniniai, toniniai kloniniai – arbagali nebūtų jokių traukulių. Toks atvejis vadinamas atipiniu. Atipiniu atveju traukulių nėra, vaikas gali reaguoti į išorinę aplinką. Šis priepuolis trunka ilgiau, bet yra retai pastebimas.

Vis dėlto vaikus kamuoja sunkumas mokytis, atminties, dėmesio stoka, elgsenos problemos. Sindromas sunkiai įveikiamas antiepilepsiniais vaistais, dažniausiai taikomos įvairių vaistų kombinacijos. Dažnai priepuoliai pasireiškia ir vėlyvesniame amžiaus tarpsnyje, iš jų neišaugama.

Pagalbos galimybės

Dažnai tėvus dėl vaikų, turinčių epilepsijos sindromą, kamuoja baimė ir nerimas – kaip dažnai vyks priepuoliai, ar vaikas pasveiks, kuo gydyti? Geriausiai į šiuos klausimus atsakyti padės pediatras arba vaikų neurologas, tačiau iš prieš tai pateiktos informacijos matome, kad kai kurios sindromo rūšys yra „išaugamos“ ir gali apsiriboti keliais priepuoliais vaikystėje ar paauglystėje. Tačiau kai kurios yra sunkesnės ir gali tęstis visą likusį gyvenimą.

Ligai gydyti dažnai skiriami antiepilepsiniai medikamentai, pavyzdžiui, karbamazepino, gabapentino, valproinės rūgšties, lamotrigino grupės preparatai. Kai kada – ir raminamieji vaistai. Anot specialistų, labai svarbi ir psichosocialinė reabilitacija, mat sergantysis epilepsija ir jų šeimos nariai gali susidurti su tam tikrais apribojimais kasdieniame socialiniame gyvenime. Svarbu ir fiziniai pratimai, pavyzdžiui, kineziterapija. Kitose šalyse rengiami specialistai, padedantys vaikams ir tėvams įveikti šią ligą, kuriamos pagalbos grupės. Be to, sergantiesiems epilepsija rekomenduojama ketogeninė dieta.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad epilepsiją palaiko ir priepuolius skatina tokie išorės faktoriai, kaip alkoholis, stresas, rūkymas, traumos. Tai beveik neaktualu epilepsija sergantiems vaikams, tačiau aktualu epilepsija sergantiems jaunuoliams, tad šie jaunuoliai turėtų būti šviečiami ne tik apie alkoholio, rūkymo ir kt. panašių veiksnių žalą bendrai, bet ir žalą individualiai sergančiajam epilepsija.

Daugelis specialistų linkę likti optimistais ir teigia, jog vaikų nervų sistema yra labai lanksti ir atspari ilgalaikiams pokyčiams dėl epilepsijos priepuolių. Be to, dažnu atveju liga praeina, kai jaunuoliui sukanka 16 metų.

Audrė Bartaševičiūtė
Šaltinis: vlmedicina.lt

Pagal:
http://www.epilepsysociety.org.uk/childhood-epilepsy-syndromes#.VIQu7GcdS8U
http://www.epilepsysociety.org.uk/ketogenic-diet#.VIQy9mcdS8U
http://www.epilepsysociety.org.uk/epileptic-seizures#.VIQyV2cdS8U
http://epilepsy.med.nyu.edu/epilepsy/epilesy-and-children-/-causes/epilepsy-syndromes-children#sthash.0zlw9Yy7.dpbs