Valytojų su aukštaisiais šalis: kas kaltas, kad taip nesiseka?

Foto © James Lauritz/Corbis

Tūkstančiai studentų kasmet atsiima aukštojo mokslo baigimo pažymėjimus su viltimi susirasti įgytą išsilavinimą atitinkantį ir gerą atlyginimą garantuojantį darbą. Deja, dalies jų svajonėms nelemta virsti realybe.

Ne vienas jaunuolis skundžiasi, kad Lietuvoje esą rasti darbą pagal specialybę – neįmanoma. Anot jų, gerai apmokamus, prestižinius darbus gauna tik tie, kurie turi į aukštumas prasimušusių ir gerą žodį galinčių užtarti giminaičių.

Su aukštaisiais dirba valytojais, kasininkais ar obuolių skynėjais

Nors karjeros planavimo specialistams tokie pasiteisinimai kelia juoką, virtualioje erdvėje gausu buvusių studentų atviravimų apie tai, kokius mokslus jie baigė ir kur dabar tenka dirbti. Kai kurie pasakymai šokiruoja.

„Vilniaus universitete baigiau politikos mokslus, šiuo metu dirbu privačioje pradinėje mokykloje-darželyje“, „Baigiau politikos mokslus, dirbu pardavėja-konsultante“, „Baigiau teisę, dirbu kurjerių tarnyboje“, „Baigiau taikomąją matematiką, dirbu valytoja“, „Baigiau kineziterapiją, dirbu kasininke prekybos centre“, „Baigiau teisę, kol kas skinu obuolius“, – vienas per kitą pasakoja internautai.

Iš jų pasisakymų galima suprasti, kad visai įprasta baigus teisę dirbti fotografu, apželdinimą – draudimo kompanijos vadybininku, o po bioinformatikos studijų įsidarbinti, pavyzdžiui, reklamos agentūroje.

Psichologų daugiau nei pacientų

Anot apie savo patirtį pasakojančių jaunuolių, į diplomą retai žvilgteli ir darbdaviai. Šiuo metu jie ieško darbo patirtimi ar bent specifiniais įgūdžiais pasižyminčių darbuotojų, tad diplomas neretai tėra tik „garbės popierėlis“, kuris įrodo, kad tavo žinias įvertino ir kiti.

„Studijuoju psichologiją, dirbu pardavėja-konsultante, šiek tiek su vaizdo filmavimu, montavimu. Žodžiu, nieko tiesiogiai susijusio su psichologija. Patys dėstytojai sakė, kad psichologų yra kur kas daugiau, nei pacientų“, – juokėsi viena mergina.

„Baigęs 12 klasių draugas rado darbą viešbutyje – dirbo durininku. Po metų jį paaukštino iki administratoriaus pareigų. Visą tą laiką jis mokėsi. Baigęs universietą užsimanė dirbti pagal įgytą specialybę – statybos inžinieriumi. Darbą rado, bet alga du kartus mažesnė… Užtat pagal specialybę“, – liūdnai situaciją Lietuvoje nušvietė kita.

Bene daugiausiai pritarimo sulaukė apibendrinantį jų patirtį žinutė. Viena internautė išvedė teoriją, kad jei baigei verslo vadybą, teisę, socialinė darbą ar ekonomiką, realu, kad dirbsi kasininku, policininku, būsi emigrantu arba priklausyti ketvirtai kategorijai – tiems, kurie valstybei mokesčių sumoka daugiau nei uždirba.

Apie karjeros pasirinkimą siūlo pasakoti jau darželinukams

Iš dalies su tuo sutiko ir karjeros konsultantas, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos narys Kęstutis Mikolajūnas. Anot jo, nereikia tikėtis, kad darbo vieta pati tave susiras, o ir gerų darbų dažniausiai patys darbdaviai nesiūlo.

„Į karjeros planavimą Lietuvoje rimtai nežiūrima. Dažniausiai moksleiviai atsitiktinai nusprendžia, kur studijuos, jų pasirinkimui didelę įtaką vis dar daro tėvai. Nenuostabu, kad sąmoningai neplanuotas pasirinkimas ilgainiui nepateisina vilčių. Kai jaunuoliai subręsta, pamato, kad jų pasirinkimas nebuvo patrauklus, tad dažniausiai jų išsilavinimas ir neturi jokio ryšio su tuo, ką jie veikia gyvenime“, – patikino K. Mikolajūnas.

Jis įsitikinęs, kad vaikus karjeros pasirinkimo klausimais reikia pradėti konsultuoti dar vaikystėje. Pavyzdžiui, suplanuoti dienas, kuomet jie eis ne į darželį, o į vieno iš jį lankančių vaikų tėvų darbą.

Neturi, dėl ko mokytis

Anot jo, būtent dėl to, kad trūksta švietimo apie karjerą, šiuolaikiniai mokiniai ir yra nemotyvuoti – jie tiesiog neturi dėl ko mokytis.

„Moksleiviams dabar brukamos žinios, nors jie nesupranta, kam tų žinių jiems gyvenime reikės. Jei jie turėtų kažkokį planą, žinotų vardan ko mokosi, motyvaciją tikrai išaugtų. Tuomet žinias norisi ne tik šiaip gauti, bet jas įsisavinti. Ta svajonė tampa pagrindiniu siekiu, karkasu, prie kurio toliau galima kažką klijuoti. Ir visai nesvarbu, jei tie norai ar svajonės tūkstančius kartų keisis“, – mano jis.

K. Mikolajūnas taip pat siūlo pasimatuoti profesiją, pabandyti dar iki studijų padirbti vieną ar kitą darbą, pasavanoriauti.

Visuomenė ir tėvai reikalauja per daug

Anot jo, Lietuvoje dar gajus stereotipas, kad geriausiai profesiją vaikui išrinks tėvai. Jam tai primena jau seniai pasibaigusius laikus, kai vaikai specialybę tiesiog paveldėdavo. Pavyzdžiui, jei tėvas dirbdavo staliumi, staliumi tapdavo ir jo sūnus.

„Kiek vėliau jau atsirado darbo pasidalijimas, žmonės pradėjo plūsti į miestus, kur jiems reikėjo rasti, ką veikti. Tuomet ryšys tarp tėvų ir vaikų susilpnėjo ir jie pradėjo daryti mažesnė įtaką gyvenimo kelio pasirinkimui. Tai – normalu“, – sako specialistas.

Jis pastebi, kad didelį spaudimą moksleiviai patiria ir iš visuomenės. Manoma, kad jei turėsi išsilavinimą, turėsi ir užtikrintą darbo vietą. Anot K. Mikolajūno, taip „nė velnio nėra“.

„Atsiranda vis daugiau laisvų profesijų, kai pats žmogus turi susikurti sau darbo vietą. Pavyzdžiui, ir kirpėjas, teisininkas, aktorius turi rūpintis ne tik savo darbo vieta, bet ir megzti socialinius ryšius, rūpintis „savęs pardavimu“. Darbas tokiu atveju nėra pririštas prie darbo vietos, didesnė dalis atsakomybės už jį pereina pačiam žmogui. Todėl geras išsilavinimas tikrai nebegarantuoja gero atlyginimo, nors tokie lūkesčiai gali būti“, – teigė specialistas.

Lietuviai dirbti pradeda per vėlai

Paklaustas, kodėl kai kurios specialybės Lietuvoje yra tokios populiarios, K. Mikolajūnas patikino, kad dėl to galima kaltinti vyraujančias madas.

„Socialiniai mokslai tiesiog yra populiaresni, nes ten mokytis yra lengviau ir dirbti gal kiek paprasčiau. Nors, pavyzdžiui, pastebima, kad į teisę daug žmonių įstoja ne tik Lietuvoje, bet ir likusiame pasaulyje. Nenuostabu, kad daugelis jų niekada nedirba teisinio darbo. Manyčiau, kad ši specialybė tokia populiari ir todėl, kad mūsų valstybė yra pakankamai jauna, viskas dar tik kuriasi, tad gal tai yra tiesiog įdomu. Tačiau man vis tiek keistai atrodo šios studijų srities pasirinkimas. Nėra juokas, kad teisininkų Lietuvai jau užtenka dvidešimt metų į priekį“, – patikino jis.

Karjeros specialistas spėjo, kad ir aukštosios mokyklos dabar pataikauja studentams, tad net ir baigę studijas jie neretai negali įsivaizduoti, kaip ne teoriniame, o praktiniame lygmenyje atrodys jų darbas.

„Todėl geriau, kad žmogus iš pradžių susipažintu su darbu, o tik vėliau nuspręstų pagilinti savo žinias toje srityje. Nereikia tikėtis, kad pirmas darbas iš karto bus prestižinis, tad geriau tuos paprastesnius darbus padirbti prieš studijas, pabandyti pasipraktikuoti ar bent nueiti ir pažiūrėti, kaip dirba tas žmogus, kurio vietoje vėliau gali atsirasti“, – patarė specialistas.
.
Rūta Pukenė / delfi.lt