Vienas kito negalime paleisti

0 (0)

Klausimas: Laba diena,

Šiuo metu draugauju vaikinu daugiau negu dvejus metus. Susipažinus, abudu buvome po ilgų, rimtų draugysčių. Atrodė, jog viskas klostosi gerai, jis dažnai draugystės pradžioje man pasakodavo apie savo ankstesnę partnerę, patirtį su ja, ar net įvairias smulkmenas (ką ji mėgsta, ar kas jai nepatinka), kas ištiesų mane erzindavo. Praėjus kuriam laikui, vienas kitą įsimylėjome, ir draugaujame iki šiol. Santykiai visą šį laiką nebuvo tobuli, dažnai pykdavomės dėl smulkmenų, prisimindavome santykių pradžią ir jo pasakojimus, kurių man nesinorėjo žinot… Pats buvimas kartu būdavo malonus, užsiimdavome įdomia veikla, dalindavomės, susipažinome su vienas kito tėvais, leidžiame laiką visi kartu ir išties vienas kitą mylime. Tačiau, problema yra kitur… Dažnai man sunku užmiršti visa tai, ką jis yra pasakęs apie savo ankstesnes paneles, pradedu save lyginti su jomis, nepasitikėti savimi, ir dėl šių minčių kildavo eiliniai mūsų ginčai. Jis nuolat kartoja, kad padarė klaidą, jog kažkada pradėjo apie tai kalbėt, ir kad esu jam vienintelė ir labai myli, tačiau kad ir kaip bandyčiau susitvarkyt su savo mintimis, vis neįstengiu to padaryti… Taip pat, draugystės pradžioje ne kartą teko matyti, kaip jis rašė savo buvusiai merginai, norėdamas pasitarti dėl savo darbų, ir kai jo paklausdavau, dėl ko nenorėjo pasidalinti su manimi, jis atsakydavo, kad tai buvo likęs įprotis viską jai pasakot, o dabar jam tai nieko nereiškia. Galbūt, sunku yra susidaryti vaizdą viso to, ką išvardinau, tačiau mūsų pradžia išties buvo labai skausminga šiuo atžvilgiu, kai atrodo, pradžioje juk viskas būna pro rožinius akinius. Svarbu paminėti ir tai, kad jis be galo stengiasi dėl mūsų santykių, bandydavo visas mano įkyrias mintis ištrinti, ir bendrai paėmus, jis yra labai geras vaikinas ir atiduoda visą save, kad man būtų geriau. Aš tai vertinu ir stengiuos atsilyginti tuo pačiu. Tačiau, taip mūsų draugystė ir bėgo, vedama pykčių, ginčų ir viso to, kas buvo pasakyta praeityje. Dabar, matau, kad mūsų santykiai nėra tokie, kokių norėčiau, niekaip negaliu pamiršti visko, ir jį taip pat išvargino mano nuolatiniai nervai. Pradėjome matyti vienas kito skirtumus, mūsų požiūriai, vertybės visais klausimais nesutampa. Pradėjau atvirai su juo kalbėtis apie tai, kad galbūt neesame skirti vienas kitam, praradau pasitikėjimą savimi, nuolat kamuoja mintys apie tai, ką yra pripasakojęs, ir pradedu kiekviename žingsnyje save lyginti, matau, kad visos vertybes mūsų kertasi, ir atvirai tai sakau savo vaikinui, klausdama, ką daryti. Abudu vienas kito nenorime paleisti, ir mylime, tačiau nebeatrandame būdų, kaip galima būtų atgaivinti mūsų santykius, kaip man pamiršti visas jo merginas, pradėt pasitikėti savimi, pasitikėti juo pačiu, atrasti tuos taškus, kurie parodytų ne vertybių ar požiūrių skirtumus, bet suartintų ir padėtų nevaržyti nei jo, nei savęs kiekviename žingsnyje…

Atsakymas: Sveika, miela Greta!

Dėkoju už laišką, kuriame išliejote savo jausmus ir mintis. Trumpai apibendrinus Jūsų laišką, kaip suprantu, Jūs draugaujate su berniuku daugiau nei dvejus metus, jaučiate šiltus jausmus vienas kitam, bet juos temdo buvę vaikino santykiai, o tiksliau – Jūsų emocijos dėl jų. Pabandysiu išanalizuoti Jūsų mintis ir viliuosi, kad padės Jums „susidėlioti jas į lentynėles“ arba paskatins Jus iškelti sau naujus, prasmingus klausimus.

Visų pirma, kalbant apie Jūsų vaikino elgesį draugystės pradžioje – tai gana natūralu po ilgos draugystės. Įprastai žmonės lengviau išgyvena išsiskyrimus, traumas, jei išsikalba, jei išgyvena tai garsiai, pasidalina savo skausmu, atsiminimais. Taip pat suprantama, kad išsikalbėjimui pasirenkamas žmogus, kuris yra artimas, kuriuo pasitikima, su kuriuo jaučiamasi saugiai. Galbūt jis tikėjosi supratimo, nes kaip ir minėjote laiške, Jūs irgi buvote po ilgalaikių santykių. Žinoma kiekvienas skausmą išgyvena skirtingai ir vieniems kalbėjimas apie buvusius santykius yra priimtinas, kitiems – ne. Taip pat žinoma, idealiu atveju, draugas galėjo pasirinkti kitą asmenį išklausymui – draugą ar psichologą. Visgi įvyko tai, kas įvyko ir bent jau aš, kaip klausytoja iš šalies, matau, kad Jūs daug laiko skiriate beprasmiškiems pokalbiams: „kodėl tu pasakojai, man buvo nemalonu”, „negaliu užmiršti, ką pasakojai”, „man nepatiko tai, kad tu pasakojai”, „aš skaudinuosi dėl to, kad man pasakojai”. Jūs turite tam tikrus jausmus dėl įvykių praeityje ir tie jausmai Jums trukdo. Jūs ne vieną kartą minite, kad nuolatos priekaištaujate vaikinui dėl jo pasakojimų. Pagalvokime, kodėl Jus tai taip neigiamai veikia? Jūs bandote netiesiogiai atsakyti į šį klausimą: „pradedu save lyginti su jomis, nepasitikėti savimi”. Tuomet kyla klausimas, kaip sprendžiate pasitikėjimo savimi problemą? Gal tai ne Jūsų santykių, o Jūsų asmeninė problema? Žinoma pasitikėjimui turi įtakos aplinka: buvę santykiai, jų nutrūkimo priežastys, esamų santykių eiga, bet visgi daugiausiai priklauso nuo paties žmogaus mąstymo. Tai, kaip mes jaučiamės, tai, kaip mes save vertiname, priklauso nuo to, kaip mes leidžiame sau jaustis ir save vertinti. Taigi, nuspręskite, kaip norite jaustis ir ką dėl to Jums reikėtų padaryti?

Kitas Jūsų klausimas – „kaip galima būtų atgaivinti mūsų santykius?”. Galvojant apie tai man kilo mintis: „o kaip puoselėjate santykius?”. Jūs rašote, kad „jis nuolat kartoja… kad esu jam vienintelė ir labai myli”, „jis be galo stengiasi dėl mūsų santykių”. Nors minite, kad stengiatės atsilyginti tuo pačiu, kažkodėl susidaro įspūdis, kad vaikino indėlis bent jau šiuo metu didesnis. O kaip liaudyje sakoma – kai daugiau investuoji, tada ir investuojamą objektą labiau brangini. Dar kalbant apie santykių gaivinimą galbūt Jums būtų įdomi teorija apie penkias meilės kalbas? Ja naudojasi nemažai porų, kurios nori pokyčių santykiuose. Remiantis ja siūloma visų pirma mažiau akcentuoti tai, kas nepatinka (o jei įmanoma visiškai tai ignoruoti, nes jūsų artimas žmogus tai puikiai žino, juk jūs tai ne kartą minėjote, aptarėte, ginčijotės dėl to ir pan.), ir susikoncentruoti į tai, kas kitame žmoguje patinka, kuo dažniau tai pastebėti ir atkreipti į tai dėmesį, garsiai tai išsakyti (pvz. tu nuostabiai gamini, esu laiminga, kai mane taip apkabini, tik tu vienas moki taip paguosti). Visų antra, siūloma būti „didesniais“ altruistais, t.y. galvoti daugiau apie kito jausmus ir interesus, o ne fiksuotis ties savais išgyvenimais. Visų trečia, rekomenduojama išsiaiškinti, kokios yra Jūsų poros meilės kalbos: vieni jaučiasi labiausiai mylimi, kai juos liečia, glosto, bučiuoja, kiti – kai jų klauso, juos giria, skatina ir „pastiprina” gerais žodžiais. Dar viena meilės kalba susijusi su paslaugomis. Žmonės jaučiasi mylimi, kai jiems padeda – nuveža, išskalbia rūbus, pagamina maistą. Ketvirtoji meilės kalba – dovanų kalba. Jei ši kalba „valdo” žmogų, tada jis jaučiasi laimingas ir mylimas gavęs dovaną, sulaukęs staigmenos (nebūtinai materialios). Paskutinioji meilės kalba – laiko leidimo kartu kalba, ja „kalbantys” žmonės jaučiasi mylimi, kai antroji pusė su jais žaidžia, gamina maistą, keliauja, skiria penkiolika minučių pokalbiui ar tiesiog buvimui šalia vienas kito. Gana dažnai šios kalbos tarp partnerių skirtingos, tada siekiant harmonijos poroje, o kaip Jūs sakote: „atrasti tuos taškus, kurie parodytų ne vertybių ar požiūrių skirtumus, bet suartintų”, būtina atpažinti ir išmokti „taikyti“ partnerio meilės kalbą. Šiame atsakyme aš Jums tik labai mėgėjiškai ir sutrumpintai perteikiau šios teorijos idėją, bet jei susidomėtumėte ir kiltų daugiau praktinių klausimų, rekomenduoju perskaityti knygą „Penkios meilės kalbos” (autorius Gary Chapman).

Dar vienas svarbus momentas, kurį pastebėjau Jūsų laiške – Jūs gana dažnai absoliutinate, sakote „visada”, „viskas” (pvz. „mūsų požiūriai, vertybės visais klausimais nesutampa… nuolat kamuoja mintys apie tai, ką yra pripasakojęs, ir pradedu kiekviename žingsnyje save lyginti, matau, kad visos vertybes mūsų kertasi”), nors labai tikėtina, kad yra tam tikrų išimčių, kurių ieškojimas padeda pamatyti situacijos šviesiąją pusę. O jos pamatymas padeda konstruktyviau mąstyti.

Ir tikriausiai paskutinė mintis, kurią norėčiau išsakyti. Natūralu, kad santykiuose būna sunkumų – „nėra namų be dūmų”. Panašu, kad dabartinę Jūsų santykių būseną galima pavadinti krize, kai kyla abejonės ir atrodo yra daugiau skirtumų, nei panašumų. Tai gana įprasta stadija poroms „pereinant” iš įsimylėjimo į meilės ir įsipareigojimo būseną. Įsimylėjus dažnai matome viską kitaip ir nors sakote, kad pradžioje viskas nebuvo kaip per rožinius akinius, visgi tų skirtumų nematėte arba jie netrukdė. Suartėjimas ir ilgesnis pažinties laikas sukuria palankias sąlygas pamatyti vienas kitą įvairioje šviesoje ir dažnai tai nesutampa su tuo vaizdiniu, apie kurį svajojame. Pasirodo, kad partneris turi ir kitų savybių, kurios nutolina jį nuo Jūsų idealo. Taip būna beveik visiems ir tik nuo poros priklauso, ar jie ras savyje ir savo santykiuose resursų įveikti sunkumus, iš naujo atrasti tai, kas mylimuosius artina ir priimti kitą žmogų su jo ydomis ar savybėmis, kurios jam nepatinka. Bet visų pirma, vėlgi pasikartosiu, Jums reikėtų priimti save ir atrasti pasitikėjimą savimi. Jei kiltų sunkumų, galite kreipti ir į psichologą, nes tikrai sudėtinga visas problemas išspręsti vienu laišku, kaip ir atliepti į psichologinę problemą nematant kliento, nežinant daugybės detalių ir kalbant labiau apibendrintai.

Pabaigai norėčiau pacituoti Jūsų žodžius „išties vienas kitą mylime”. Tai suteikia optimizmo, nes meilė juk įveikia visas kliūtis. Bet niekas nesako, kad tai padaryti lengva. Linkiu sėkmės!

Psichologė Kristina Leščinskaitė
Tel. 8 628 18476
El. paštas: psichologe.kristina@gmail.com