Visada sakiau, kad mylėt galima tik kartą ir atrodo, kad savąjį praradau

0 (0)

Klausimas:

Su vyru pragyvenom penkis metus drauge, santuokoje metus, kai įvyko skyrybos. Skyrėmės dėl jo neištikimybės su mano sesers vyro seserim ir dar viena jauna panele. Kai sužinojau apie tai, žemė iš po kojų slydo, nebemačiau kelio priešais save, visas kūnas sustingo ir jausmas toks, kad kažkas išplėšė širdį iš krūtinės. Paskutinius bendro gyvenimo metus visa širdim jaučiau, kad jis man neištikimas, bet labai bijojau tai garsiai pasakyti. Išgyvenau didelį skausmą ir pažeminimą, bet vis tiek dar stengiaus kovot ir išspręst problemas. Šeima buvo mano svajonė ir kūrybinis darbas, kurį puoselėjau, svajojau ir branginau. Nors niekada nežinojau kame bėda, klausiau jo daugybę kartų kas yra ne taip? Po skyrybų taip pat klausiau ką aš padariau ne taip, kad mane išdavei ir nekartą? Atsakymas buvo, kad su manim viskas gerai ir aš dėl to visai nekalta, tai tik jo bėdos ir sprendimas. Jis nuolat kartodavo kad meile trunka tik tris metus, o aš bandžiau įrodyt, kad tai ne tiesa. Mylėjau jį iki paskutinės minutės, dar ir po skyrybų jaučiau meilę. Kaltinau ji už tai, kad jis mane vedė nebejausdamas meilės, negaliu pasakyti išvis kodėl jis mane vedė… Dieną prieš vestuves jis man pasakė, kad nenori vestuvių, aš jam tada pasakiau, gerai, nebebus jokiu vestuvių pamirškim viską. Vestuves vistiek įvyko. Kaltinau save po to labai, kodėl, na kodėl aš tokia kvaila ir tekėjau už vyro kuris manęs nebemylėjo ir aš tai jaučiau, jaučiau kieviena savo kūno dalim, tik bijojau tai garsiai pasakyti ir galbūt paprašyt patarimo šeimos. Praėjo du metai, kai nebegyvenam kartu, ir vis dar kiekvieną dieną jį prisimenu, galvoju apie jį, galvoju apie musu praleistą laiką kartu, kaltinu save dėl savo širdies neklausimo, kaltinu jį dėl sukelto skausmo. Noriu sukurti šeimą, noriu bendrų vaikų, bet šiuo metu atrodo, kad tai neįmanoma. O dar šeima ir artimi draugai vis primena, kad turiu susirast sau vyrą. Atrodo taip paprasta, kaip parduotuvėj surast tinkamo dydžio kojines. Visada sakiau, kad mylėt galima tik kartą ir atrodo, kad savąjį praradau. Man 28 m. ir baimė likti vienai ir nesusilaukt vaiku, kasdien vis didėja. Nežinau, kaip susitvarkyt savo vidų naujiems santykiams pradėt? Kaip susitaikyti su tuo kas įvyko? Kaip tiesiog atsistoti ant kojų ir patikėt gyvenimu?

Atsakymas:

Dėkoju už jūsų laišką. Girdžiu, jog išgyvenote sunkų ir skausmingą skyrybų periodą su visais sunkiais jausmais, skausmu, pažeminimu, kalte ir pykčiu. Nuėjote ilgą derybų su vyru ir pačia savimi kelią, vis ir vis bandydama nesutikti su skyrybų faktu, kažką keisti, kažką sulipdyti iš naujo. Panašu, jog lig šiol vis dar einate šiuo pokyčiu keliu, kuomet vis dar nesate atsisveikinusi su visu kuo, kas įvyko jūsų santykiuose, ar jiems besibaigiant. Mintimis vis grįžtate į išgyventas akimirkas, vėl ir vėl iš naujo jas išgyvenate, dėliojatės, graužiatės, pykstate.

Šiuo metu iš išorės jaučiate spaudimą, kad turėtumėte kurti naujus santykius. To lyg ir pati norite, be to, kyla nerimas, kad laikas eina, o jūs vis dar viena. Tačiau viduje, panašu, jog dar nesate pasiruošusi priimti naują žmogų. Pati sakote, kad santykiai jums šiuo metu atrodo neįmanomi. Mintimis jūs vis dar esate savo senuose santykiuose, emociškai glaudžiai persipynusi su buvusiu sutuoktiniu.

Panašu, jog kiek užstrigote šiame periode, bet tai tikriausiai nėra keista, ypač girdint tai, ką sakote. Iš jūsų žodžių galima pajusti jūsų mintis ir kai kuriuos suvokinius.

Dažnai žmonių mintys, įsivaizdavimai ir suvokiniai formuoja ir įtakoja jų pasirinkimus, gyvenimą ir jausmus.

Jūsų laiške galėčiau išskirti bent keletą tokių suvokinių, kurie šiuo metu gali būti, jog trukdo jums kurti naujus artimus santykius:

„Visada sakiau, kad myleti galima tik karta ir atrodo, kad savaji praradau.“ – jei manote, kad mylėti galite tik vieną kartą, natūraliai neleidžiate įsiplieksti naujam meilės jausmui.

„Šeima buvo mano svajonė ir kūrybinis darbas, kurį puoselėjau, svajojau ir branginau.“ – jūs daug savęs įdėjote į savo šios šeimos kūrimą, iš tiesų, panašu, jog lig šiol jums sunku tų savo svajų atsisakyti ir su jomis atsisveikinti. Dažnai būtent tų ateities lūkesčių ir iliuzijų būna sunkiau atsisakyti, nei realaus santykio su realiu žmogumi. Iš kitos pusės, jūs net neturite to atsisakyti pilnai, jums tereikia tas svajas transformuoti, įsileidžiant į jas naują, dar nepažintą partnerį su kuriuo tomis svajomis galėsite dalintis ateityje.

Neabejoju, jog tai tik maža dalis jūsų suvokinių, kurie įtakoja, jog esate ten, kur esate. Be abejo, su skyrybomis gali būti susiję dar žymiai daugiau jausmų, naujai atsiradusių baimių ir panašių dalykų. Tikriausiai egzistuoja visas kompleksas priežasčių, kurios laiko jus senuose santykiuose, nepaleidžia jūsų ir tuo pačiu stabdo jus nuo naujų santykių kūrimo.

Iš kitos pusės, skubėti tikrai nėra kur ir dėl ko. Tačiau po truputį pamėginti drąsiau užverti už savęs duris tikriausiai laikas jau atėjo. O joms užsivėrus, naujos durys savaime atsivers ir tai, kas šiandien atrodo neįmanoma, taps visiškai įmanoma ir realu.

Psichologė Giedrė Gutautė – Klimienė
seimospsichologas.org