Vizualinės kūrybos fenomenas ir sveikata: dailės terapijos tarpdisciplininis formavimasis vizualinės kūrybos aspektu
Lapkričio 28 – 29 dienomis Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto iniciatyva buvo suorganizuota tarpdalykinė konferencija „Vizualinės kūrybos fenomenas ir sveikata“. Ši konferencija buvo pirmoji tarptautinė mokslinė konferencija, kuri glaudžiai siejo dailės terapiją, psichologiją, psichiatriją, vizualinės raiškos svarbą ir išveiką, vizualiųjų menų teorinius aspektus. Ši pirmoji tarpdalykinė tarptautinė mokslinė konferencija parodė realų tarpdalykinių pranešimų bei diskusijų poreikį. Konferencija truko dvi dienas, joje dalyvavo pranešėjai iš užsienio bei Lietuvos.
Pirmoje konferencijos dienoje buvo pristatytos labai įvairios temos ir įvairiais aspektais. Kiekvienas požiūris buvo svarbus tuo, kad, kaip minėjo pranešėjai, dailės terapeutui svarbu ne tik suvokti metodiką, bet ir labai platų kontekstą. Konferencija startavo Dr. Janek Dubowski‘o (Londonas) pranešimu apie dailės ir pasąmonės sąsajas bei naujų tyrimų perspektyvas. Jo pateiktas naujas žvilgsnis į galimus tyrimus, analizuojant autistų kūrybą, buvo labai svarbus tuo, jog Lietuvoje dailės terapijos daryti tyrimai niekuomet piešinių neanalizavo būtent tokiu aspektu – piešinio vaizdinio atstumų matavimu, formatų keitimu, siekiant išprovokuoti vaizdinio virsmą ir jo simbolinę svarbą. J. Dubowski pabrėžė, jog asmenys, nevaldantys verbalinės kalbos, turi kitą kalbą, kurią tiesiog reikia transkribuoti ir suteikti asmeniui galimybę ją vystyti.
Kalbant apie vaizdo antropologiją ir vizualinę terapiją, pranešėja Dr. Odeta Žukauskienė (VDA KF), svarbu buvo suvokti tai, jog vaizdinys iš esmės yra medijos fikcijos davinys, kuris susiformuoja asmens sąmonėje. Žinoma, O. Žukauskienė, akcentavo, kad pavyzdžiui, filmų terapija būtų puiki terapija asmenims, kurie per kinematografinį vaizdinį geriau suvokia emocijas.
Visos konferencijos dalyviams organizatoriai suteikė progą pamatyti Lietuvos žmonių su negalia sąjungos ir „Stalo teatro“ audiovizualinį spektaklį „Nojaus arka“. Tai iliustravo estetikos, neįgaliųjų meno ir jų įtraukimo į kūrybines veiklas sujungimą, svarbą visuomenei bei aktualių problemų pristatymą pasitelkiant audiovizualinius spektaklius.
Kitas svarbus konferencijoje paminėtas aspektas, kuris dažnai pasitaiko ir dailės terapijoje – objektas arba jausmų perkėlimas į tam tikrą objektą, daiktą ir jo reikšmės suaktualinimas. Dr. Margaret Hills (Edinburgas) pristatė savo tyrimo fragmentus. Kiekvienas iš asmenų turi objektų, kuriems yra suteikęs kitą prasmę arba juos yra sutapatinęs su tam tikra situacija, emocija. Šiuolaikinėje visuomenėje daiktas, kaip objektas, yra labai svarbus ir aktualus dėl to, jog ne tik žmonės daro daiktus, tačiau ir daiktai formuoja žmones. Akivaizdu tai, jog dailės terapijoje klientai gali turėti savo individualų daikto suvokimą. Visi šie išgyvenimai ir atminties potyriai svarbūs dėl galėjimo identifikuoti esamos situacijos sudėtingumą.
Tarpdalykinėje konferencijoje buvo kalbėta ir apie šokio ir judesio terapiją. Dr. Laima Sapežinskienė, Alvydas Soraka (LSMU) pristatė savo tyrimą, kurį atliko senjorams gyvenantiems Kaune. Pranešėja L. Sapežinskienė atlikus tyrimą galėjo teigti, jog šokio ir judesio terapija senjorams suteikė galimybę išlaisvėti ir labiau įsitraukti į bendruomenės veiklas, kurios mažina socialinę atskirtį, suteikia papildomą savirealizacijos būdą.
Kalbant apie virsmą piešinyje ir verbalinės išraiškos sugretinimą su kūriniu, buvo pastebėta, jog taip daug lengviau save identifikuoti ir nusakyti emocines būsenas. Tą pastebėjo ir įvardino dr. Agnė Matulaitė (VU), pateikdama asmenines tyrimo metodikas. Mokslų daktarė pristatinėdama temą akcentavo psichologo požiūrį į piešinį bei pateikė realius kūrybos pavyzdžius, sugretindama vizualinę ir verbalinę išraišką.
Tarpdalykinės konferencijos pranešimų gausoje buvo labai svarbus ir pilotinių tyrimų pristatymas. Pirmosios dienos pabaigoje jį pristatė Dr. Jolita Rapolienė ir Ksenija Kolesnikova (LSMU). Šiuo tyrimu buvo siekta pažvelgti ar ergoterapijos ir dailės terapijos taikymas turi įtakos pacientų, patyrusių galvos smegenų insultą, savarankiškumo ir emocinės būklės gerinimui. Pateikti rezultatai rodė, jog dailės terapija gali būti paveiki.
Antroje seminaro dalyje taip pat buvo pristatyti tyrimai, teoriniai aspektai, socialinių projektų įgyvendinimas ir galimybės. Doc. Dr. Audronė Brazauskaitė bei Daiva Svirušytė pristatė vizualinės kūrybos komunikacinį aspektą per socialinių projektų įgyvendinimą bei praktinę patirtį. Socialinių projektų svarba, suteikiant galimybę komunikacijai tarp profesionalių menininkų su negalia turinčiais asmenimis, suformuoja bendrus kūrybinius rezultatus.
Praktiniais pavyzdžiais pristatinėdama temą, kuri analizuoja dailės terapiją kaip emocinės adaptacijos priemonę kompleksiniame onkologinių ligonių gydyme, Dr. Liudmila Lebedeva (Rusija) pristatė dailės terapijos užsiėmimų planuotes, temas. Dr. L. Lebedeva kalbėdama apie šią klientų grupę, akcentavo problemines piešinio vietas, kurios nuolatos pasikartoja būtent šioje ligoje. Taip pat šios mokslų daktarės nuomone, dailės terapijos kūrybinio proceso metu gautą kūrinį turėtų interpretuoti tik pats autorius, o papildomos kitų asmenų interpretacijos turėtų atsirasti tik po tam tikro dailės terapijos sesijų taikymo laiko.
Teorinės psichopatologijos ir meno kaip komunikacijos paradokso aspektą pristatę Dr. Kęstutis Šapoka (LKTI, Šiuolaikinės filosofijos skyrius). Jis labai papildė praktika remtus pranešimus tuo, nes įvardino dailės terapeuto funkciją, t.y. iš antropino pranešimo perkelti į perteklinį. Taip pat buvo pabrėžta ir tai, kad meno kūrinys yra tarsi dirgiklių sistema komunikacinėje sistemoje.
Psichologė Dovilė Jankauskienė (LDTTA), pasitelkdama praktinę patirtį. įprasmino dailės terapeuto neformaliuosius reikalavimus. Turima omeny, kad dailės terapeutas turi gebėti žaisti ir pasitelkti vaizduotę bei judesį, nes pati dailės terapija labai stipriai remiasi tiek vaizduote, tiek judesiu.
Prof. Virginija Adomatienė ir gyd. rezidentė Ieva Pociutė pristatė pilotinį tyrimą „Dailės terapija psichikos sutrikimų gydymo procese“, kurio metu paaiškėjo, jog asmenys gavę šią paslaugą mano, jog dailės terapija yra efektyviausia ne stacionare, tačiau ambulatorijoje. Taigi, peršasi išvada tokia, jog dailės terapija nėra tik užimtumas, tačiau gali gerinti ir emocinę būklę bei savivoką.
Doc. Dr. Stasys Mostauskis šioje konferencijoje siekė aktyvios ir atviros diskusijos apie meno, kaip unikalios formos vartojimą ir nevartojimą bei apie siunčiamos idėjos priėmimą siuntimo metu. S. Mostauskis akcentavo tai, jog dailės terapijos metu būtina atsižvelgti ne į galutinio kūrinio, o į proceso metu siunčiamo pranešimo informaciją.
Kalbant apie socialinius projektus, šioje konferencijoje taip pat buvo pristatytas užimtumo terapijos arba meno sveikatai projektas, kuris suteikė tapybos ant šilko užsiėmimus slaugytojoms. Pateiktos citatos buvo geras pavyzdys, jog kūrybinis procesas yra labai svarbus stresą patiriančiam žmogui.
Taigi, tarptautinė mokslinė konferencija buvo svarbi visais savo pranešėjais, kurie pateikė labai skirtingus požiūrio taškus ir suteikė galimybę praplėsti akiratį įvairiais aspektais. Dailės terapijos disciplinos tradicijos formavimuisi labai svarbu startuoti su mokslinėmis konferencijomis, kurios Lietuvoje esančius ir rengiamus specialistus nuolatos motyvuoja. Šioje konferencijoje viešai buvo paskelbta, o kai kam priminta tai, kad dailės terapijos kvalifikacija įgavo teisinį pagrindą.
Parengė: Vaida Markevičiūtė