Yra kur kas įtaigingesnių priemonių nei žiniasklaida

Šaltinis: VDU Menų fakultetas

Komunikacija per įvairias viešas protesto akcijas, meninius renginius ar tiesiog gatvėje vykdomus performansus – tai puiki erdvė ne tik komunikuoti su visuomene, bet ir įdomiau, daug efektyviau pasiųsti komunikacinę žinutę. Apie komunikaciją pasitelkus meną ir ne tik buvo diskutuojama Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Cultural Institutions and Communication: Towards Creative Participation“ („Kultūros institucijos ir komunikacija: kūrybiško dalyvavimo link“).

Nuogas kūnas – šokiruojantis protesto įrankis

Danijos mokslininkė Inka Salovaara sako, kad nuogas kūnas pastaruoju metu dažnai išnaudojamas kaip protesto priemonė: „Nuogas kūnas domina, šokiruoja ar net erzina, tačiau visada pasiekia tikslą – atkreipia dėmesį, todėl tai protesto priemonė, kuri visada pasiteisina“, – teigia Aarhus universiteto profesorė.

I. Salovaara siūlo prisiminti „Femen“ ar „Peta“ aktyvistes. Dažnam prieš akis iškyla moterys nuogomis krūtimis, kurios protestuoja prieš skirtingus dalykus: valdžią, religijos institucijas, sekso turizmą, patriarchatą, homofobiją, pažeidžiamas žmogaus ar gyvūnų teises ir t. t. Apie daugelį šių protestų praneša žiniasklaida, tačiau jai dažniausiai įdomus pats protesto pavidalas (t. y. nuogas kūnas), o ne komunikacinė žinutė, kuri paprastai būna paminima kaip antraeilis dalykas. Daug didesnį įspūdį tokios protesto akcijos palieka tiems, kurie jas gali stebėti iš arti. Pasak danės, ateityje gali būti taip, kad nuogas kūnas, kaip protesto priemonė, nebebus toks efektyvus: „Manau, kad „atbuksim“ nuo nuogybių, tai nebeerzins, nepatrauks taip dėmesio, todėl reiks galvoti apie naujas dėmesio atkreipimo priemones, kurios turės šokiruoti“, – pasakoja I. Salovaara.

Panašu, kad ir menininkai, ir aktyvistai supranta, jog nuogumas nėra vienintelis būdas atkreipti dėmesį, esti ir įvairių kitų, vienas iš jų – savęs žalojimas ar net kankinimas. Nors tokia saviraiškos forma daugelio kritikuojama kaip netinkama ir net daranti psichologinę žalą kitiems, atsiranda tų, kurie tai praktikuoja. Vienas tokių – Rusijos performansų menininkas Piotras Pavlenskis, kuris išsirengė nuogas ir vinimis prisikalė sėklides prie Raudonosios aikštės grindinio, taip protestuodamas prieš Kremliaus taikomus politinių teisių suvaržymus.

Šis Sankt Peterburgo menininkas siekė atkreipti dėmesį į Rusijos visuomenės neveiklumą formuojantis „policinei valstybei“. Tai buvo ne pirmas kartas, kai menininkas griebiasi šiurpių protesto metodų. Anksčiau jis buvo užsisiuvęs lūpas – protestuodamas prieš dviejų grupės „Pussy Riot“ narių įkalinimą už 2011 metų protesto prieš Kremlių performansą pagrindinėje Maskvos katedroje. Jis taip pat buvo areštuotas už tai, kad prie vieno vyriausybinio pastato Sankt Peterburge nuogas apsivyniojo spygliuota viela.

Spektakliai ir filmų festivaliai – neišnaudota erdvė diskusijai

Iš Melburno universiteto Australijoje atvykusi Irina Herrschner savo pranešime kalbėjo apie filmų festivalius, kurie, pasak jos, dar tik ieško savo tikrosios nišos. „Tikri filmų festivaliai turėtų būti dar griežčiau suskirstyti pagal požiūrius, problematiką ar specifiką, kurie leistų sužinoti, kaip ir kuo gyvena kitų šalių piliečiai, kaip tai atsispindi jų kasdienybėje ir politikoje. Kodėl jie yra tokie ir kaip juose interpretuojami skirtingi dalykai“, – mano I.  Herrschner. Pasak jos, nekomerciniai filmai – žinutė iš pirmų lūpų, tačiau ją perprasti ir suvokti reikia diskusijos: „Filmų festivalių organizatoriai turėtų pagalvoti apie platformos suteikimą diskusijai, kuri, net neabejoju, suteiktų naujų atspalvių matytam filmui ir problemą ar tam tikrą temą padėtų išnagrinėti plačiau“, – įsitikinusi pranešėja.

Kolegei pritaria ir airis Stephenas Wilmeris, kuris kalba apie tai, kad „pasaulis sutelpa mažame spektaklyje“, tačiau teatre dažnai pasaulis būna atskleidžiamas „ne iš visų jėgų“. „Spektaklis – žinutės siuntimas, kuris gali būti daug įtaigesnis, nei laikraščiuose ar TV laidoje, nes žiūrovai gerame spektaklyje yra įtraukiami čia ir dabar, priverčiami įsijausti ar net išgyventi tam tikrą įvykį, o po spektaklio diskutuoti ne tik apie pastatymą, bet ir apie jo problematiką. Trejybės koledžo (Trinity College) dėstytojas sako, kad prieštaringi spektakliai turėtų būti žinomi Lietuvai – tam tikrus pastatymus uždrausdavo sovietų valdžia, nes juose būdavo per daug „antipolitikos“ jų atžvilgiu. S. Wilmerio manymu, dabar tokių „aštrių“ spektaklių galėtų būti ir daugiau.

Kultūros sostinė be idėjos – nenusisekusi

Konferencijoje dalyvavo Europos kultūros komisijos (European Capitals of Culture, ECOC) tarptautinių santykių ekspertas Hammsas-Dietrichas Schmidtas iš Vokietijos, kuris pasidalino patirtimi apie veiksmus, kuriuos reikia atlikti norint tapti Europos kultūros sostine – 2022 metais šio titulo siekia Kaunas.

Ekspertas pabrėžė, kad norint tapti tikrąją kultūros sostine, o ne pajuokos objektu, reikia daug ir kūrybingai dirbti. „Kiekvienas miestas turi stengtis atrasti, kuo jis galėtų būti išskirtinis ir kokioje srityje turėtų „sužibėti“. Reikia atrasti ir „vietinius herojus“ – tai proga parodyti, ką turite, kas yra geriausi, įdomiausi. Svarbu idėja, kuri skatintų kažką daryti; sunku ją sugalvoti, bet tai pasiteisina. Kultūros sostinė be idėjos – nenusisekusi, o prasminga žinutė pasiekia visą Europą“, – pasakoja Folkwango menų universiteto profesorius.

„Vokietijoje Ruhro sritis kultūros sostine buvo prieš ketverius metus, 2010-aisiais, tačiau dar dabar žmonės apie tai kalba, nes visus juos, net tuos, kurie specialiai nėjo į kultūrinius renginius, vienaip ar kitaip susitiko su kultūra, mieste galėjo daryti ką nori – šokti, dainuoti, vaidinti ir t. t. Kiekviena diena buvo skirta kokiai nors meno sričiai, pavyzdžiui „dainos dieną“ visur buvo dainuojama: mieste, ligoninėje, kalėjime ir t. t.“, – pasakoja svečias. Hammsas-Dietrichas Schmidtas sako, kad taip ir turėtų būti: „Meniniai renginiai turėtų būti prieinami visiems, į miestą išėjęs žmogus turėtų net neplanuodamas papulti į kultūrinę akciją, performansą“, – teigia ekspertas ir priduria, kad į šį projektą reikia investuoti, bet jei jį darai neatmestinai, tai pasiteisina ir ne tik atsiperka, bet ir atneša naudos miestui.  „Ruhr 2010“ metu Vokietija sulaukė 11 mln. turistų, 15 proc. iš jų buvo užsieniečiai.

Siglinde Lang iš Salzburgo universiteto, analizuodama komunikaciją per įvairias meno formas, sako, kad laikinas ar netikėtas menas kasdieninėse erdvėse – puiki dėmesio atkreipimo forma, tačiau skirtingų sričių menininkai turėtų dirbti drauge, susijungti siekiant bendro tikslo. Tokiu būdu „akcijos“ sėkmė būtų neabejotinai geresnė. „Trūksta bendradarbiavimo tarp menininkų, pastebima, kad aktoriai dirba su aktoriais, dailininkai su dailininkais, muzikantais su muzikantais, o jei visus suvienytume dėl bendro tikslo? Tai būtų komunikacinis smūgis, kurio atlaikyti neįmanoma“, – apie menininkų bendradarbiavimo trūkumą kalba austrų mokslininkė.

Konferencijoje taip pat buvo diskutuojama apie kultūros vietą globalioje ir vietos politikoje, kūrybinės ekonomikos procesus ir jų poveikį muziejų, teatrų ir galerijų veiklai, kintančias kultūros komunikacijos ir vartojimo formas, priemones ir būdus naujųjų technologijų amžiuje. Pasak renginio organizatorių, meno ir kultūros procesai, veikiami komercializacijos, politizacijos ir mediatizacijos veiksnių, yra naujas iššūkis šiuolaikinės kultūros sampratai, praktikai ir vartojimui.

Konferenciją organizavo VDU Menų fakultetas ir Viešosios komunikacijos katedra. Per dvi konferencijos dienas pranešimus skaitė daugiau kaip 20 Lietuvos ir užsienio mokslininkų, tyrėjų, kultūros vadybininkų. Savo tyrimų rezultatais pasidalino VDU mokslininkų grupė, vykdanti mokslinį tyrimą „Kultūros institucijų komunikacinių kompetencijų plėtra žinių ir kūrybos visuomenės kontekste“.