Bijau vienatvės, todėl kabinuosi į netinkamus žmones0 (0)
Dovilė (Vardas pakeistas)
Atsakymas: Dovile, ačiū kad parašei apie save, savo vienatvę ir santykius, kuriuose jautiesi svetima ir kurie, paradoksalu, tau yra tokie brangūs.
Tavo vaikystės istorija – raktas, atrakinantis santykių su tau brangiais žmonėmis, mįslę. Joje, kaip žmogaus DNR, keliuose trumpuose sakiniuose, lemiančiuose tavo gyvenimo istoriją, užkoduotas būdas ir ryšys su brangiausiu tau žmogumi – pačia tavimi. Deja, juose sukoncentruota labai daug skausmo ir kaltės jausmo.
Vaikystėje patyrei daug netekčių: tėvai išsiskyrė, mirė tėtis, mama išvažiavo, likai su seneliais. Vaikai praradimus suvokia kitaip, nei dauguma suaugusiųjų. Pirmiausia – kaltina save: „aš kitokia, aš kažko nepadariau, aš nenusipelnau meilės, dėmesio, rūpesčio, jei taip vyksta su manimi.“ Tai – traumuoja, labai stipriai traumuoja. Dėl šių traumų, Živile, vis dar manai, kad nenusipelnai meilės, Ne bet kokios meilės, svarbiausios, meilės sau.
Jos turėjai gauti iš tėvų tiek, kad augdama ir bręsdama, priprastum, jog kad esi mylima besąlygiškai. Deja, negavai.
Besąlygiškai mylimam vaikui, ilgainiui išsivysto labai svarbus gebėjimas: suvokimas, kad šis gali mylėti pats save, jam nebereikia tėvų (ar kitų aplinkinių) meilės ir palaikymo, kad jaustųsi saugiai ir užtikrintai, kad jis, dabar jau – atskiras ir savarankiškas žmogus, ir mylėti jis gali brandžiai – neieškodamas pakaitalo ryšiui, kurio negavo vaikystėje.
Tavęs neišmokė mylėti savęs, emociškai savimi pasirūpinti, tad tavo vienatvės baimė – žiojinti sielos žaizda, sukelia nuolatinį, nenumalšinamą artumo troškulį, persekiojantį tave, kur bebūtum, ką bedarytum. Dėl to taip baisu būti vienai, persekioja vienatvės baimė, kaip įrodymas, kad esi nemylima.
Ankstesni emociniai išgyvenimai suformavo tavo asmenybę – tėvai išdavė. Daugumai esi atšiauri, uždara ir neprieinama aplinkiniams – kad jie tavęs neišduotų, nepasinaudotų, neįskaudintų, nepaliktų. Išmokai atsiriboti ir pasirūpinti savimi išoriškai.
Tačiau tas troškulys, tas nenumalšinamas meilės ir artumo alkis bei vidinė vienatvė tave graužia iš vidaus. Jie pastūmėja link santykių, į kuriuos daug investuoji emociškai ir pasirenki tau neprieinamą vyrą, norintį tave keisti ir nepriimantį tokios, kokia esi iš tikrųjų. Tokį, kokie buvo tavo tėvai – neprieinami ir atitolę, atsiriboję nuo tikrosios tavęs.
Atsiverti tau labai sunku, todėl, jei ir kai atsiveri, tikiesi pagaliau būti suprasta, atjausta ir besąlygiškai mylima. Tavyje atgyja maža mergaitė, anksti praradusi tėvus ir labiausiai už viską trokštanti būti mylima ir suprasta besąlygiškai.
“…Išsipasakoji kažkam, tas žmogus išeina, o tu ir vėl viena lieki su savo bėdom, niekam nuoširdžiai neįdomu.“ O kaip tau pačiai, ar įdomu? Ar leidi pati sau pajausti užuojautą, priimti save tokią, kokia esi, su trūkumais ir su privalumais? Ar lauki, ir tikiesi, kad kažkas (geresnis už tave, labiau nusipelnęs būti mylimas) bus geresnis klausytojas tau, nei būti tu pati. Tai rašyti liūdna, bet… viltinga.
Mano žodžiai gali skaudinti – rašau ko neturi, nemoki, negali… Viltis ta, jog, pasiryžusi eiti savęs atradimo keliu, prieš kiekvieną šių žodžių turėtum prirašyti ar pasakyti: „kol kas…“. Asmenybės ir emocinis DNR, atsineštas iš vaikystės, nėra nepakeičiamas. Turint ryžto ir dedant pastangų galima išsigydyti traumas, atverti skausmingas emocines žaizdas, išmokti naujų savęs priėmimo būdų. Tai – ne amžina. Lengva nėra, bet tai juk ne svarbiausia, – jau išmokai įveikti didelius sunkumus, gali išmokti įveikti ir šiuos.
Paprastas patarimas nepadės pakeisti dešimtis metų nešioto skausmo, santykių, neišmokys mylėti savęs, neįsitraukti į disfunkcinius santykius. Bet man atvėrus skausmą, slypintį po emociniais randais, nepatarti nieko – būtų sadistiška.
Dovile, naudingiausia tau būtų psichoterapija, kurios metu išmoktum jautriai pažvelgti į savo traumas ir jas išjausti. Terapinis aljansas padėtų sukurti ryšį, iš kurio „žmogus neišeis“ – geri terapeutai nebėga nuo savo klientų problemų. Išmoksi pamatyti save, labiau sau empatizuoti, priimti savo Tikrąją Aš… Būdamas saviterapijos fanas, nepamiršiu priminti kad yra ir tokia galimybė, bet tavo atveju, tai – labiau pagalbinė priemonė, nei esminis būdas keisti esamą padėtį.
Linkiu sėkmės ir stiprybės besivaduojant iš praeities gniaužtų!
Julius Tilvikas
Psichologas Psichoterapeutas
www.laime.eu | www.porosterapija.lt
Pakeiskite vardą tekste. :)
Turiu analogiska situacija nors ir jokiu vaikystes traumu nepatyriau. Psichoterapija tai pradziamokslis. Yra zymiai naudingesniu, greitesniu ir pigesniu budu issispresti tokio tipo problemas, ypatingai tada, kai ju priezastys yra daugmaz aiskios.
Labas, autore, parasyk man. adrruni@gmail.com
Labas, Dovile, manau suprantu, kaip jautiesi, mano gyvenimo istorija labai panaši ir amžius taspats, ir problemos labai pažįstamos. Sunkiai prisileidžiu kitus žmones, o tas kurį prisileidau, mane atstūmė.. Sunkiai tai išgyvenu, bet stengiuosi į viską žiūrėti optimistiškai, mokytis iš klaidų, tobulėti, pažinti save ir savo problemas, užsiimti mėgstama veikla ir pan. Jei nori parašyk man, manau turim daug bendro ir galėtumėm viena kitą suprasti: damildab@gmail.com
Zinai, pamaniau, kad parasei si laiska uz mane.. kelios detales skiriasi, bet visuma tokia pati..zinai, ka pagalvojau perskaicius?? Kaip noreciau apkabinti si zmogu!!!
Žinot, kokia geriausia priemonė nuo tokių „skausmų”? Priimti visas tas neigiamas mintis apie save ar kitus. Kada priimi, jos pradingsta, tuo pačiu ir aplinkybės pasikeičia. Jei prireiktų daugiau informacijos: info@pasitikiusavimi.lt
as irgi gyvenu vienas,baisiai vargina vienatve.
noriu rasti ,nebegaliu buti ,man 64m.reike drauges.