Didžiausia svajonė – sutikti žmogų, kuris turi gilų vidinį pasaulį

0 (0)

Klausimas:

Laba diena. Rašau Jums, nes esu labai pasimetusi, labai prastai jaučiuosi ir neturiu kam išsipasakoti. Iš karto atsiprašau, nes laiškas ne trumpas. Esu vienuoliktokė gimnazistė. Jau kelinti metai kankina socialinė fobija bei depresinės mintys. Jau metus lankausi pas psichologą, tačiau situacija ne itin gerėja. Man atrodo, kad psichologas ne itin gerai supranta dėl ko ir kaip jaučiuosi. Greičiausiai tai mano kaltė. Man sunku būti savimi šalia kitų, šalia bet kokio kito žmogaus. Tiesa pasakius, manau, kad net nežinau kaip tai reikia daryti (turiu pridurti, kad taip buvo ne visuomet, vaikystėje buvau laiminga ir pasitikinti savimi). Nepatinku sau būdama šalia jokio žmogaus ir ne tik todėl, kad kyla socialinis nerimas. Turiu keletą artimų draugų, bet net ir būdama su jais sau nepatinku, viduj pastoviai kyla irzulys, nepasitenkinimas jais ir savimi. Jie man brangūs ir aš jiems brangi, tačiau pastoviai svajoju apie visai kitokius žmones, ar žmogų, panašesnį į save, o gal net beveik tokį pat. Jaučiuosi lyg gyvenčiau vidumi, o išorinis pasaulis svetimas ir visai ne toks, jame nemoku atsiskleisti, jaučiuosi neadekvati, prastesnė už visus aplinkinius, nešiojuosi savyje graužiantį pavydą. Dažnai svajoju apie mirtį, nenoriu išvysti rytojaus. Sau galo nepasidarau tik todėl, nes turiu mylinčią, nors ir netobulą šeimą (na, ir todėl, kad turiu vilties, kad galbūt dar įmanoma kažkaip išsikapstyti, ir vėl pajusti gyvenimo grožį be nuolatinio skausmo ir nerimo, kuris šiuo metu atrodo neįmanomas ir seniai užmirštas). Neseniai lauke pūtė labai stiprus vėjas ir tuomet įsivaizdavau tokią situaciją: išeiname su mama į lauką ir mane nuneša vėjas, man skaudu ir baisu ne todėl, kad bijau mirties, o todėl, kad bijo ir kenčia mane matydama mama. Aš pavargau kentėti, bet rodosi gyventi be skausmo nebeįstengiu. Visuomet jo randu: prisiminimuose, čia, dabartyje, mėgstu pasinerti į nostalgiją. Nuolat jaučiuosi lyg būčiau dviejose vietose vienu metu t.y. vidiniame pasaulyje, lyg kokiam sapne, ir išorėje. Nežinau ar taip teisinga sakyti, nes argi vidinį pasaulį turi ne kiekvienas? O gal aš kitaip savąjį suprantu? Nežinau. Suprantu tik tiek, jog kalbu apie tai kiek neįprastai. Bijau pasirodyti lyg kokia psichinė ligonė, nes labai abejoju ar tokia esu (o ir psichologas ne kartą tikino, jog nesu nei karto prasilenkusi su realybe ar sukalbėjusi nesąmonę), nors tiesa pasakius kartas nuo karto aplanko tokios mintys. Viliuosi, kad tai tik hiperbolizuotos, tačiau nepagrįstos mano baimės. Didžiausia mano svajonė – sutikti panašų žmogų, kuris taip pat turi gilų vidinį pasaulį, ir kuriam jis, kartu su vidinėmis, dvasinėmis vertybėmis, yra artimesnis ir vertingesnis nei bet kas kita; kuriam svajojimas dienos metu – nėra kvailas, nesuprantamas, tinginių ir keistuolių užsiėmimas, kuriam visa tai, apie ką aš rašau, yra natūralu ir suprantama, kaip ir man. Bet taip pat nenoriu, kad manytumėt, jog noriu visai atsiskirti nuo išorinio pasaulio, nes tai netiesa. Nors ir rašau, kad realybė man atrodo nesaugi ir svetima, rodos jaučiuosi taip tik dėl to, kad esu kitų nesuprasta ir vieniša. Šis paskutinis sakinys nuskambėjo lyg būčiau eilinė, besiskundžianti, nors rimtų problemų neturinti paauglė ir vien nuo to man labai skaudu. Pačios nuomone, problemų matuoti negalima, taip pat, kaip negalima išmatuoti žmonių skausmo. Dėl šios priežasties man norisi būti šalia bet kokio nesuprasto, kad ir rodos minimaliai kenčiančio žmogaus, padėti bet kam, gydyti. Skaičiau, jog didžiausią polinkį pralinksminti kitus turi nelaimingi žmonės. Manau tai atitinka mane. Tiesa, grįžtant prie svajonės, nemanau, kad man pavyks sutikti tokį žmogų ir ta mintis be galo liūdina. Realybėje esu kiek tyloka, tačiau linksma ir pozityvi. Bent šalia kitų žmonių… O namie pastoviai verkiu, tad kam pasipasakoju būna labai keista. Jaučiuosi dviveidė, lyg gyvenanti du gyvenimus – viena „normalų”, kitą slaptą, vidinį. Ir nuo to kenčiu. Nebesupratu, kas esu. Iš dalies esu labiau subrendusi už bendraamžius – negaliu pakęsti kai iš ko nors tyčiojasi, nemėgstu pletkų, apkalbinėjimų, išankstinių vertinimų, vertinimų pagal išvaizdą, įpročius, man rūpi žmonių vidus ir asmenybė labiau nei bet kas kita. Iš dalies esu tikras vaikas, manau matosi kodėl. Nežinau kur dėtis, apie ką galvoti, kai pastoviai išgyvenu kintančias emocijas, tą vidinę sumaištį. Kažkaip einu į priekį, stengiuosi mokytis, nebepraleidinėju pamokų, kaip darydavau pernai. Bet viduje labai labai sunku. Bijau ateities – ji atrodo pilka, tamsi, o viskas, kas gera – per daug tolima, nepasiekiama. Apie savižudybę, be didžiulio emocinio nuovargio, verčia galvoti mintys „Mes visi esame skirtingi ir unikalūs, visi savaip suprantame tikrovę. Nors tai ir nuostabu, gražu, tai taip pat reiškia, jog greičiausiai niekas negaus manęs pažinti tokios, kokia aš iš tiesų esu. Juk niekas nepajaus mano vidaus, nepamatys, ką matau aš. Ir aš kitų nepamatysiu. Mus visus skiria plonytė, tačiau labai svarbi ir neperskiriama riba. Nenoriu gyventi, jei niekas manęs niekad nepažins. Būti vienam per daug skausminga.” Mano nuogąstavimas – kad kažkuriuo savo neilgo gyvenimo tarpsniu nutolau nuo realybės, per daug įsitraukiau į save, pripratau prie pastovus kentėjimo viduje, ir gyvenimas tapo nebemielas. Galbūt turiu klaidingų įsitikinimų, kuriuos jūs man padėsite išsklaidyti. Atsiprašau už šokinėjančias mintis, kurių, rodos buvo. Lauksiu Jūsų atsakymo, koks jis bebūtų. Viliuosi, kad padėsit surasti siūlo galą šiame mazge, kurio ne tik nesugaunu, bet ir niekaip nerandu.

Atsakymas:

Sveika Ofelija,

Tavo skaudi, sunkiai pačiai suprantama savijauta puikiai atskleista laiške. Jame radau daug įdomių minčių, klausimų tikriausiai ne vieną privertusių susimąstyti. Tavo problema tokia pat sudėtinga kaip ir kitos, jaučiu, jog nuolat suktis tokiame minčių, klausimų kamuolyje labai vargina, reikalauja daug stiprybės.

Visų pirma skaitydama tavo laišką pastebėjau itin didelį jausmų, išgyvenimų sureikšminimą (gyvenimas tik asmeniniame vidiniame pasaulyje, nepritapimas prie kitų, nuostata, jog kiti nepajėgūs tavęs suprasti). Kaip pati minėjai, “net psichologas nesupranta dėl ko ir kaip jautiesi”. Taip pat dėmesį labai patraukia savęs, savo elgesio apibrėžimai psichologinias konstruktais: priskiri sau socialinę fobiją, hiperbolizuotas, nepagrįstas baimes. Manau, jog nevertėtų apibrėžti savęs šablonais, įspausti į tam tikrus kategoriją, nes tai labai apriboja ir kreipia elgesį tam tikra (paprastai tau nenaudinga) linkme.

Laiške rašei, jog vaikystėje situacija buvo kitokia, suprantu, jog buvai bendraujantis, drąsus, laimingas vaikas. Tačiau šiuo metu tau tenka patirti vieną sunkiausių gyvenimo etapų – brendimą. Turi atsisveikinti su vaikyste, pradėti prisiimti daugiau atsakomybės, suvokti, jog tik tu pati esi gyvenimo savininkė ir gali formuoti savo asmenybę. Kaip pati paminėjai šiuo metu tau itin sunku supranti, kas esi. Kiekvienam iš mūsų be išimčių paauglystėje teko pereiti sunkius momentus, kuomet nesupranti, kas vyksta, kodėl pasikeitė tavo elgesys, požiūris, pasaulio vertinimas. Tačiau visos dabartinės tave kamuojančios mintys, svajonės, apmąstymai yra visiškai normalūs ir labai reikalingi, kad pažintum gyvenimą, susiformuotum SAVO požiūrį, vertybes ir subręstum kaip suaugęs žmogus.

Atskleidei, jog labai dažnai svajoji apie žmogų panašesnį į save, ar net tokį patį. Greičiausiai šių svajonių priežastis taip pat yra didelis noras geriau pažinti save, suvokti kas esi. Tačiau niekas, net labai panašus į tave žmogus, kaip rašei laiške, nėra pajėgus tobulai tave suprasti, perskaityti tavo vidinių išgyvenimų. Tik tu pati būdama atvira gyvenimui, naujoms patirtims, bendravimui, bandydama, klysdama, išreikšdama save kūryboje, darbuose gali geriau pažinti save.

Neteisinga manyti, jog nežinai, kaip tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis. Neverta kankinti savęs galvojant, jog galbūt bendrauji ne taip kaip reikėtų, nes atsakymo, kaip privalu bendrauti, koks geriausias bendravimo būdas, nerasi. Vienintelis dalykas, kuriuo galima įvertinti savo bendravimo gebėjimus, yra kitų elgesio, reakcijų stebėjimas, analizavimas jums bendraujant.

Nuolat mini, iškeli vidinį savo pasaulį, nurodai, jog jis pranašesnis už išorinį. Tačiau verta nepamiršti, jog išorinis pasaulis, mus supanti aplinka, žmonės taip pat labai įdomūs ir žavūs. Todėl pasistenk paįvairinti savo kasdienybę ir pasidžiaugti galimybėmis išoriniame pasaulyje: su šeima ar draugais išeik pasivaikščioti, pasigrožėk rudeniu, pasidžiauk geru filmu ar kita malonia veikla. Tai padės bent trumpam pailsėti ir išstumti kankinančias, neramias mintis, o gal paskatins naujų idėjų, kaip galėtumei realizuoti save. Todėl labai linkiu nepasiduoti, atrasti savo gyvenimo kryptį ir prisiminti, jog svarbiausia tai darai ne dėl kitų, bet dėl savęs.

Psichologė Indrė Kazlauskaitė
El. paštas: psichologe.indre@gmail.com

Gali sudominti: 10 mąstymo klaidų, Niūrus mokinys