Esu abiturientė, begalę laiko praleidžiu mąstydama: Kas toliau?

0 (0)

Foto: Ryan Pouncy

Ilgai galvojau ir dvejojau ar rašyti šį laišką. Tikriausiai dėl savo nenoro pripažinti, jog kažko nesugebu išspręsti pati, bet šiandien ne apie tai…

Rašau jums dėl kankinančio nerimo susijusio su mano ateitimi. Esu abiturientė, kaip ir kiti, aš begalę laiko praleidžiu mąstydama: Kas toliau? Vieną žinau – iš kart po mokyklos baigimo nestudijuosiu. Priežastis – nežinojimas ko noriu. O tai ir yra problema, kuri mane kankina. Daug save graužiu, jog per 12 metų nesugebėjau surasti kelio, kuris mane vestų užtikrintu keliu. Žinoma, turiu keletą pomėgių, tačiau jie nėra tokie tvirti ir užtikrinantys mano ateitį. Taip pat sąžinė graužia, jog turėdama tiek laiko nepadarau, ką galiu geriausiai, nesimokau pakankamai gerai. Tačiau tikriausiai tai mano asmenybės bruožas – analizuoti save, bet ne veikti. Trūksta motyvacijos, noro dėl kažko stengtis. O kartais, kai sugalvoju, ką nors išbandyti, tikinu save, kad negaliu to daryti, tai ne man, jog nesu sutverta nuveikti kažką naudingo. Kartais pagalvoju, jog esu pernelyg kvaila ką nors pasiekti. Blogiausia yra tai, kad tai suvokiu tik dabar, kai tuoj laikas bus išeiti į gyvenimą. Ar aš tikrai tokia beviltiška?

Ačiū, Mantė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Renata Černovaitė

Labas, Mante. Ačiū tau už laišką. Suprantu, kad nebuvo lengva pasiryžti rašyti. Tačiau tau pavyko įveikti dvejones ir pasidalinti savo išgyvenimais. Labai tai vertinu.

Mante, suprantu, kad šiuo metu patiri daug sudėtingų jausmų galvodama apie save, savo gyvenimą ir ateitį, kurių ankščiau nebuvo (ar buvo ne tokie intensyvūs). Tačiau tokia tavo būsena nekyla savaime, lyg iš niekur. Baigiamieji mokyklos metai yra didelis iššūkis, kuriam būdingi visi šie sudėtingi jausmai: nerimas, baimė, kad nepasiseks. Todėl daugelis abiturientų patiria didelę įtampą, nerimauja ir kelia panašius klausimus apie savo ateitį kaip ir tu. Tačiau kiekvienas tai išgyvena ir nerimą įveikia skirtingai, savais būdais. Žmonės skirtingai reaguoja į pokyčius, neapibrėžtumą, skirtingai išbūna su savo nerimu. Vieni akivaizdžiai rodo savo nerimą, kalba apie tai, kiti slepia, neigia sudėtingus jausmus, “užsideda šarvus”, kad nerodytų savo “silpnumo”. Tikiu, jog kai kurie tavo bendraamžiai atrodo tvirti, ramūs, aiškiai apsisprendę dėl savo ateities. Tai gali daryti įspūdį, jog esi viena nežinioje, viena patiri tokį stiprų nerimą. Taip nėra. Tačiau tam, kad neliktum viena šiame sunkiame etape, labai svarbu, kad įsileistum kitus į savo pasaulį.

Suprantu, jog šiuo metu esi stipriai “pasinėrusi” į save, daug analizuoji. Tai normalu. Bet kartais būtina atsitraukti nuo savianalizės, apsidairyti, kas vyksta aplink tave. Kas vyksta “čia ir dabar”? O kaip jaučiasi kiti tavo bendraamžiai? O kas šiame sudėtingame mokyklos baigimo etape tau padeda? Kada jautiesi ramesnė?

Mante, nerimas ir dvejonės, svarstant ateities planus, niekur nedings, jei viską laikysi savyje. Svarbu, kad dabar neužsisklęstum savyje, neliktum viena su sunkiomis mintimis ir jausmais. Išsikalbėjimas yra vienas paprasčiausių būdų, leidžiančių pasijausti geriau. Dažnai nedrįstame pasidalinti su kitais apie jaučiamą nerimą, baimes, nes galvojame, kad liksime nesuprasti, atstumti. Tačiau nėra nieko kvailo jausti nerimą dėl mokyklos baigimo. Ir nieko blogo nežinoti, kuo norėsi būti po metų. Žmonės sulaukę 40-ties, 50-ties ar 60-ties kardinaliai keičia savo darbo kryptį, pradeda studijuoti, imasi daryti tai, kas juos žavi, kas teikia savirealizaciją.

Mante, man kilo įspūdis, jog rašydama šį laišką norėjai išsikalbėti apie savo rūpesčius ir gauti palaikymą. Galbūt verta tokiomis svarbiomis mintimis ir jausmais pasidalinti ir su artimais žmonėmis (tėvais, drauge ar draugu, kitu žmogumi, kuriuo pasitiki). Mes kartais be reikalo nuvertiname artimiausioje aplinkoje esančius žmones, manydami, kad jiems nerūpės, jie nesupras. Pabandyk įsivaizduoti, kad savo rūpesčiais (tokiais pačiais kaip tavo ar visiškai kitokiais) su tavimi pasidalintų artimas žmogus. Galbūt negalėtum jam patarti, kaip elgtis, bet galėtum jį suprasti, palaikyti.

Kad ir kaip dabar sudėtinga, tikiu, kad tau pavyks “įveikti” paskutinius mokyklos metus. Svarbiausia, sunkiu metu leisk sau kalbėti ir leisk kitiems tau padėti.
Mante, linkiu didžiausios sėkmės!

Psichologė Renata Černovaitė
El. p. renata.cernovaite@gmail.com