Esu visiškai pasiklydusi savo jausmuose, mintyse it kažkokiame užburtame rate

0 (0)

Klausimas:

Sveiki,
Rašau Jums laišką, nes pastaruoju metu esu visiškai pasiklydusi savo jausmuose, mintyse ir kažkokiame užburtame rate.

Visu pirma, kiekvieną dieną atsibundu ir užmiegu su tomis pačiomis mintimis: „Ką aš turėčiau veikti, ką turėčiau pradėti daryti vardan savo ateities ir galu gale ko aš pati noriu”. Pavasarį baigiau aukštąjį mokslą ir išvažiavau svetur keturiems mėnesiams dirbti sezoninius darbus. Dar būdama ten turėjau pakankamai daug idėjų ir planų, ką norėčiau nuveikti grįžusi, tačiau viskas pasikeitė po grįžimo, kuomet nusprendžiau mėnesį pailsėti ir tuomet kibti į darbus arba planų įgyvendinimą.

Šiuo metu visiškai esu pasiklydusi, nes pati gyvenu mažame miestelyje, kuriame gauti darbą yra neįmanoma, o suplanavus kraustytis į didmiestį ir apskaičiavus visas finansines galimybes, supratau, kad paprasčiausiai savęs neišsilaikyčiau. Taip pat yra daug minčių dėl važiavimo į užsienį, tačiau nežinau nei kur noriu, nei ar aplamai to noriu.

Turiu daug neįgyvendintų svajonių: mokytis dizaino/ siuvimo, kirpimo amato, tačiau kiekvieną sykį ką nors sugalvojus tiesiog mane sustabdo mano pačios mintys, kad esu nepakankamai gera ir niekuomet neprilygsiu tos srities specialistams. Žinau, kad viskam reikia laiko, tačiau gal esu nepakankamai kantri, nusvyra rankos. Iš prigimties esu labai smulkmeniška, perfekcionistė ir ypatingai reikli sau, todėl jau esu visiškai psichologiškai save iškankinusi su tomis mintimis: „Kur dėtis, ko imtis”. Jaučiu, kad esu visiškai pasiklydusi, nebeatrandu savęs ir tas jausmas mane smugdo, nors visus keturis studijų metus turėjau daug skirtingų tikslų, susijusių su keliavimu ir dalyvavimu įvairiuose projektuose, ir juos pasiekdavau savo pačios jėgomis. Šitas pasimėtymo ir nežinomybės jausmas mane žudo.

Taip pat turiu geriausią draugą. Nors vienas kitą pažįstame daugiau nei metus, tačiau nuo pat pažinties atsirado labai stiprus ryšis ir jausmas, kad žinome vienas kitą daug metų. Jis yra iš kitos šalies, t.y. Lenkijos, taip pat keleriais metais jaunesnis už mane, tačiau visiškai neatitinkantis savo bendraamžius ir visais atžvilgiais atrodantis daug labiau suaugęs. Pažinties pradžioje jis į mane labiau žiūrėjo kaip merginą nei draugę, tačiau tuo metu aš turėjau vaikiną, su kuriuo išsikyrimas mane labai psichologiškai paveikė, jis nusprendė skirtis būtent tuo metu, kai man atrodė, kad mūsų santykiai yra idealus ir buvo pats jausmų pakylėjimas. Nuo to laiko jau praėjo metai ir gal tik dabar pradedu jausti, kad esu pasiryžusi naujiems santykiams, jausmams, nes prieš tai tiesiog negalėjau priimti nei vieno aplinkui esančio vaikino dėmesio ar įsivaizduoti kažką esant kartu. Tačiau didžiausia problema ta, kad po paskutinio susitikimo su geriausiu draugu aš pradėjau jam jausti daug stipresnius jausmus nei kaip kad draugui. Aš nežinau ar turėčiau jam apie tai prisipažinti, nes paprasčiausiai nenoriu sugadinti jo gyvenimo, jis dar studijuoja, groja grupėje, mes gyvename skirtingose šalyse ir tuo pačiu bijau rizikuoti mūsų draugyste. Intuityviai aš jaučiu, kad aš jam dar patinku kaip mergina, tačiau nedrįstu jo to klausti, o gal tiesiog aš pati noriu manyti, kad jo jausmai man dar egzistuoja.

Esu visiškai savimi nusivylusi, viską galutinai sužlugdžiusi ir nežinau, kaip rasti išeitį. Galvoje per daug minčių, kurios mane slegia ir gniuždo.
Anonimė

Atsakymas:

Labas Anonime,
Ačiū už laišką ir už pasidalinimą problema bei mintimis, kurios Tave slegia. Laiške įžvelgiu chaosą ir juntamas pasimetimo jausmas, todėl tikriausia ne tik laiške, bet ir savyje išgyveni daug įvairių minčių, keli nemaža probleminių klausimų. Panašu, jog esi bandžiusi analizuoti save („Iš prigimties esu labai smulkmeniška, perfekcionistė ir ypatingai reikli sau“), metaforiškai apibūdini save lyg jaustumeisi ,,užburtame rate“. Suprantu, jog tokia savijauta vargina, verčia jaustis nusivylusia savimi. Laiške lieti dvi pagrindines temas: savęs atradimo klausimas (tiesiogiai susijęs su tolimesne veikla ar darbu) ir jausmai geriausiam draugui.

Pradėsiu nuo Tavo pačios įžvalgų savęs atradimo aspektu. Rašai, kad turėjai idėjų ir planų, bet atsiranda žodelis ,,BET“, trukdantis siekti užsibrėžtų tikslų. Mini, jog būta pasvarstymų kraustytis į didmiestį, BET neišsilaikysi finansiškai. Buvo minčių važiuoti į užsienį, BET nežinai ko tiksliai nori. Turi daug neįgyvendintų svajonių (mokytis dizaino/siuvimo ir kt.), BET sustabdo mintys, jog ,,esu nepakankamai gera ir niekuomet neprilygsiu tos srities specialistams“. Šiuose prieštaravimuose įžvelgiu nepasitikėjimą savimi. Juk ir pati rašai, jog Tave sustabdo mintys! Svarstau, jog esi linkusi į introspekciją, gebi analizuoti ir interpretuoti. Galbūt kartais ne visad ir išdrįstama bandyti siekti užsibrėžtų tikslų, įgyvendinti svajonių, bandyti susirasti darbą, keisti gyvenamąją vietą (iš miestelio į didmiestį), nes visur kaip lagaminas keliauja nepasitikėjimas savimi. Kadangi esi įžvalgi, norėčiau paskatinti pamąstyti apie stipriąsias savo asmenybės savybes. Pabandyk pasvarstyti, kas būtų, jei… ? Kaip save įsivaizduoji po kelerių metų? Kokie Tavo pomėgiai ir kokia veikla Tau teikia džiaugsmą? Tačiau vien geriau pažinti save neužtenka (nors tai didelis žingsnis į priekį). Kitas svarbus žingsnis – nepaskęsti savo mintyse, planuose ir idėjose, o jas stengtis įgyvendinti.

Laiške tarsi pabrėži, jog problema tapo ypač aktuali, kai :,,viskas pasikeitė po grįžimo, kuomet nusprendžiau mėnesį pailsėti ir tuomet kibti į darbus arba planų įgyvendinimą“. Būtų naudinga paanalizuoti, kas galbūt reikšmingo tuo metu įvyko Tavo gyvenime? Ir dar: pastebiu, jog laiške vis mini, kad stengiesi atrasti save. Ką Tau reikštų atrasti save? Kuo remiantis galėtum apibūdinti savęs pažinimą ir atradimą?

Kitoje laiško dalyje apibūdini situaciją susijusią su geriausiu draugu. Apibūdini Jūsų bendravimą kaip susijusį ypatingu šiltu ryšiu. Kaip pati rašai, jog intuityviai jauti, jog geriausias draugas taip pat Tau jaučia simpatiją ne tik kaip draugei, bet ir kaip romantinei partnerei. Tikriausia tai ,,pasako“ jo kūno kalba, siunčiami signalai. Pati irgi jauti jam šiltus jausmus, be to esi vėl pasiruošusi naujiems santykiams. Labiausia gąsdina baimė rizikuoti draugyste. Vėlgi, nesupyk, aš įžvelgiu nepasitikėjimą savimi. Juk nepasikalbėjusi atvirai su geriausiu draugu (o juk kalbėtis su geriausiu draugu neturėtų būti baisu, ar ne?) išsiaiškinsi tiesą, ką iš tikrųjų jis jaučia Tau. Priešingu atveju, gyvendama savo mintyse, jog galbūt patinki, galbūt ne vargini pati save. Nepasikalbėjusi apie tai, nepasidalinusi savo mintimis kenti Tu pati. Galbūt Tavo geriausias draugas būtent jaučia tą patį?

Pabaigai, suradusi savyje tam tikrus atsakymus, kurie linkėčiau, kad būtų tarsi rodyklė link savęs atradimo kelio, supratusi save nesijausi nežinomybėje. Žinodama ko sieki, ko trokšti, tam būtinai surasi ir galimus sprendimo būdus. Linkiu nepasiklysti savęs atradimo kelyje.

Sėkmės!
Psichologė Rasa Baležentytė